Kultūra

2021.11.21 14:33

Trauktis aviatoriui ir rezistentui Ašmenskui jau nebuvo kur: nesuprasta instrukcija ir bičiulių raginimai rašyti testamentą

knygos ištrauka
LRT.lt2021.11.21 14:33

„Viktoras negalėjo nurimti ir tada, kai buvo matyti, jog ir parašyta jau viskas, ir jėgų nebėra. Vos paskui savo karietą paeinantis, beveik neregys, Viktoras, gal jau ir nelabai susivokdamas realybėje, nenumaldomai veržėsi prie darbų“, – prisiminimais apie inžinierių, aviatorių, pasipriešinimo nacių ir sovietiniams okupaciniams režimams veikėją Viktorą Ašmenską dalinasi Edmundas Ganusauskas savo knygoje „Ekscelencija, monsinjoras ir...“.

Karštą liepą dienos šviesą išvydo nauja Edmundo Ganusausko knyga „Ekscelencija, monsinjoras ir...“. Joje pasakojama apie ypatingus žmones, kuriuos, autoriaus žodžiais, jam buvo leista sutikti ir su kuriais teko ne vienus metus artimai bendrauti. Tarp jų – dailininkas, dvasininkas, kosmonautas, fenomenalus plaukikas, generolas, aktorius, alpinistai, oro baliono pilotas ir kiti iškilūs, daug nuveikę žmonės.

Knygos preambulėje E. Ganusauskas, be kita ko, rašo: „Kartais, galvodamas apie žmones, kuriuos man buvo leista sutikti, nugrimztu į kažkokį sunkiai apsakomą pasaulį, kuriame keisčiausiu būdu persipina daugybė gijų, siejančių mane su jais, pripildančių būtį šiluma ir apginančių nuo beprasmybės. Jaučiuosi tiems žmonėms skolingas. Suvokiu, kad tos skolos niekada negrąžinsiu.“

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

NEAPRĖPIAMOS GYVENIMO ERDVĖS

Viktoras Ašmenskas sovietmečiu mums buvo tarsi koks laiškanešys, arba dar geriau – gyvas ryšys su nepriklausomos Lietuvos aviacija, jos herojais, žygiais ir praradimais. Man tai atrodė kaip stebuklas – būti šalia, draugauti su žmogumi, prieš daugybę metų rinkusio faneros gabalėlius Jurgio Dobkevičiaus krauju apšlakstytoje žolėje.

Konstruktoriaus, pirmojo Lietuvos karo lakūno Viktoras niekada nematė – 1926-aisiais, J. Dobkevičiaus žūties metais, pats buvo vos penkiolikmetis moksleivis, tačiau akys jau tada krypo į padangę. Pirmąjį lėktuvą jis pamatė iš tėvo vežimo, o dar anksčiau pagal jo parūpintus brėžinius išmoko daryti aitvarus – žinojo, kaip sukryžiuoti balanas, rasti svorio centrą ir visą tą konstrukciją, ištepus ruginių miltų koše, apklijuoti laikraščiu.

Viktoras gimė 1912-ųjų vasario 19-ąją Šakių apskrities Jankų valsčiuje, taigi zanavykų žemėje. Krikšto sakramentas kūdikiui buvo suteiktas Višakio Rūdos Romos katalikų bažnyčioje. Šio bažnytkaimio kapinaitėse labai anksti, palikusi vos šešerių metų našlaitį, atgulė Viktoro mama Ona Bielskytė-Ašmenskienė. Be laiko šį gyvenimą apleido ir tėvas Antanas Ašmenskas, tvirtas 49 ha tvarkęs ūkininkas ir didelis Lietuvos patriotas.

Jis dosniai aukojo Tėvynei ir spėjo įkvėpti sūnui, nors jam tebuvo vos trylika, pamatines žmoniškosios būties nuostatas. Nepaminėti gimtosios žemės pėdos, tėvų bei vėliau Viktorą auginusios pamotės Klementinos Bartkytės negalima dėl nepaprastai pagarbių ir jautrių paties Viktoro prisiminimų apie tuos žmones. Tai tarsi viena iš daugelio jo pamokų mums visiems, kuriems pasisekė būti šalia. Užbėgdamas toli į priekį, noriu pasakyti, kad 1957-aisiais, po lagerio ir tremties, Viktoras pirmiausiai, nusigavęs dar gilyn į Sibirą, aplankė pamotės, irgi tremtinės, kapą.

Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje sudarytojų valia Viktoro Ašmensko veikla pristatoma tokiu eiliškumu – Lietuvos pasipriešinimo nacių ir sovietų okupaciniams režimams veikėjas. Inžinierius. Aviatorius. Akcentai sudėti teisingai, nes Viktoro gyvenimo pagrindas ir esmė – Tėvynė. Ant Lietuvos laisvės aukuro jis sudėjo didelę auką.

Viktoras Ašmenskas-Skaistis, įtrauktas į antitarybinę veiklą ir vykdė Lietuvos Tautinės Tarybos ir Lietuvos Ginkluotųjų Pajėgų Vyriausiosios Vadovybės parėdymus, susirišo su Kauno apygardos pogrindžiu, susitiko su Klaipėdos pogrindžiu tikslu Eržvilko aerodrome pagrobti lėktuvą ir juo pergabenti į Švediją Memorandumą Atsišaukimą į Pasaulio Tautas ir Apžvalgą apie esamą padėtį.

Tai – kelios eilutės iš kaltinimo, kurį 1946-ųjų birželio 16-ąją paskelbė okupantų teismas. Iki katorgos už Viktoro pečių liko ne tik vaikystė, anksti prabudusi meilė aviacijai, studijos Aukštesniojoje technikos mokykloje bei Kauno Vytauto Didžiojo universitete, bet ir brandūs jau žingsniai karjeros bei padangių sporto takais. Antai 1934-aisiais, būdamas dvidešimt dviejų, jis jau dirbo Valstybės kontrolės Krašto apsaugos departamente revizoriaus pavaduotoju. Aviacijos frontuose tie metai jam buvo ypač sėkmingi – baigė Nidos sklandymo mokyklą, tapo C klasės sklandytoju, išėjo ir lakūnų kursą Lietuvos Aero Klube, įgijo tarptautinę piloto licenciją.

Tuo metu atsiskleidė kita Viktoro aistra – parašiutai. Pirmasis Lietuvoje 1928-ųjų sausio 26-ąją po parašiuto kupolu nusileido aviacijos kapitonas Vladas Morkus. Dideli šuolių mėgėjai buvo karo lakūnai Klemas Martinkus ir Romas Marcinkus. Ne pramogai, o mirtinos grėsmės akivaizdoje, 1929-ųjų birželio 20-ąją parašiutu pirmasis pasinaudojo karo lakūnas Jeronimas Garolis.

1932-ųjų vasarą parašiutu išsigelbėjo Viktoro draugas tada dar moksleivis Jurgis Steikūnas, tąkart įsiprašęs paskraidyti su LAK lakūnu Vaclovu Juodžiu. Akrobatikos įkarštyje lakūnas tikriausiai kažko nesužiūrėjo, Anbo II atsidūrė neigiamų perkrovų režime ir jo sparnai neišlaikė. Vėliau paaiškėjo, kad pilotas, aparatui lūžtant, buvo sužeistas, matyt, todėl negalėjo greitai išsiropšti iš lėktuvo ir žuvo – jo parašiutas pradėjo skleistis tik virš medžių viršūnių. Po kupolu išsigelbėjęs J. Steikūnas vėliau tapo bebaimiu parašiutininku ir lakūnu.

Tos istorijos būtų brangios, jeigu jas žinotum vien iš knygų bei archyvuose saugomų dokumentų, tačiau pagalvojęs, kad esu šalia gyvo tų įvykių dalyvio, sunkiai galėdavau tuo patikėti. 1936-ųjų rugpjūčio 16-ąją Viktoras su bičiuliu Vladu Butkevičiumi per aviacijos šventę Palangoje demonstravo šuolius su parašiutais. Sunku įsivaizduoti, kiek drąsos reikėjo tokiam žingsniui, žinant, kad šventės išvakarėse parašiutus „Irving“ jie susidėjo pagal piešinėlius angliškoje instrukcijoje. Tos kalbos nė vienas jų nemokėjo.

Nusprendę, jog sulankstyti kupolus ir stropus pavyko pusiau su bėda, jiedu apsitarė, kaip reikės išlipti ant sparno, kada traukti žiedą, kad išsiskleidęs kupolas neužsikabintų už lėktuvo uodegos. Kirbino ir kita baimė – kad vėjas nenuneštų į jūrą. Įtampą kaitino šmaikštūs bičiuliai, raginę raštiškai perleisti mergaites, padovanoti draugams fotoaparatus, kam, girdi, jie aname pasaulyje. Tačiau trauktis jau nebuvo kur. Iššokęs iš lėktuvo, Viktoras suskaičiavo, kaip buvo įsikalęs 22, 23, 24 ir taip patraukė žiedą, kad išrovė su visu trosu.

Ypatingas prieškario aviacijos įvykis buvo Kaune surengtos Baltijos šalių aviacijos sporto varžybos. Jų įstatai, be kita ko, skelbė: 1939 m. rugpjūčio 17 d. nuo 8 val. vidurinės Europos laiku visi dalyviai startuoja iš Talino aerodromo ir turi praskristi 750 km maršrutą: Talinas–Ryga–Joniškis–Palanga–Kaunas.

Paskui varžybų ataskaitoje rašyta: Reikia pažymėti, kad Viktoras Ašmenskas dviviečių lėktuvų kategorijoje atskrido taip pat be pabaudos taškų ir buvo pirmasis...

Tarpukario Lietuvos aviacija turėjo nuostabią metraštininkę, dienoraštyje aprašiusią visus svarbesnius aviacijos įvykius ir dramas. Toji svajinga mergaitė buvo Lietuvos Aero Klubo pirmininko, vėliau Vilniaus universiteto rektoriaus Zigmo Žemaičio dukra Liuda Žemaitytė. Ji – pianisto Petro Geniušo teta, deja, labai jauna tuoj po karo mirusi gydytoja Liudytė. Štai kaip ji, tada gal keturiolikmetė, aprašė vieną iš aviacijos švenčių:

<...> visi nuvažiavome į aerodromą. Nors lietus ir lynojo, radome daug publikos. Prie lėktuvų stovėjo didelė minia. Tėtušėlis nuėjo pas aeroklubiečius su reikalais, mes gi, kad pasislėpus nuo lietaus, atsistojome po vieno lėktuvo sparnu. Aplinkui jį triūsė lakūnai: mieravosi šalmus, kilnojo parašiutus.

Aplinkui matėsi daug lakūnų. Visi jie ramūs, vaikštinėja, kiti rengiasi kilti, it mirtis jiems visai negrėstų. O! Kada aš būsiu lakūnė? Dar ilgai reikia laukti... Čia mano svajones pertraukė majoras Gustaitis, pranešdamas, kad skris lakūnas Mikėnas parodyti visokių šposų. Greit atsiskyrė nuo žemės margas paukštis. Visai žemai jis vartaliojosi, kopė staiga aukštyn, tai vėl lyg paleistas akmuo krito, tai vėl palėkėjęs kaip girtas svyravo, tai leidosi, tai kilo, blaškėsi it vėjo nešamas lapelis, tai baisiausiai ūždamas, vos nesiekdamas publikos, praskrenda įgijęs didžiausią greitumą...

Žvakelę ant Liudytės antkapinio granito Rasose teko uždegti ir kartu su Viktoru.

------------------

Skraidyti Viktorui sekėsi, jį aplenkė nelaimės ar kokie nesmagūs nuotykiai padangėje, tačiau jis dažnai prisimindavo gavęs paties Antano Gustaičio pastabą. Ką darysi taip užplėšęs lėktuvo nosį, jeigu staiga sustos variklis?

Daug kartų su Viktoru esame kalbėję apie kraupią šio iškilaus žmogaus, aviacijos konstruktoriaus ir lakūno gyvenimo dramą. Gausiai apdovanotas talentais, mokėjęs penkias užsienio kalbas, šachmatais galėdavęs žaisti be lentos, su savo eskadrile preciziškai tiksliai apskridęs Europą, sukonstravęs aštuonis lėktuvų ANBO tipus...

Viktorui labai rūpėjo įminti A. Gustaičio, mokytojo ir didžiausio autoriteto, suėmimo 1941-ųjų kovo 4-ąją pasienyje, netoli Šeštokų, paslaptį. 1989-ųjų vasarą, kai dar nebuvome skaitę tardymo protokolų, pavyko sužinoti tik A. Gustaičio perėjimo per sieną organizatoriaus pavardę – Jonas Prabulis.

Per Adresų biurą sužinojau, kad žmogus tokiu vardu gyvena Alytuje. Kitą dieną mudu su Viktoru leidomės į kelią – labai jau norėjome susitikti su žmogumi, regėjusiu Antaną Gustaitį paskutinėmis jo laisvės valandomis. Tiesa, kirbėjo abejonė, ar čia bus tas pats Prabulis. Tas pats!

Sužinojęs, kas tokie ir dėl ko atvykome, jis pasivedė mus į šalį. Iš pirmų žodžių galėjai pajusti, kad mes čia esame, švelniai tariant, nepageidautini – žmogus akivaizdžiai nenorėjo kalbėti apie kone prieš pusšimtį metų vykusią dramą, vis kartojo, girdi, dar anksti. Reikia palaukti nepriklausomybės. Tada ieškosiu žmonių. Jeigu jie pradės kalbėti dabar, bus blogai.

Iš miglotų užuominų negalėjai suprasti, kas tie žmonės, juolab kad ir pats jau buvo sakęs, kad nė vieno iš Gustaičio vedlių tarp gyvųjų nebėra. Po poros metų pasimirė ir pats J. Prabulis, tačiau liko A. Gustaičio byla, o joje tarp kitų lapų – akistatų, surengtų praėjus vos dviem dienoms po nesėkmingo bandymo pasitraukti į Vakarus, protokolai.

Tardytojas: Ar žinote prieš jus sėdintį žmogų ir kokie jūsų santykiai?

A. Gustaitis: Žinau iš matymo, pavardės ir vardo nežinau. Žinau jį pagal slapyvardį Adomas.

Į tą patį tardytojo klausimą J. Prabulis: Aš to žmogaus nežinau ir matau jį pirmą sykį.

Tardytojas: Kokiomis aplinkybėmis susipažinote su Prabuliu ir ką apie jį žinote?

A. Gustaitis: Kai rengiausi nelegaliai pereiti SSRS sieną, tas žmogus buvo man atsiųstas į iš anksto aptartą vietą, Dariaus ir Girėno g. Nr. 55 Poderio bute, kur mes su juo aptarėme technines mano lydėjimo sienos link sąlygas. Ten, bute, aš įteikiau šitam žmogui 3000 rublių. Po to mes išsiskyrėme ir vėl susitikome traukinyje pakeliui į Šeštokus, t. y. sienos link.

Tardytojas: <...> Ar patvirtinate Gustaičio parodymus?

J. Prabulis: Ne, aš neturiu nieko bendro su Gustaičio nelegalaus perėjimo per sieną organizavimu. 3000 rublių iš jo negavau.

Saugumo vyresnysis leitenantas Fuksas dar du kartus klausė A. Gustaičio, ar jis tikras, kad tai tas pats žmogus.

A. Gustaitis: Žmogų, kuris, kaip dabar jau žinau, yra Jonas Prabulis, atpažįstu pagal išvaizdą ir pagal gergždžiantį balsą.

Tą pačią dieną įvyko A. Gustaičio ir Vinco Anzos akistata.

Tardytojas: Kokiomis aplinkybėmis susipažinote su Gustaičiu?

V. Anza: Kovo 3 dieną pas mane atėjo artimas pažįstamas Jonas Prabulis, kuris pasiūlė man dalyvauti, permetant už sienos kažkokį žmogų. Aš sutikau ir, kiek žinau, Prabulis išvažiavo į Kauną paimti to žmogaus. Kitą dieną pas mane atvažiavo Prabulio brolis Vitas, su kuriuo nuvažiavau į Šeštokų stotį. Traukiniu atvyko Jonas Prabulis, kuris parodė man Gustaitį. Aš daviau jam vietos rogėse, taip mes susipažinome, o po kurio laiko mus sulaikė pasieniečiai.

Tardytojas: Kokiomis sąlygomis sutikote dalyvauti Gustaičiui nelegaliai pereinant per sieną?

V. Anza: Man buvo pažadėta užmokėti 500 rublių.

Tardytojas: Kas žadėjo sumokėti pinigus?

V. Anza: Jonas Prabulis.

Iš bylos matyti, kad iš karto po suėmimo viską neigęs vedlys J. Prabulis po kelių dienų atskleidė bėglių permetimo per sieną schemą, prisipažino pervedęs dvylika žmonių. Tačiau kodėl būtent A. Gustaitis pateko į rusų pasalą? Šis lemtingas šviesiausio Lietuvos aviacijos vyro biografijos faktas, matyt, amžiams liks skendėti miglose.

1941-ųjų liepos 7-ąją sovietų Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija pirmo rango karo juristai Bukanov, Čepcov ir Bojarkin uždarame posėdyje paskelbė nuosprendį. Paskutinio žodžio Antanas Gustaitis atsisakė. Mirties nuosprendis Maskvos kalėjime įvykdytas tų metų spalio 16-ąją.

--------------------

V. Ašmenskas buvo suimtas 1946-ųjų kovo 19-ąją. Tuo metu jis dirbo Miškų pramonės ministerijos Kapitalinės statybos vyriausiuoju inžinieriumi. Jo profesinių ambicijų nenuslopino net sustiprinto režimo lageris Mordovijoje – 60 metrų gylio artezinį šulinį, ligoninės, elektros stoties statybą jis prisimindavo kaip įdomius darbus. Artėjant tremties į Krasnojarsko kraštą dienai, net lagerio viršininkas neišlaikė: Tu, Ašmenskai, esi nusipelnęs ne tik lageriui – visai Sovietų Sąjungai!

1957-ųjų vasarį Viktoras grįžo į Lietuvą. Žinoma, vakarykščio katorgininko, niekas, išskyrus artimuosius, čia nelaukė. Negavęs leidimo gyventi Vilniuje, prisiregistravo Naujojoje Vilnioje. Laimingas atsitiktinumas padėjo įsidarbinti – Statybos valdybos kieme jį užkalbino iš automobilio išlipęs buvęs bendramokslis, dabar, pasirodo, ministras. Netrukus jiedu sugrįžo į kabinetą, iš kurio Viktoras ką tik buvo pravarytas kaip nepageidaujamas elementas.

Trumpai dirbęs meistru, jis buvo pakeltas darbų vykdytoju, vyriausiuoju darbų vykdytoju. Kino teatras, Kultūros namai, du vaikų darželiai, mokykla, Žalgirio gamykla – apie šiuos ir dar kitus statytus arba rekonstruotus objektus Naujojoje Vilnioje Viktoras kalbėdavo tarsi apie savo vaikus. Tiesą sakant, ilgai nesupratau, kokią svarbią vietą Viktoro gyvenime užėmė statyba. Atrodydavo, statybos – tai duonos kąsnis, o aerodromai – tai polėkis, romantika, džiaugsmas. Iš tikrųjų, matyt, ne visai taip. Aviacija ir statyba visą jo gyvenimą ėjo greta viena kitos.

Pirmasis vėl pakilti į orą Viktorui pasiūlė konstruktorius Vladas Kensgaila. Jie skraidė lėktuvu Jak-12 virš Pociūnų aerodromo. Nuo to laiko Viktoras vėl pasinėrė į aviacijos sporto reikalus – po keletą metų vadovavo aukštojo pilotažo ir parašiutų sporto komitetams, paskui buvo išrinktas Lietuvos aviacijos sporto federacijos (LASF) atsakinguoju sekretoriumi. Atgavus laisvę, kaip prieškario Lietuvos Aero Klubo tarybos narys, Viktoras Paryžiuje, Tarptautinės aeronautikos federacijos konferencijoje, iš tribūnos kalbėjo: Esu gyvas praeities ir dabarties liudininkas. Lietuva nusipelnė, kad būtų sugrąžinta į pasaulinę aviatorių šeimą.

Kai tai ir įvyko, jis tapo Lietuvos aeroklubo generaliniu sekretoriumi ir uoliai tvarkė nesuskaičiuojamus sklandytojų, lakūnų akrobatų, parašiutininkų, aviamodeliuotojų reikalus. Per jo rankas ėjo visų varžybų programos ir protokolai, o per jautrią širdį – žmonių likimai. Viktoras skaudžiai išgyvendavo netektis, ypač tų aviatorių, su kuriais tekdavo dažniau bendrauti, kaip sklandytojas Antanas Rukas, parašiutininkas Jonas Domarkas, lakūnai Alfonsas Jonys, Stepas Artiškevičius, Romas Pivnickas, Vytautas Lapėnas...

Niekas neskaičiavo, kiek Viktoro važinėta po Lietuvą, gaivinant atmintinas aviacijos vietas, įvykius, įamžinant asmenybes, kurias sovietų režimas dešimtmečius gramzdino užmarštyje. Mudu su Viktoru ne kartą lankėme po lagerių ir tremties senatvės dienas senelių prieglaudoje leidusį Nepriklausomybės kovų lakūną Simą Stanaitį.

Kartą, su Viktoru nuvažiavę sveikinti gerbiamo Simono gražaus jubiliejaus proga, netyčia tapome komiško nesusipratimo liudininkais. Prieglaudos senoliai, regis, visi iki vieno atsigavo iki salės, nes Simas Stanaitis jiems buvo ne kas kitas, o mūsų lakūnas. Priešais auditoriją, pasirėmęs lazdele, sėdėjo jubiliatas, o šalia stovėjęs kalbėtojas labai ilgai pasakojo apie įvykio kaltininką, Dariaus ir Girėno skrydį ir apie aviaciją pačia plačiausia prasme. Ilgainiui, matyt, užsimiršęs ar todėl, kad dažnai tekdavo tarti žodį kitomis aplinkybėmis, oratorius staiga kone su patosu prabilo: Ypač daug velionis nuveikė... Kilo šioks toks šurmulys, tačiau jubiliatas to kazuso nesureikšmino, tik trumpam, tarsi nustebęs, pakėlė akis į kalbėtoją.

Mudviem su Viktoru Kaune teko lankytis ir pas legendinį lakūną Joną Mikėną, senyvas dienas leidusį prieš kelis dešimtmečius pasistatytame name. Sklypus Lakūnų plente tada gavo daug lakūnų. Tuo metu ir Steponas Darius dar nebuvo išplaukęs į Ameriką. Namas jo sklype iškilo gerokai vėliau. Jame savo amžių nugyveno Jaunutė Darienė.

Kai pravėrėme jos namo duris, ši ligų kamuojama, iš lovos sunkiai pasikelianti moteris apsidžiaugė, ilgai pasakojo savo gyvenimo istoriją. Man patikdavo, kad Steponėlis negėrė, nerūkė. Alkoholio visai neėmė į burną. Paskui – duoto žodžio laikymasis. Pasakys, kaip kirviu nukirs.

Prisimenu tada persmelkusį dėkingumą likimui už tokius susitikimus ir išgyvenimus. Vien bičiulystė su Viktoru buvo didžiulė dovana, tačiau jo dėka galėjau gyvai ar mintyse prisiliesti ir prie kitų įstabių asmenybių bei gyvenimų.

Ne vieną ir ne du kartus su Viktoru lankėmės pas garsų tarpukario architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį. Šis iškilus žmogus, Lietuvos Aero Klubo garbės narys, dosniai pasitarnavo aviacijai – daug pasako vien labdaringai pastatytas paminklas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties vietoje. 1988-aisiais kartu ir keliavome ten, į Soldiną, paminėti 55-ųjų didžiojo skrydžio metinių. Buvo net šiek tiek neramu, nes patriarchui, kaip oficialesnėmis progomis vadindavome, devyniasdešimt buvo sukakę dar prieš penkerius metus. Tiesa, jis pats niekuo nesiskundė, paklaustas atsakydavo: Sveikata gera, tik metrikai prasti.

Susibūrimas Mislybožo pušyne jaukumu ir dvasingumu man taip ir liko neprilygstamas. Be pilnutėlio mūsų autobuso, nemažai aviatorių atvyko automobiliais, Kauno lakūnai ilgą kelią atmynė dviračiais, kai kurie atskrido lėktuvais, bet daugiausiai svečių suplaukė iš Punsko. Kai tamsoje prie laužų tie jauni žmonės ėmė dainuoti skaudžiai ilgesingas dainas, atrodė, kad į nakties dangų kyla Tėvynės nostalgija ir pats širdžių gerumas.

Tačiau savo eilės laukė dar vienas giliai įsiminęs dalykas. Grįžtant iš tos kiekvienam lietuviui šventos vietos, garbusis mūsų keleivis paprašė vairuotoją sustoti Gožove, buvusiame Reicho mieste Landsberg Warte, kur karui baigiantis buvo kalinami prieš fašizmą kovoję lietuviai. Tarp kalinamų rezistentų buvo ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sūnus Gabrielius. Tėvas kartais apsilankydavo šiame mieste, mėgindavo padėti kaliniams ir iš sūnaus sužinojo, jog naciai numarino jauną studentą mediką Vytautą Viršilą.

Ir štai, praėjus 44 metams, kai pasitaikė proga vėl būti tuose kraštuose, Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui prireikė surasti to jauno studento kapą. Šis gražus noras daugeliui mūsų atrodė, švelniai tariant, nerealus, ir, pasinaudoję sustojimu, pabirome po parduotuves. Kartu su senuoju architektu į beviltišką, kaip atrodė, žygį leidosi tik Viktoras Ašmenskas ir mūsų kelionę į Soldiną globojęs tautietis iš Suvalkų lakūnas Gediminas Žilinskas.

Tačiau nuostabiausia, kad jie surado tą kapą! Kapelionas bažnyčioje atvertė vokiečių laikų laidojimų registravimo knygą, kurioje buvo nurodyta ir Aleksandro Vytauto Viršilo kapavietė. Po poros metų 1990-aisiais ant jo kapo iškilo paminklas. Ši istorija man virto skaudžia pamoka, atskleidusia, kokios žmogaus priedermių suvokimo spragos vis dar žioji manyje.

Kai atsivėrė KGB archyvo durys, Viktoras kelerius metus buvo beveik visai dingęs iš mūsų akiračio. Užtat pervertęs kalnus bylų, jis 1997-aisiais išleido įspūdingą 500 puslapių knygą „Generolas Vėtra“. Į šį veikalą jis ne tik sudėjo savo bendražygių likimus, bet pateikė ir platesnę rezistencijos Lietuvoje panoramą. Viktoras nuveikė titanišką darbą, liudijantį ne tik begalinį darbštumą, bet ir nemenkus literato gabumus.

Tie keliolika Viktoro saulėlydžio metų verti atskiro atidaus įsižiūrėjimo ir didžiausios pagarbos – tą laikotarpį, jau silpstant jėgoms, jis nugyveno tarsi pasmerktas katorgininko darbui. Rankraščiais, laikraščių iškarpomis, knygomis, brošiūromis, pageltusiais archyvų lapais, bylomis užverstas stalas ir dienų dienas negęstantis įtaisas, vadinamoji videoakis, perduodanti į televizoriaus ekraną išdidintas raides ir eilutes – tokia buvo paskutinių metų Viktoro aplinka ir kasdienybė. Tos savanoriškos katorgos rezultatas – dar keli literatūros darbai. Pagaliau 2012-aisiais išleista paskutinė knyga „Mano šimtmečio gyvenimo prošvaistės“. Tai tarsi atsidėkojimas tolimiems protėviams, tėvams ir likimui už gyvenimą.

Tačiau Viktoras negalėjo nurimti ir tada, kai buvo matyti, jog ir parašyta jau viskas, ir jėgų nebėra. Vos paskui savo karietą paeinantis, beveik neregys, Viktoras, gal jau ir nelabai susivokdamas realybėje, nenumaldomai veržėsi prie darbų. Sugalvodavo temų, ir kartais nebūdavo lengva įtikinti, kad tai jau yra aprašęs kitose knygose. Mačiau paskutines Viktoro dienas. Palatoje tarp vamzdeliais apkaišiotų senolių jis buvo neabejotinai gražiausias. Viktoras niekad nebuvo pilnaskruostis, bet dabar kiek pabalęs veidas lyg dar sumenko, užtat įgavo naujų, sakytum, tauraus kilnumo bruožų.

Viktoras iškeliavo 2016-ųjų vasario 25-ąją, nugyvenęs 104 metus ir dar šešias dienas.

Vis dėlto maga dar šiek tiek atsukti laiko juostą. Buvo metas, kai jam kažkaip savaime iš palikusio šį pasaulį Vytauto Lansbergio-Žemkalnio perėjo aviacijos patriarcho titulas, ir Viktoras su kaupu jį pateisino. Lygiai po šešiasdešimties metų nuo pirmojo šuolio jis vėl leidosi po kupolu. Šįsyk, tiesa, su dviviečiu parašiutu, bet tai nieko nereiškia.

Tačiau Viktoro padangių biografijoje įrašytas ir kraštutinis, kaip sako aviatoriai, skrydis. Patriarchas buvo vienas iš nedaugelio laimingųjų oreivių, pakilusių savadarbiu, iš šiltnamio plėvelės suklijuotu legendiniu jonaviškio Leono Simniškos oro balionu. Gondola – greičiau tinklelis bulvėms, tik didesnis, su aliuminio rėmeliais apačioje ir viršuje. Kai Viktoras įlipo į tą krepšį, pagal konstruktoriaus komandą atleidome rankas. Balionas šoko į orą, o mes apačioje pratrūkome tokiais džiaugsmingais šauksmais, tarsi mielą savo bičiulį būtume palydėję į patį kosmosą.

Jeigu jau apie erdvės platybę, visas Viktoro Ašmensko gyvenimas – skrydžiai, darbai, šuoliai, nuotykiai, rezistencija, lageriai, kentėjimai, širdies dosnumas – daugeliui mūsų atrodė neaprėpiamas. Kaip kosmosas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt