Kultūra

2021.11.06 16:12

Visvaldas Legkauskas. Korupcija baigiasi ir prasideda galvoje

Visvaldas Legkauskas, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.11.06 16:12

Korupcija yra žmogui visiškai natūralus tikslų siekimo būdas. Kiekvienas žmogus savo tikslų stengiasi siekti maksimaliai efektyviai. Jei tam trukdo kokios nors bendruomenės ar visuomenės sukurtos kliūtys, žmogus pirmiausia ieško būdų apeiti sistemą.

Psichologo, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo dr. Visvaldo Legkausko komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Autoritarinėse visuomenėse pagrindinė kliūtis žmogaus poreikiams tenkinti yra valstybės sistemos neteisingumas ir neefektyvumas. Neteisingumas kyla iš to, kad gėrybės dalijamos pirmiausia lojalumo valdžiai, o ne poreikių ar pastangų pagrindu. Skiriant į pareigas valstybės tarnyboje pagrindinis kriterijus taip pat yra kandidato lojalumas, o ne kompetencija. Valstybės tarnautojų kompetencijos trūkumas riboja valstybės aparato veikimo efektyvumą. Be to, kuo valstybės aparato veikime mažiau skaidrumo, tuo daugiau galimybių valdininkams pelnytis, todėl šie siekia kaip įmanoma labiau supainioti teisės aktus išlygomis ir išimtimis, taip sukuriant didžiulių galimybių korupcijai.

Korupcija yra pati galingiausia ne fizinės agresijos forma. Ji ne tik skurdina šalį dėl to, kad biudžeto pinigai tiesiog išvagiami, bet ir stabdo ekonomikos augimą, nes atbaido investuotojus. Dėl šios priežasties autoritarinių režimų valdomos šalys dažniausiai būna skurdžios. Kita vertus, gyventojų skurdas ir su juo susijęs nesaugumas skatina palaikyti kieta ranka saugumą užtikrinti žadančius politinius lyderius, tai yra autoritarus.

Korupcinei savivalei ir skurdui pasiekus kraštą, gyventojai galiausiai sukyla prieš autoritarinį režimą ir jį nuverčia. Žinoma, nauja valdžia visuomet pirmiausia žada įveikti korupciją. Tačiau tai nėra lengva, nes skurdžioje šalyje nėra kvalifikuotų valstybės tarnautojų. Net jei jų būtų, biudžete nėra pakankamai pinigų, kad būtų galima valstybės tarnautojams mokėti tokius atlyginimus, jog vogti nereikėtų.

Dideles sprendimo galias turintys, bet mažai uždirbantys tarnautojai sistemą suvokia kaip neteisingą. Tuo pat metu būtent jie žino, kaip geriausiai tą sistemą apeiti ir ja piktnaudžiauti. Susidaro užburtas ratas: negaunant pakankamo atlyginimo, valstybės tarnautojams tenka vogti iš valstybės ir bendrapiliečių, kad galėtų išgyventi, o apvogta valstybė ir toliau neturi pinigų tinkamiems atlyginimams mokėti.

Šalims pačioms išsikapstyti iš to užburto skurde besisukančio „revoliucijos–anarchijos–autoritarizmo–revoliucijos“ rato praktiškai neįmanoma. Šalys, kurios demokratiją sukūrė ir išsaugojo pačios, palaipsniui, kelis šimtmečius turtėjo užkariaudamos ir prekiaudamos, kol sukūrė tokią turtingą ir išsilavinusią vidurinę klasę, kuri galiausiai nuvertė autoritarinius valdovus ir sukūrė demokratinę sistemą.

Kitur demokratija buvo importuota. Dažniausiai buvusios kolonijos demokratiją importavo iš buvusių savo kolonijinių galybių. Dvidešimto amžiaus antroje pusėje vykusio Šaltojo karo metu Vakarų valstybės stengėsi apriboti SSRS įtakos plėtrą eksportuodamos demokratiją.

Būtent per šią kovą buvo išgrynintas bazinis demokratinės valstybės eksporto modelis. Skurdžios valstybės vadovams būdavo pasiūloma ekonominė pagalba, tačiau su sąlyga, kad ji nebus išvogta. Siekiant užtikrinti, kad tokia pagalba nebūtų išvogta, buvo reikalaujama užtikrinti teisės viršenybę ir skaidrinti valstybės tarnybą, tai yra riboti korupciją. Toliau būdavo pasiūloma investicijų ir technologijų, tačiau kartu buvo prašoma užtikrinti rinkos ekonomikos principų veikimą, ribojant korupciją.

Investicijoms sukūrus naujų aukštesnės pridėtinės vertės darbo vietų, buvo tikimasi vidurinės klasės augimo ir kad ta vidurinė klasė kovodama už savo teises taps atrama kuriant laisvais rinkimais ir valdžių atskyrimo principu pagrįstą demokratinę sistemą. Galiausiai, valstybei turtėjant, ji turi vis daugiau pinigų mokėti savo tarnautojams ir šie vis mažiau jaučia būtinybę vogti. Kita vertus, turtingesni ir labiau išsilavinę piliečiai vis geriau supranta, kaip užtikrinti savo teises neieškant pažinčių ir nemokant kyšių.

Korupcija pirmiausia baigiasi galvoje. Kai turtėjanti visuomenė tampa pakankamai saugi, o valstybės tarnyba pakankamai skaidri, piliečiai nustoja bijoti valstybės tarnautojų ir pradeda juos suvokti ne kaip plėšikus, su kuriais reikia priverstinai „susitarti“ dėl išpirkos, o kaip pagalbininkus. Skaidrėjant valstybės tarnybai, tarnautojai praranda galią kenkti savo klientams, bet jų darbas įgauna pozityvią prasmę padėti žmonėms už tai gaunant skaidrų ir tinkamą atlygį iš valstybės. Klientams vis rečiau ateina į galvą, kad būtų naudinga duoti kyšį, o tarnautojams vis rečiau ateina į galvą kyšio reikalauti. Kažkaip panašiai ir mes tampame normalia demokratine šalimi.

Pagrindinis demokratijos pranašumas prieš autoritarizmą yra piliečių įsipareigojimas valstybei. Toks įsipareigojimas remiasi socialine savimone, kai dauguma piliečių jaučia, kad valstybė esame „mes“ ir „mano“. Tam, kad tokia savimonė atsirastų ir stiprėtų, valstybė privalo atlikti ją apibrėžiančią funkciją – užtikrinti piliečių saugumą tiek nuo išorinių grėsmių, tiek nuo tokios vidinės konkurencijos, kuri pradėtų kelti egzistencinę grėsmę pačiai visuomenei.

Tačiau ir gyvenant demokratinėje visuomenėje godumas niekur neišnyksta. Visuomet atsiras žmonių, kurie siekdami pranašumo stengsis pirmiausia pasinaudoti bet kokiomis teisinės sistemos spragomis, o gavę galimybę – sutrikdyti ir pačią teisinę sistemą. Nors anglų kalboje žodis „corruption“ pirmiausia reiškia nesąžiningą pasinaudojimą galios padėtimi, jis turi ir daug platesnę reikšmę – sistemos sutrikimas.

Taigi, jei demokratinei sistemai būdinga „stabdžių ir atsvarų“ sistema sutrikdoma taip, kad tam tikra grupė žmonių įgyja per daug galios, ji neišvengiamai pradeda ta galia piktnaudžiauti. Pirmiausia tokie privilegijuotai grupei priklausantys žmonės įgyja galimybę asmeniškai išvengti teisinės atsakomybės ir taip panaikina piliečių lygybę prieš įstatymą. Tai suteikia papildomą nesąžiningą konkurencinį pranašumą, pirmiausia išnaudojamą finansinei galiai, o paskui ir politinei įtakai koncentruoti.

Per pastaruosius keturiasdešimt metų vis daugiau žmonių Vakarų demokratijose patiria mažėjantį aukštos kokybės švietimo prieinamumą, nykstantį darbo vietos saugumą, susiduria su augančia namų ūkio skola ir mažėjančiu turtu. Tuo pat metu turtinė ir socialinė nelygybė vis labiau auga.

Finansinė ir politinė įtaka sukuria galimybę pamažu perimti įstatymų leidžiamąją valdžią, kuri toliau panaudojama „stabdžių ir atsvarų“ sistemai ardyti ir galiai telkti savo rankose kartu naikinant teisės viršenybę. Korupcija prasideda galvoje. Vykstant tokiai demokratinės sistemos erozijai, vis daugiau piliečių nustoja jausti, kad valstybė dirba jiems.

Tai skatina piliečių nepasitikėjimą valstybės institucijomis, o tai gali tapti nusivylimu ar net pasipriešinimu, pasireiškiančiu pačiomis įvairiausiomis formomis: mokesčių vengimu, viešųjų švietimo ar sveikatos paslaugų atsisakymu, atsisakymu laikytis tam tikrų įstatymų. Tokia piliečių konfrontacija su valstybe tampa aukso kasykla bet kokioms išorinėms jėgoms, norinčioms susilpninti valstybę.

Kuo piliečiai labiau bijo nesąžiningos ir nekontroliuojamos konkurencijos valstybėje, kitaip tariant, išnaudojimo, tuo atidžiau įsiklauso ir yra labiau linkę tikėti bet kuo, kas žada atkurti valstybės pajėgumą atlikti pagrindinę funkciją – užtikrinti saugumą. Tai apima ne tik saugumą nuo išorės grėsmių, bet ir nuo teisingumo principus pažeidžiančios vidinės konkurencijos. Būtent tokia baimė tampa pagrindine psichologine priežastimi, kodėl demokratiniuose rinkimuose žmonės balsuoja už kandidatus, kurie iš esmės žada diktatūrą.

Psichologo, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo dr. Visvaldo Legkausko komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt