Kultūra

2021.11.13 18:11

Filmo „Švelnūs kariai“ režisierė Marija Stonytė: kviečiu žiūrovą ieškoti kario savyje

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.11.13 18:11

Europos šalių kino forumą „Scanorama 2021“ sekmadienį uždarys lietuviško filmo premjera – Marijos Stonytės debiutinis ilgametražis dokumentinis filmas „Švelnūs kariai“. „Veikėjų branda man asocijuojasi su jų supratimu, kad patirtis kareivinėse buvo tik trumpas etapas, joms visą laiką kasdieniame gyvenime reikės būti kareivėmis“, – pasakoja M. Stonytė.

„Trys merginos iš skirtingų Lietuvos miestų nusprendžia tapti pradinės karo tarnybos savanorėmis. Devynis mėnesius joms teks treniruotis ir gyventi izoliuotoje karo bazėje su keliais šimtais vyrų. Kuo jos taps, kai romantika ir jaunatviškas maksimalizmas išblės? Kai paaiškės, kad realybė primena karą ir tikroji kova – tavyje?“ – rašoma filmo anonse.

Kaip teigia M. Stonytė, filmavimo komanda kareivinėse buvo kaip svetimkūnis, bet buvo priimta šiltai: „Kareivinėse jaučiausi kaip tas paukštelis, įkliuvęs į karinę griežtą teritoriją. Gal todėl, kad esu menininkė, visą gyvenimą jaučiausi nesuvaržyta – esu pripratusi prie to, kad sakau, ką noriu, elgiuosi, kaip noriu, o ten – rimtis, tvarka. Nė plaukų sruogelė negali būti ne vietoje.“

– Kaip susidomėjote šia tema?

– Tuo metu buvo naujas reiškinys – 2015 m. kovą atnaujinta 9 mėnesių trukmės nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba. Dalis vyrų nenorėjo būti šauktiniais, buvo sukurtas meno projektas, į juos neigiamai sureaguota, jie vadinti „verktiniais“. Kita vertus, atsirado daugybė savanorių, kurie patys pasirinko tarnauti. Tarp jų – ir grupelė merginų.

Iš mano pusės buvo paprasčiausias smalsumas – ką turės mergina patirti, 9 mėnesius gyvendama kareivinėse. Bendravau su 10 skirtingų merginų, kurios ruošėsi karo tarnybai, supratau, kad gyvename tais pačiais dalykais, nors ir esame pasirinkusios skirtingas sritis. Turėjome jaunatviško entuziazmo, noro įveikti misiją, išeiti iš komforto zonos.

Supratau, kad ši tema leis atverti gilesnes, svarbias bendražmogiškas temas – leis kalbėti apie brandą, apie merginos virsmą moterimi, jos savęs paieškas visuomenėje, apie tai, kaip svarbu ta vidinė kova, svarbu ko nors siekti. Trys iš savanorių man pasirodė artimiausios: Agnė, Gintarė ir Karina, nes jos yra labai skirtingos. Jos skyrėsi ir savo būdu, ir priežastimis, kodėl pasirinko šį kelią.

– Kiek užtruko filmavimai? Ar merginos prieš kameras nesusikaustė, atsivėrė?

– Tai buvo bent trejų metų procesas. Man buvo labai svarbu laiko distancija, norėjau pamatyti, ką man ir joms pačioms reiškia šita kelionė, bet net ir per filmavimą stengiausi išlaikyti atstumą nuo savo personažių.

Dokumentiniame kine labai svarbu ryšys, santykis. Nėra taisyklių, santykių recepto, bet viena būtinų sėkmės sąlygų – žmogaus noras filmuotis, suvokiant, kad jis bus nufilmuotas ir jam mažiau maloniomis aplinkybėmis, turi būti pamatinis pasitikėjimas režisieriumi.

Jos klaidingai manė, kad tai yra dokumentinė laida, o kine atsiveria autoriui daugiau formų. Jos įsivaizdavo, kad tai bus greiti interviu, pasakos, kaip mėgo berniukiškus dalykus nuo vaikystės, ir tuo baigsis. Norėjome įsižiūrėti, pamatyti jų emocinį spektrą, kuris yra natūralus, o ne iš anksto paruoštas. Nemažai laiko tiesiog būdavome kartu, norėjome tapti „muse ant sienos“, pajusti, kaip gyvena jos.

Į filmą nepateko labai daug kadrų, šiais laikais viena šimtoji medžiagos tik patenka. Buvo nufilmuota apie 100 valandų medžiagos. Kokį trečią filmavimo mėnesį supratome, ko ieškome, filmavimas tapo tikslingesnis, atsirinkau tris merginas.

– Ar Jums buvo suprantamas jų sprendimas būti savanorėmis?

– Negalėčiau pasakyti, kad buvau berniukiška mergaitė, kariuomenė buvo man nepažįstama teritorija. Neturėjau išankstinės nuostatos apie kariuomenę, bet žinojau, kad atitrūkti nuo senojo gyvenimo, atsiskirti nuo tėvų namų yra iššūkis. Filme matome, kad merginos turėjo romantišką viziją, joms karyba atrodė susijusi su žygdarbiu, kilnumu, tėvynės gynimu, jos tarsi dar neįvertino, ką joms kaip moterims reikš ši kelionė.

Pradėjau galvoti apie tuos klausimus, kodėl jaunam žmogui reikia iššūkio. Šią merginų patirtį vertinau daugiau kaip kalną savyje, į kurį kopiame, kuris gal ir yra gyvenimo prasmė. Pamačiau brandos kelionę. Pokyčiai subtilūs, bet aš noriu pakviesti žiūrovą apmąstyti, kas pasikeitė, ką merginos suprato. Dėl to manau, kad tapti savanorėmis joms buvo teisingas pasirinkimas, nepriklausomai nuo to, ar joms tiko, ar jos gins šalį. Esmė ir prasmė buvo ėjimas, kelionė.

– Kiek svarbu buvo vizualinė filmo dalis? Simboliškai suskamba ant ginklo užfiksuotos boružės, paukščio motyvas.

– Vizualumas buvo be galo svarbi dalis. Buvo svarbi ta distancija, atsitraukti nuo karo lauko pratybų, to, kas vyksta kareivinėse, pažiūrėti į istoriją kitais kampais. Tam padėjo ir laisvos gamtos įsitraukimas į šitą istoriją, kuri nesisieja su kariuomene.

Paukšteliai ar boružės – visi šie elementai kalbėjo apie žmogaus vidinę, prigimtinę laisvę. Laisvės troškimas akivaizdus. Kariuomenė labai struktūruotas reiškinys, bet ir ten įvyksta komiškų, žmogiškų momentų – norėjosi atskleisti kariuomenės nemonotoniškumą, kitus jos kampus.

Dirbu su operatoriumi Vytautu Pluku jau seniai. Pradėjome kelionę jau studijų pradžioje, nes paraleliai studijavome. Bendras kino pajutimas, skonis, kai kalbama apie kiną, spalvas, vaizdą, lėmė, kad daug darbų atlikome kartu. Tai buvo mums abiem pirmas ilgametražis filmas.

Norėjome, kad filmas atneštų kūrybinių iššūkių, vis diskutavome, kaip atrasti vizualinę kalbą, labai džiaugiuosi tuo, ką atradome. Džiaugiuosi, kad pagaliau galėsime pristatyti filmą Lietuvos publikai. Norėjome premjeros būtent kino teatre.

– Kokie merginų likimai dabar? Ar palaikote ryšius?

– Palaikau, yra toks keistas reiškinys – niekada neatsisveikini su filmų herojais. Jų gyvenimai persipina su mano pačios. Jei herojus paskambintų viduryje nakties, pakelčiau kūrybinę komandą ir lėkčiau pas jį. Žmogiškuoju atžvilgiu ryšys nenutrūksta, yra noras paskambinti, paklausti, kaip laikosi. Tavo personažas yra kita tavo dalis.

Herojės toliau ieško savęs, kelia sau iššūkius. Agnė susipažino kariuomenėje su tuomet būsimu savo vyru, prieš maždaug savaitę susilaukė dukrytės. Filme – tik pirmieji simpatijos požymiai, o dabar jie graži šeima. Jos visos dėvi kažkokią uniformą, tik dabar jau kitų jų jėgų reikalauja pareigos.

Kareivinėse jaučiausi kaip tas filme matomas paukštelis, įkliuvęs į karinę griežtą teritoriją. Gal todėl, kad esu menininkė, visą gyvenimą jaučiausi nesuvaržyta – esu pripratusi prie to, kad sakau, ką noriu, elgiuosi, kaip noriu, o ten – rimtis, tvarka. Nei sruogelė plaukų negali būti ne vietoje.

Buvome kaip svetimkūnis, bet buvome priimti šiltai, nors mūsų darbas jiems nepažįstamas ir keistas. Teko nemažai fizinių sunkumų įveikti – ėjome į žiemos žygius, man drebėjo lūpos, teko plaukti per ledinį ežerą, pro kapotus ledus. Vienas vadas pajuokavo, kad ir mudviem su operatoriumi bent po pirmą laipsnį karinį reiktų suteikti.

Šita erdvė kruopščiai saugoma, mums reikėdavo pereiti daug patikros punktų, mus lydėjo trys skirtingi žmonės, bet turėjome vis tik gana nemažai laisvės – mums leido priartėti tiek, kiek norėjome.

– Negaliu nepaklausti, ar jautėte tėčio Audriaus Stonio kūrybos įtaką? Ar norisi apsibrėžti savo braižą, atsiskirti, ar sekti pėdomis?

– Aš visada iš jo mokausi, nuo pat vaikystės jis mane įkvėpė. Mano brolis, beje, yra kino operatorius. Bet tėtis tiesiog norėjo dalintis kino filmais, literatūros kūriniais, niekada negalvojo įpiršti, kinas natūraliai mums atėjo. Jam tiesiog buvo svarbu pasidalinti jam brangiais meno kūriniais.

Jo filmus vertinu kaip vienus nuostabiausių kada nors nufilmuotų. Jo filmas „Ūkų ūkai“ man dabar vienas brangiausių, jį pamatau vis iš naujo. Būdami kolegomis, toliau galime vienas iš kito mokytis, kalbėtis.

Pasitikriname dėl pavadinimo, garso takelio. Bet norisi ir šiek tiek atsitraukti, parodau filmus, kai jie būna praktiškai baigti, kad tėtis galėtų perskaityti visą sakinį, kurį parašiau. Kartais gerai yra ne pasitarti, o dalintis užbaigtais darbais.

– Kodėl traukia dokumentinis, o ne vaidybinis kinas?

– Pačios nuostabiausios man kino scenos – jos visos yra dokumentinės, vaidybiniam kinui neįmanoma lygintis su tikru gyvenimu, realybės grožiui neįmanoma prilygti, šita kova automatiškai pralaimėta. Nes vaidybinis filmas vis tiek yra sukonstruotas, o tai reiškia, kad jį galima iškonstruoti ir pamatyti sudedamąsias dalis, o dokumentikoje pamatau neįtikėtinų ir vis mane stebinančių dalykų. Vien jau boružėlės ant ginklo – labai metaforiška ir svarbi filmo „Švelnūs kariai“ scena.

Šiaip labai mėgstu vaidybinį filmą, pradėjau kūrybą vaidybiniame kine ir nuo to nenusisuku, įdomu kurti scenarijų, tai matau kaip pramogą. Bet taip sakau tik todėl, kad dokumentika – didesnis iššūkis, didesnis kalnas, bet ir didesnis apdovanojimas. Nerandu pakankamai laiko užfiksuoti visas istorijas, kurias noriu užfiksuoti.

Indijoje jau yra pradėtas filmuoti naujas filmas, noriu dar kelias temas paplėtoti. Tai ilgametražis dokumentinis filmas – Bolivudo istorija, lietuvė visa širdimi tiki, kad jos tikroji tėvynė yra Indija, ji bando tapti aktore Bolivude. Dėl pandemijos keliai mums kol kas užsivėrė ir laukiame, kol viskas sugrįš į vėžes.

– Kaip atrandate šias istorijas savo dokumentiniams filmams?

– Su „Švelniais kariais“ buvo taip, kad mieste sutikau tuomet būsimą filmo „Švelnūs kariai“ prodiuserę – Giedrę Žickytę. Mes buvome pažįstamos kaip kolegės, vertinome viena kitos darbus. Ji man pasiūlė susipažinti su savanorėmis, pati buvo užsiėmusi.

Tiesiog istorijos susiranda mane, kai įsiklausau ir atveriu akis. Vyksta daug istorijų užuomazgų, reikia įsižiūrėti. Nutylu ir įsižiūriu, suprantu, kad vyksta reiškinys. Vėliau suprantu, kodėl turiu imtis tos temos.

– Kai kurios temos – pavyzdžiui, laisvės ar deromantizuotos kareivio realybės – nuskambėjo ir filme, ir mūsų pokalbyje. Susimąsčiau, ar apie jas pradėjote kalbėtis su filmo veikėjomis, ar veikėjos paragino apie tai susimąstyti?

– Labai įdomu, kad neaptarinėjome tų temų su veikėjomis, kalbėjome apie konkrečius įvykius. Apie temas kalbamės su dramaturge, operatore, garsistu. Labai įdomu, kai mes savo kūrybiniame susibūrime išsakome tam tikras mintis, magišku būdu jos persikelia ir į merginų pasisakymus.

Vizualines metaforas irgi atrandame, kai garsiai jas išsakome. Klausimas, ar tai visatos magija, ar kažkas jau yra, o mes susiauriname žvilgsnį ir atrandame tai, ir tada pavyksta tai užfiksuoti, tai tampa svarbu? Autoriniame kine svarbu unikalus autoriaus žvilgsnis, bet kas kitas tą pačią istoriją, tą patį filmą sukurtų visiškai kitaip.

– Koks būtų Jūsų unikalus braižas?

– Aš nustembu, kai man sako „čia toks tavo filmas“. Mano filmuose pamato mane, aš pati to taip smarkiai nejaučiu. Tai turbūt žmogui iš šalies aiškiau matyti, bet tai priimu kaip didžiulį komplimentą, nes tai pasako, kad buvau ištikima sau, nebandžiau kopijuoti. Nepasakyčiau, kad visi mano filmai turėtų ypač daug bendro, aišku, nuo savo vizualinio stiliaus nepabėgu, stengiuosi atskleisti temą per save, išgyventi ir dalis manęs pasilieka.

– Bet vis tik minėjote, kad norėjote išlaikyti distanciją tarp savęs ir veikėjų? Ar visuomet laikotės šio principo, ar medžiaga padiktuoja pasirinkimą?

– Labai priklauso nuo pasakojamos istorijos. Faktas, kad režisierius privalo turėti distanciją, per gerai pažinodamas personažus, įsivelsi į jų dramas ir pamesi save ir savo filmą. Režisieriui labai svarbu matyti didesnį paveikslą.

Man buvo labai svarbu tie momentai „čia ir dabar“, nesigilinau į labai konkrečias herojų asmeninio gyvenimo detales. Šiuo atveju filmuodami priartėjame ir atsitraukiame, priartėjame ir atsitraukiame. Kitą filmą kurčiau gal kitaip – gal duočiau kamerą į rankas ir būtų dienoraščio principas.

Aš paprašiau, pavyzdžiui, Agnės pavartyti karinės tarnybos metu rašytą dienoraštį, tos scenos filmavimas truko ne vieną valandą, norėjau, kad, tą dienoraščio knygelę vartant, jai kiltų noras pasidalyti ir pačiai pareflektuoti, pačiai atsitraukti.

– Kaip merginos pačios tą kelionę vertina iš laiko perspektyvos?

– Jų kiekvienos santykis su pačia kariuomene skirtingas, vienoms iš jų pritiko, o kitos jautėsi kaip svetimkūniai. Bet kaip žmonėms, kaip moterims, joms kelionės pradžioje atrodo, kad ta tarnyba sudėlios viską į vietas, jei įveiks tokį iššūkį, jos gaus atsakymus.

Ta branda man asocijuojasi su jų supratimu, kad tai tik trumpas etapas ir kad po vieno etapo bus kitas, žmogiškuoju atžvilgiu joms visą laiką reikės būti kareivėmis, ir dabar bendraudama su jomis jaučiu, kad kalbu su švelniais kariais.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt