Kultūra

2021.11.26 18:46

Naujasis Weso Andersono filmas: pamirškite viską, ką žinote apie žurnalistų etiką

Ieva Šukytė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2021.11.26 18:46

Amerikiečių režisieriaus Weso Andersono filmai – ar tai būtų vaidybiniai, ar animaciniai – lengvai atpažįstami kiekvienam žiūrovui. Melancholiški veikėjai, absurdiškos situacijos, užkadrinis balsas, dėmesys kiekvienai scenografijos, kostiumų detalei tapo jau daugiau nei dvidešimt metų kiną kuriančio režisieriaus pasaulio dalimi.

Po 2018 m. šunų mylėtojus sugraudinusio animacinio filmo „Šunų sala“ (Isle of Dogs, 2018) W. Andersonas vasarą Kanų kino festivalyje pristatė ilgai lauktą kino juostą „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso Vakaro saulės“ (French Dispatch of the Liberty, Kansas Evening Sun, 2021). Ji šiuo metu rodoma Lietuvos kino teatruose.


Žurnalisto ar besikankinančio rašytojo profesija nuo seno buvo mėgstama kino režisierių. Filme „Pilietis Keinas“ (1941) žurnalistas Džeris Tomsonas išsiruošia į kelionę po žiniasklaidos magnato praeitį, norėdamas išsiaiškinti paskutinio jo ištarto žodžio „Rosebud“ (liet. rožės pumpuras) reikšmę. 2016 m. kino juostoje „Sensacija“ grupelė „Boston Globe“ žurnalistų viešumai atskleidžia Bažnyčios slepiamą vaikų tvirkinimo istoriją.

Tokių filmų būtų galima paminėti ne vieną, tačiau tikriausiai dar nė vienas iš jų nebuvo sukurtas su tokia meile žurnalistams kaip W. Andersono „Prancūzijos kronikos“. Istorija prasideda nuo nekrologo: mirė vyriausiasis „Prancūzijos kronikų“ redaktorius Arturas Hauvitzeris Jaunesnysis (akt. Billas Murray), penkiasdešimt metų pragyvenęs išgalvotame šalies mieste Ennui.

Čia jis įkūrė satelitinį Kanzaso „Vakaro saulės“ savaitraštį, kuriame rašė Amerikos ekspatai žurnalistai. Pagerbiant redaktorių, išleidžiamas paskutinis „Prancūzijos kronikų“ numeris, kurį sudaro nekrologas, kelionių gidas, trys apybraižos ir pabaigos žodis. Tai ir yra viso filmo siužetas – per asmenines žurnalistų patirtis papasakotos išspausdintos istorijos.

Pamirškite viską, ką žinote apie žurnalistų etiką. Čia jos nerasite. Apie studentų protestą rašanti Liusinda Kremens (akt. Frances McDormand), atima nekaltybę iš protesto vadovo Zefirelio (akt. Timothée Chalamet) ir padeda jam užbaigti manifestą. Meno kritikė Berensen (akt. Tilda Swinton) prasitaria, kad permiegojo su menininku Moze Rozenhaliu (akt. Benicio Del Toro), kurio talentas buvo pastebėtas Ennui kalėjime, čia vyras kalėjo už žmogžudystę.

O paskutinis filmą vainikuosiantis Raito (akt. Jeffrey Wrightas) pasakojimas apie vakarienę pasibaigia komisaro sūnaus pagrobimu, į kurį įsivelia ir pats žurnalistas. Visose apybraižose autoriai aktyviai įsitraukia į įvykius ir pamiršta bet kokį nešališkumą. Tuo jų balsais įgarsintos istorijos tampa keistai žavios komiškų situacijų apsuptyje.

Režisierius, kuris jau ilgą laiką reziduoja Paryžiuje, filme siužetui pajungia sufikcintą Prancūzijos istoriją. Kremens istorija referuoja į 1968-aisiais vykusius studentų protestus Prancūzijoje. Šioje apybraižoje nusižudantis karo tarnybą atliekantis jaunuolis primena ir apie į kolonizuotas Prancūzijos šalis, siekusias nepriklausomybės, išsiųstus kareivius.

Tačiau režisierius pernelyg nesivelia į politines diskusijas ir savo dėmesį greit sugrąžina prie Kremens ir jos istorijos. Lois Smith suvaidintoje meno kolekcininkėje Klampet galime įžvelgti ir dalelę Peggy Guggenheim, kuri draugavo su Prancūzijoje gyvenančiais menininkais ir kolekcionavo jų kūrinius. Tačiau W. Andersonas nesistengia atkurti 20 a. vidurio šalies įvykių, o labiau juos laisvai interpretuoja naudodamas savo istorijoms.

Duodamas žurnalistams interviu režisierius ne kartą pabrėžė, kad įkvėpimo sėmėsi iš savaitraščio „The New Yorker“, kurį atrado mokyklos laikais bibliotekoje. Tai akivaizdžiai atsispindi žurnalo „Prancūzijos kronikos“ viršeliuose ir formate, kurie perkeliami į ekraną. Apybraižas papildo animaciniai intarpai, kurie savaitraštyje pasirodo komiksų pavidalu. Šie yra tapę neatsiejama „The New Yorker“ dalimi. Hauvitzerio veikėjui W. Andersonas taip pat ėmė įkvėpimo iš savaitraščio įkūrėjo Haroldo Rosso ir ilgamečio redaktoriaus Williamo Shawno.

Arturas brangina savo žurnalistus labiau už viską. Jam nerūpi, jeigu jų tekstai per ilgi. Galima sumažinti reklamų ir taip sutalpinti visus straipsnius. To nepasakysi apie kitus laikraščio darbuotojus. Pasiuntinukui pasakius, jog reikia už valandos priduodi spaudai savaitraštį, šis atleidžiamas čia pat. Tada susipažįstame su viena pagrindinių redaktoriaus taisyklių – biure verkti draudžiama. Tai užrašyta virš kabineto durų. Ši ir dar viena frazė bus nuolat kartojamos Arturo ir jo žurnalistų.

„Prancūzijos kronikose“ neišvysite nieko naujo, ko jau nematėte ankstesniuose W. Andersono filmuose „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (2014) ar „Mėnesienos karalystė“ (2012). Kino juosta pripildyta absurdo, humoro, režisieriui būdingos estetikos ir žymių aktorių gausos. Tik visko čia žymiai gausiau. Nuo įvairių ekrane iššokančių žurnalo užrašų, iš teatro paimtų scenografinių sprendimų, du skirtingus veiksmus vienu metu rodančių ekranų, scenų, pereinančių į animaciją ir vėl grįžtančių prie vaidybinio kino.

O kur dar visi veikėjai, kurių su kiekviena apybraiža, atrodo, vis daugėja. Prie nuolatinių W. Andersono aktorių Oweno Wilsono, Billo Murray, Tildos Swinton, Andrieno Brody, Frances McDormand prisijungė naujas Holivudo veidas Timothée Chalamet, Elisabeth Moss ir daug kitų įžymybių, kurioms išvardyti neužtektų ir visos pastraipos.

Tarsi visas Holivudas ir Prancūzijos kino industrija norėjo pasirodyti šiame W. Andersono filme. Tiek žvaigždžių seniai kada teko matyti kokioje nors kino juostoje.

Tie, kurie žavisi režisieriaus kūryba, gaus tai, ko ir tikėjęsi – Weso Andersono filmą. Tuos, kuriems kino kūrėjo filmai per daug manieringi ar estetizuoti, gali ištikti priepuolis. Tačiau, kad ir kaip būtų, režisierius susitvarko su sau iškeltomis užduotimis. Visos dalys išlaiko savo ritmą ir maždaug vienodai paskirstomos savo trukme, nepaisant gal kiek per trumpo Oweno Wilsono pasivažinėjimo dviračiu Ennui gatvėmis kelionių gide, – tai išties ne kartą priverčia nusijuokti.

Vis dėlto nemanau, kad naujausias W. Andersono filmas ilgai išliks atmintyje. Skirtingai nei prieš tai sukurtas, tačiau Lietuvoje neišleistas animacinis „Šunų sala“, kūrinys per daug prikimštas ir nebelieka vietos tam melancholiškam jausmui, kuris su tavimi pasilieka pažiūrėjus W. Andersono filmą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt