Kultūra

2021.11.06 10:18

Vytautas Bikulčius. Nublokštas į keistą pasaulį, kuriame vyrauja tamsa, smurtas ir laisvės siekis

Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.11.06 10:18

Galiu spėti, kad eilinis skaitytojas, paėmęs į rankas argentiniečių rašytojos Gabrielos Cabezón Cámaros romaną „Činos Airon kelionės“ (iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, išleido leidykla „Balto“), šiek tiek nuščius, nes bus nublokštas į keistą pasaulį, kuriame vyraus ne tik tamsa ir smurtas, bet ir laisvės siekis, taip pat noras susilieti su tenykšte gamta, kurią visų pirma įkūnija pampa.

Tačiau už romano istorijos slypi ir argentiniečių epu vadinamos poeto José Hernándezo epinės poemos „Gaučas Martinas Fieras“ (1872) atšvaitai.


Anot Jorge Luiso Borgeso, kiekviena šalis privalo turėti savo knygą. Italija yra siejama su Dante'ės „Dieviškąja komedija“, Ispanija – su Cervanteso „Don Kichotu“. Jo nuomone, argentiniečiams kanoniškąja knyga tapo „Gaučas Martinas Fieras“. Šis personažas džiaugiasi laimingu gyvenimu pampoje, kol paimtas į armiją privalo ginti argentiniečių civilizaciją nuo indėnų barbarybės, iš tikrųjų naikindamas pastaruosius. Borgesas yra įsitikinęs, kad gaučas Martinas Fieras net yra tango pradininkas kaip abejojantis ir nuolat besiskundžiantis personažas.

Neįtikėtina, bet šiuo romanu rašytoja tarsi užsimojo perrašyti šį argentiniečių mitą. Neįprastai kūrinyje randasi nauja visuomenė: tėvų palikta keturiolikmetė Čina susilaukė dviejų vaikų nuo ją kortomis išlošusio ir vedusio Martino Fiero, tačiau kai šis buvo paimtas į armiją, ji, palikusi savo vaikus pagyvenusiems žmonėms, leidžiasi į kelionę drauge su jauna angle Liza, kuri bandys surasti savo vyrą Oskarą, kad abu galėtų rūpintis dvaru.

Į šią kelionę Čina pasiima ir savo surastą šunytį Estreją. Šitaip autorė su grynai mačistiniu Martino Fiero pasauliu supriešina moteriškąją perspektyvą. Be to, Čina pasikeičia savo vardą, tapdama Džozefina Star Airon (šitaip ji išsaugo Fiero pavardę, kuri ispaniškai reiškia geležį) ir atsidėkodama Lizai, kuri jai atveria naujų galimybių, pirmiausia – tapti laisva moterimi. Liza ją išmokys ne tik anglų kalbos, bet ir suprasti save, žengti link pasaulio pažinimo, ji atskleis ir iš Anglijos atėjusį kitoniškos meilės supratimą, Argentinos gamtos grožį.

Dar vienas svarbus dalykas romane yra tas, kad, nors Martinas Fieras ir brėžė liniją tarp civilizacijos ir barbarybės, moterys savo vežimu pasuka indėnų taku, lyg ir pripažindamos, kad tikroji šalies tapatybė sietina su vietos gyventojais.

Originalus romano pavadinimas – „Činos Airon nuotykiai“ – mums leidžia jį apibūdinti visų pirma kaip nuotykių romaną. Tačiau tuo apibūdinimu nėra išsemiamos visos kūrinio prasmės. Jame galime įžvelgti ir auklėjimo, ir feministinį, ir meilės (nors ir neįprastos), ir moteriškojo vesterno, ir utopinį romaną.

Tam tikra prasme šis romanas žaidžia ir „Gaučo Martino Fiero“ struktūra. Pirmoje romano dalyje tiesiog girdime himną neaprėpiamos pampos grožiui. Ji čia tampa tarsi gyvu organizmu, kuris alsuoja, pasiekdamas neįtikėtiną floros ir faunos dermę. Būtent čia, pampoje, ji puoselėja naujus troškimus, naujas svajones ir naują seksualinę tapatybę, prieštaraudama įsigalėjusioms visuomenės taisyklėms.

Antroji dalis: Fortas įveda į visai kitokį pasaulį, kur pulkininkas Ernandesas tarsi sugrąžina skaitytoją į Martino Fiero mačistinį pasaulį, kuris pritvinkęs civilizacijos pasiekimų, virsta visuotine orgija, primenančia pornografinius filmus. Negana to, Čina atpažįsta savo vyro Martino Fiero eiles, kurias pasisavino pulkininkas, vadinasi, ir jos pinigus. Tačiau ji nė už ką nenori gyventi su savo vyru lūšnoje ir verčiau lieka apsirengusi kaip Lizos brolis Džozefas Skotas.

Taip ji pabrėžia savo lyties nepastovumą, nes iš pradžių būdama mergina virsta moterimi, o tapusi moterimi virsta jaunu džentelmenu (kai Liza jai nurėžia plaukus), tuo labiau kad Liza užsiima Činos jausmų ir seksualiniu ugdymu, supažindina su meile tarp moterų. Beje, toks daugialypis personažo pavidalas būdingas ne tik Činai, bet ir kitiems romano veikėjams. Įdomu, jog ir romano kalba tampa daugialypė, nes šalia ispanų kalbos pasirodo ne tik anglų, bet ir indėnų gvaranių kalbos.

Peržaisdama „Gaučą Martiną Fierą“, rašytoja ne tik atskleidžia, kaip jos romano moterys vaduojasi iš to meto moralinių varžtų, bet ir kuria naują alternatyvią visuomenę, kur mačizmui dera užimti savo vietą, o ne tapti dominuojančiu požiūriu santykiuose tarp vyrų ir moterų. Ir į centrinę argentiniečių literatūros figūrą gaučą šiame romane žvelgiama su ironija, nes paprastai „čina“ yra įvardijama kaip gaučo palydovė.

Priešingai, šiame kūrinyje ji išvengia palydovės statuso – savo socialinės padėties – ir tampa savo gyvenimo šeimininke. Kitaip tariant, mes regime Činos emancipaciją, kuri vyksta pažeidžiant ir griaunant jos tapatybę. Šis romanas pakerės skaitytojus vaizduotės žaismu, už kurio pamažu išryškėja autorės kuriamas naujos visuomenės modelis. O jo apmatus nuostabiai įkūnija Čina, kuri beribiuose pampos plotuose suvokė būtent savo kaip moters laisvę.

Šveicarų rašytojas Christianas Krachtas jau yra pažįstamas lietuvių skaitytojams romanu „Imperium“, kuris pateko į Lietuvių literatūros vertėjų sąjungos 2020 metų geriausių vertimų 25-tuką, o dabar jie turės galimybę susipažinti su dar vienu jo romanu – „Miruoliai“ (tiek anksčiau minėtą romaną, tiek šį iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė, išleido leidykla „Kitos knygos“). Galbūt reikia išsyk pasakyti, kad tikslesnis romano pavadinimo vertimas turėjo būti „Mirusieji“, nes būtent apie juos ir kalba romano tekstas, o žodis „miruoliai“ reiškia mirtinguosius.

Jau pačioje kūrinio pradžioje susiduriame su ritualine sepuku savižudybe, kurią įvykdo bevardis karininkas, ir, svarbiausia, ta savižudybė yra filmuojama, o juosta netrukus bus išsiųsta į Berlyną, į Vokietijos kultūros ministeriją. Tiesa, romano veiksmas vyksta 20 amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, o karo policijos karininkas Masahikas Amakasu siekia sukurti celiulioidinę ašį tarp Tokijo ir Berlyno ir šitaip pasipriešinti iš JAV plūstančiai holivudinei produkcijai.

Tačiau autorius pirmiausia susieja jau minėtą Masahiką Amakasu su šveicarų kino režisieriumi Emiliu Nėgeliu, kuris išgarsėja pastatęs filmą „Vėjo malūnas“ ir kurį pasitelkia vokiečiai naujiems projektams. Tiesa, Nėgelis yra fiktyvus personažas, bet romane jis veikia šalia realių istorinių asmenybių, daugiausia susijusių su kino pasauliu: Charlie`o Chaplino, Jeano Renoiro, Fritzo Lango ir kt. Šiuos du personažus sieja ir panašūs vaikystės išgyvenimai, kuriuose įsirėžė skausmas, susijęs su tėvų elgesiu, panašiomis fantazijomis ir košmarais.

Mat Nėgelis jautė, kad tėvas nesiskaito su juo, atiduoda jo mylimą triušį kaimynams, kad šie jį nudobtų, jis anksti susipažįsta ir su mirtimi, nes jo tetulė baigė gyvenimą savižudybe, o Masakihas buvo atiduotas į internatą, iš jo tyčiojasi kiti berniukai, nors mokytojas Kikučis, dėstantis vokiečių kalbą, atkreipia dėmesį į jo fenomenalius sugebėjimus (berniukas mokėjo jau septynias kalbas) ir praneša apie jį Vokietijos ambasadoriui Japonijoje, ir šis ima tvarkyti jo karjerą. Vis dėlto Masahikas atkeršija internatui, jį padegdamas.

Kadangi pats Masahikas stato trumpus dokumentinius filmus (būtent jis filmuoja ir išsiunčia į Berlyną minėtą filmą apie sepuku savižudybę), jis siekia užmegzti ryšius su Vokietija. Į Japoniją pasiunčiamas Nėgelis statyti propagandinio filmo, tuo labiau kad ten jo laukia sužadėtinė Ida. Tuo metu iš JAV į Japoniją atvyksta Charlie`is Chaplinas, kuris drauge su Masahiku buvo kviečiamas vakarienės pas Japonijos ministrą pirmininką, tačiau kažkodėl tas kvietimas garsaus aktoriaus nepasiekė ir jie apsilankė no teatre, kurio struktūra jaučiama ir romane. Vakarienės metu jauni laivyno karininkai ministrą pirmininką nužudė, norėdami surengti sukilimą.

Nėgelis, atvykęs į Japoniją, nusivilia tiek savo sužadėtine, tiek Masahiku, kuris turėjo organizuoti jo darbą Japonijoje, bet, dar anksčiau įkalbėtas kino kritikų, sugeba atsispirti pasiūlytam sumanymui ir galiausiai filmuos tik maldininkus ir vyšnių žiedus.

Mirties tvaiko, niūrių spalvų kupinas romanas vis dėlto pasižymi magiška jėga, kuri neleidžia skaitytojui nuo jo atsitraukti, nors iš pradžių ir norisi mesti jį skaityti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt