Kultūra

2021.11.14 16:52

Nomeda Marčėnaitė: skaitymas kaip meilužis – matau retai, bet nuolat svajoju apie pasimatymą

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.11.14 16:52

„Prisimenu kažkokius skaitymo balsu keblumus, spėju, kad buvo labai baisu suklysti, bet tai nesugadino mano romano su literatūra, kuris tęsiasi jau daug metų, tiesa, dabar skaitymas labiau kaip meilužis – matau retai, bet nuolat svajoju apie pasimatymą“, – LRT.lt teigė dailininkė, keramikė, LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Koks yra Jūsų santykis su skaitymu?

– Puikiai prisimenu pirmų skaitymų jausmą. Ką ten skaitymų – pamenu, kaip atrodė knygelė, kurią, dar nepažinodama raidžių, varčiau močiutės namuose gulėdama ant grindų. Prisimenu kažkokius skaitymo balsu keblumus, spėju, kad buvo labai baisu suklysti, bet tai nesugadino mano romano su literatūra, kuris tęsiasi jau daug metų, tiesa, dabar skaitymas labiau kaip meilužis – matau retai, bet nuolat svajoju apie pasimatymą.

– Kokios trys knygos pastaruoju metu padarė didžiausią įspūdį? Kas jas sieja?

– Jei apie didžiausią įspūdį kalbėčiau, tai jis jau įvykęs. Kai literatūra pagaudavo, nunešdavo ir kelias savaites vaikščiodavau truputėlį kitokia nei ligi tol – iš vaikystės prisimenu nevaikiškas škotų pasakų metaforas, slapčia perskaitytus „Dekameroną“ ir „Bagdado gudruolę“, močiutės knygų lentynoje rastas knygas ir dėl to perskaitytas nesirenkant – K. Paustovskio „Auksinę Rožę“, A. Čechovo apsakymų rinkinius. Suskaitytus Ericho Marios Remarque`o, Jacko Londono, Hemingway`aus romanus, Jerome`o D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, vėliau – Sausliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“... Ir jau tikrai neišvardysiu visų knygų, su kuriomis augau visomis prasmėmis.

Dabar nustebti ir atrasti vis sunkiau, bet su malonumu suskaičiau Patricko Suskindo „Kvepalus“, romaną, kuris priminė, kad kvapus galima įsivaizduoti, Arundhati Roy „Mažmožių Dievą“, kurį vis dar matau prieš akis, toks vaizdingas šios indės tekstas, ar Billo Brysono „Namie. Trumpa privataus gyvenimo istorija“, kuri dar sykį įtikino, kad talentingai parašyta net pati nuobodžiausių faktų istorija gali būti su aistra skaitomas romanas.

Dabar flirtuoju su Sonios Purnell knyga „Clementine Churchill“, nes tapo įdomus šios moters vaidmuo istorijoje.

Galima sakyti, kad visas šias knygas sieja vienintelis dalykas – tai, kad jos atspausdintos popieriuje. Vis dar neatrandu skaitymo džiaugsmo skaityklėje.

– Kodėl būtent jos?

– Vaikystėje knygų rasdavau gausioje tėvų kolekcijoje ir skaičiau viską iš eilės, dabar prašau draugų ar leidėjų rekomendacijų. Seniau būdavo, kad net jei ir nusiviliu, skaitau iki pergalingos pabaigos, o dabar gailiu laiko ir metu nepatikusią knygą, bet tai reti atvejai.

– Kaip jos rezonavo su pandemijos aplinkybėmis ir kitomis socialinėmis, kultūrinėmis, politinėmis aktualijomis?

– Prasidėjus karantinui daugiau laiko leidau paišydama ir lipdydama, o ne skaitydama. Būtų sunku paaiškinti, kodėl, bet važiuodama į pirmas pokarantinines atostogas į lagaminą įsimečiau būtiną kelionės aksesuarą – knygą. Net jei kelionė ne prie baseino ir žinau, kad laiko skaitymui trūks, vis tiek tampausi su savimi, nes taip reikia. (Šypsosi.)

– Kam jas rekomenduotumėte – ko literatūroje ieškantiems žmonėms?

– Muzika, filmai, paveikslai, kaip ir knygos, yra ne tik skonio, bet ir amžiaus, būsenos ar nuotaikos klausimas. Tą pačią knygą perskaitau kaskart vis kitaip. Nors nėra taip daug tokių, kurias į rankas būčiau ėmusi kelissyk, kaip ir keliauju vis į kitą šalį, nes jų vis dar daug neaplankytų.

Bet jei jau taip nutinka, būna, kad turiu gerai pagalvoti, kodėl prieš penkiolika metų visai kitus dalykus pastebėjau, ir kartais atrodo, jog skaitau naują knygą. Gal tai tik įrodo, kad skaitydamas tampi knygos bendraautoriu, kuris bėgant laikui keičiasi, ir knygos akcentai tampa vis kiti. Todėl visiems, kaip ir sau, palinkėsiu tiesiog skaityti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt