Kultūra

2021.11.01 12:07

Laidotuvių nuotraukos nepuošia namų sienų, kodėl nuo seno fotografuojamasi šalia mirusiųjų?

Viktorija Samarinaitė2021.11.01 12:07

Kiekvienuose namuose tarp vaikystės, iš močiutės paveldėtų ar iš mados išėjusių kelionių nuotraukų albumų galima rasti kur ne kur užkištą voką su laidotuvių kadrais. Tokios fotografijos nepuošė namų sienų, paslėptos užmirštuose stalčiuose niekada nebuvo rodomos svečiams.

Tačiau nuotraukų neišmetame, lygiai kaip ir neatsikratome kadrų, užfiksavusių tuos, kurių su mumis jau nebėra. Rašytoja ir filosofė Susan Sontag pastebėjo, kad mūsų kultūroje įsišaknijusi baimė, stiprus nenoras išmesti ar plėšyti nuotraukų. Anot jos, taip elgiamasi tik norint nutraukti ryšį, ką nors ištrinti iš atminties.

Prieš tris dešimtmečius maža dalis laidotuvių Lietuvoje praeidavo neužfiksuotos fotografų objektyvų. Vienoje to laikotarpio nuotraukoje, užkištoje už mano šeimos albumo aplanko, aptikau ne tik amžinąjį atilsį mamos motiną, tris ketvirtadalius tėvo profilio, bet ir visą giminę, rūškanais veidais besibūriuojančią aplink atvirą karstą. Tas kadras – vienintelis toks liudininkas, sujungiantis seniai nutolusius artimuosius.

Mirusiųjų įamžinimas iki fotografijos

Žmonijos poreikis įamžinti mirusiuosius susiformavo daug anksčiau, negu buvo išrasta fotografijos technologija. Vieni ankstyviausių mirusiųjų atvaizdo atkūrimo atvejų aptinkami senovės Egipte: balzamavus kilmingą asmenį, buvo įprasta pagaminti ir įspūdingą kaukę. Garsiausias įrodymas – 54 cm ilgio ir 10 kg svorio auksinė faraono Tutanchamono mirties kaukė, dekoruota brangakmeniais bei graviūromis iš „Mirusiųjų knygos“. Egiptiečiai tikėjo, kad palaidojus mirusįjį su kauke ji velioniui padėsianti atpažinti savo kūną anapusybėje.

Viduramžiais mirties kaukės imtos kurti ne siekiant palengvinti mirusiųjų kelionę pomirtiniame pasaulyje, bet gyvųjų prisiminimams apie mirusįjį išsaugoti. Mirties kaukės gamintos iš vaško arba gipso, tačiau nebuvo laidojamos kartu su mirusiaisiais. Dalis jų galop rado vietą muziejuose. Prie tokių galima priskirti įvairiais istorijos laikotarpiais sukurtas kaukes žymiems žmonėms įamžinti: Dante'ei, Marijai Stiuart, Napoleonui Bonaparte'ui, Vladimirui Leninui, Fredericui Chopinui, Liudwigui van Beethoveenui, Oliveriui Cromwellui, Isaacui Newtonui, Voltaire'ui, Teslai, Josifui Stalinui ir daugeliui kitų.

Mokslininkai mirties kaukių naudą įvertino tik 18 a. pabaigoję, pradėję jas naudoti istoriografiškam žmonijos fizionomijos pokyčių ir neidentifikuotų mirusiųjų atvaizdų fiksavimui. Anot legendos, kadaise Senoje nuskendo kokių 16 metų mergina ir morgo darbuotojas, apsvaigintas jos grožio, sukūrė jos kaukę. Mergina taip ir nebuvo identifikuota, tačiau 20 a. „L`Inconnue de la Seine“ vardu dabar žinoma mirties kaukė tapo neįtikėtinai populiari Europos tarp intelektualų, neretai buvo lyginama su Mona Liza ir įkvėpė Rainerio Marios Rilke`ės bei Vladimiro Nabokovo kūrybą.

Iki 19 a. Europoje buvo itin populiarūs gedulo portretai, vaizduojantys neseniai mirusius asmenis mirties patale, nelyg miegančius. Tokie paveikslai buvo brangūs, todėl mirusiojo artimieji kaip reikiant pasiruošdavo: aprengdavo mirusįjį geriausiais rūbais, puošdavo karūnomis, skepetaitėmis, skrybėlėmis ir į amžinajam poilsiui sudėtas rankas įsprausdavo kokį kryželį ar šventojo paveikslėlį.

Ši paslauga buvo prieinama tik šeimoms iš kilmingojo visuomenės sluoksnio, nepasiturintiesiems – tai protu nesuvokiama prabanga. Gedulo paveikslai šiandienos istorikams suteikia žinių ne tik apie skirtingas laidojimo tradicijas tam tikrais laikotarpiais, bet ir apie tuometę madą, papuošalus. Mirties patalo portretų niekas nelaikė vertingais meno kūriniais, jie retai puošdavo didikų dvarų kambarius. Tobulėjant technologijoms, gedulo portretus pakeitė mirusiųjų, postmortem, fotografija.

Mirusiojo fotografija – vienintelis portretas

Gedulo fotografija, kaip ir portretas, skirta mirusiesiems įamžinti ir šeimų istorijai dokumentuoti. Postmortem fotografija ėmė sparčiai populiarėti išradus dagerotipiją. Tokios nuotraukos itin būdingos karalienės Viktorijos laikų Anglijai, iš kurios tradicija fotografuoti mirusiuosius paplito po visą Europą ir JAV. Staigų postmortem fotografijos išpopuliarėjimą galima sieti su Viktorijos epochos Anglijoje vyravusiu požiūriu į mirtį: ji buvo šalia kiekvieno, suprantama kaip integrali gyvenimo dalis.

19 a. 5-ajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje ir JAV siautė choleros epidemija, o tai sąlygojo išaugusią mirusiųjų nuotraukų paklausą: gedulo ir vestuvių nuotraukų užsakymų santykis pasiekė 3:1. Tais laikais būta ir labai aukšto vaikų mirtingumo. Užfiksuota, kad amžiaus viduryje vaikų iki 5 metų mirtingumas Londone ir jo apylinkėse siekė apie 33 proc. Dėl šių priežasčių daugumai postmortem fotosesija buvo vienintelė proga išsaugoti mirusio artimojo atvaizdą.

Ši fotografijos rūšis ne tik į laikmeną įrašė atmintį, bet ir simbolizavo tam tikrą ritualą. Prieš atvykstant fotografui, artimieji mirusiuosius išprausdavo, aprengdavo išeiginiais drabužiais, stengėsi sukurti kuo natūralesnę aplinką ir joje mirusiuosius įkurdinti realybę imituojančiomis pozomis. Keista tradicija tam tikra prasme pasitarnavo ir susidorojimo su gedulu procesui: įkūnijo atsisveikinimą su mirusiuoju, padėjo pereiti tam tikras gedulo stadijas ir sumažinti netekties skausmą.

Postmortem fotografijos stilistika

Šiuolaikiniai teoretikai išskiria net keletą gedulo fotografijos tipų, kurie skyrėsi stilistika, kintančia kartu su tuo metu visuomenėje vyravusia mirties samprata. Vienos populiariausių – „paskutinio miego“ stiliaus nuotraukos. Grupei priklauso kadrai, kuriuose mirusysis vaizduojamas tarsi gulintis ant lovos ar kušetės. Kūno poza bei makiažas buvo derinami taip, kad perteiktų ramybės būseną.

Manoma, kad kasdienės stilistikos nuotraukos padėdavo gedintiesiems susidoroti su netektimi, pačią mirtį perteikdavo įprastai, lengvai ir švelniai, lyg poilsį nuo darbo. Anot kitos populiarios nuomonės, tokio stiliaus fotografijos leido įtvirtinti suvokimą, kad mirtis yra miegas, o ne jo metafora. Paskutinio miego įvaizdis – unikali mirties alegorija. Prie mirusiojo susispietus fotografui su asistentu, technika, namiškiams, giminėms, tas simbolinis momentas virsdavo ne įšaldytu prisiminimu, o gyvu mirties spektakliu.

Kitas vyravęs stilius – kur kas labiau groteskiškas. Nuotraukose vaizduojamų mirusiųjų kaip gyvųjų motyvas pirmiausia išreiškė visuomenėje tvirtėjančią mirties neigimo nuostatą. Fotografų laukdavo pragariškas darbas: jie turėjo būti išradingi ir sugalvoti būdų, kaip atkurti kasdienes situacijas su mirusiaisiais, naudojant įvairias atramas, padedančias palaikyti kūną vertikalioje pozicijoje, medines lazdeles atmerktiems akių vokams prilaikyti.

Vieno to meto fotografo liudijime galima rasti net rekomendacijų: „Palikite akis atmerktas, pasodinkite mirusįjį prie stalo, o tada palaukite apie 7–8 valandas; tokiu būdu galėsite pričiupti akimirką, kai, pasibaigus traukulių agonijai, galima imituoti gyvenimo scenas.“ Tokiais būdais kūnui bandyta suteikti kuo natūralesnę išvaizdą. Panašiai fiksuotos ir politinių rezistentų bei kalinių postmortem nuotraukos, spausdintos laikraščiuose. Tam tikra prasme postmortem fotografiją galima prilyginti vizualiai kūno mumifikacijai: kadre ne tik sustabdoma akimirka, bet ir išsaugomas toks mirusiojo portretas, kokį jį visuomet prisimins gyvieji.

Vėliau paplito nuotraukos, kuriose pats mirties faktas yra suniveliuojamas, ji eliminuojama iš kadro, mirusįjį įspraudus tarp gyvųjų šeimos narių. Kokybiškose fotografijose net sudėtinga atskirti vienus nuo kitų, tačiau įgudusi akis užfiksuoja bereikšmį žvilgsnį. Iš kompozicijos taip pat panaikinama laidotuvėms įprasta ikonografija, suponuojanti, jog tai eilinė šeimos albumo nuotrauka.

Neregėto populiarumo sulaukė ir motinos su vaiku fotografijos. Mirę vaikai buvo fotografuojami motinos rankose ar kartu besiilsintys namų aplinkoje. Iš vienos pusės, tai makabriška, iš kitos – tai vienintelė proga motinai nusifotografuoti su prarastu vaiku. Vėliau fotografai tokius kadrus neretai retušuodavo, vaikų skruostus nurausvindami rankiniu būdu.

Mirties desakralizacija

Pomirtiniai dagerotipai atkurdavo nepaprastą intymumo, ryšio su mirusiuoju jausmą: nuotraukose galima įžiūrėti net blakstienas, apgamus ar strazdanas, aplinkoje – mirusiojo lovą, kėdę ar stalą, prie kurio sėdėdavo. Semiotikas Roland`as Barthes`as pastebi, kad daugumoje postmortem nuotraukų slypi punctum – jausmas, išgyvenamas anapus žodžiais perteikiamų reikšmių. Tą jausmą sukelia ne priminimas apie laikinumą, o gyvenamojo pasaulio detalės, mirusiajam išėjus anapilin, o daiktams likus savo vietose.

19 a. 6-ajame dešimtmetyje ištobulinta fotografijos technologija ir brangias dagerotipijas pakeitė šlapio kolodijaus technologija. Tokio proceso metu ant stiklo susidaro vaizdo negatyvas, kurį galima atspausti daugybę kartų. Tai lėmė visuotinį fotografijos atpigimą, greitesnę gamybą ir paprastesnę reprodukciją. Fotografija tapo prieinama visiems. Bendras šios medijos populiarumas neregėtai išaugo, o su juo ir postmortem fotografijų paklausa.

Sparčiai vystantis technologijoms, kolektyvinėje Vakarų visuomenės sąmonėje kito ir pati mirties percepcija. Tarp vidurinio ir aukštesnio socialinio sluoksnio atstovų prasidėjo tam tikras dvasinis perversmas, imtos kvestionuoti šventosios tiesos, o amžinojo gyvenimo pažadas tarsi nustojo savo vertės. Dėl kintančio santykio su dvasingumu ir gyvenimo pabaigos samprata mirtis neteko patoso, grožio ir magijos.

Laimės akimirkų revoliucija

Naujos nuostatos paveikė ir postmortem fotografijų naratyvą: mirusiuosius imta vaizduoti vis rečiau, dėmesys perkeltas į gyvuosius, gedinčiuosius ir pačią laidotuvių procesiją. Iš nuotraukų išnyko sakralumo, šventenybės pojūtis. Tokie kadrai buvo tarsi vienas kito kopija: atsikartojo motyvai su juodai vilkinčiomis ir į baltas nosinaites verkiančiomis moterimis, tuščiu žvilgsniu į kapo duobę žiūrinčiais artimaisiais ar bendro plano nuotraukomis iš šarvojimo salės ar laidotuvių ceremonijos. Paskutiniame 19 amžiaus dešimtmetyje laidotuvių fotografija apsiribojo plokščiomis mirties tematikos nuotraukomis, įamžiniusiomis tik vainikus, karstus ir kitą įprastą simboliką.

20 a. antrajame dešimtmetyje išpopuliarėjo automatiniai fotoaparatai „Kodak“. Su kompanija „Kodak“ pradėta laimės kaip kapitalo revoliucija įvedė laidotuvių fotografijos kaip amoralaus dokumentavimo sampratą ir išstūmė iš fotografijos diskurso. Šiuolaikinė žiniasklaida Viktorijos epochos postmortem fotografijas dabar pateikia pramoginių leidinių įdomybių skiltyse. Tačiau baugina ne postmortem fotografijų turinys, o šio žanro transformacijos. Per pastaruosius kelerius metus socialiniuose tinkluose paplito asmenukės iš artimųjų laidotuvių. Jose gedintieji fotografuojasi prie atvirų ar uždarų karstų, įsiamžina su velionio portretu, vainikais ar net dalijasi seksualiomis nuotraukomis su juodais gedulo drabužiais.

Nors tam tikra prasme staigiai išpopuliarėjančios ir taip pat greitai nublankstančios interneto sensacijos skatina grąžinti mirties temą į pokalbių diskursą, ja diskutuoti viešojoje erdvėje, tai daugiau sulaukia priekaištų dėl nepagarbos pačiai mirčiai: tokiu būdu asmenukės suteikia mirčiai pramoginį atspalvį, paverčia ją greitojo vartojimo preke.

Fotografija nesukūrė laidotuvių nuotraukų tradicijos, polinkis įamžinti mirusiuosius daugeliui pasaulio kultūrų įprastas nuo seniausių laikų. Fotografijos kaip meno srities atsiradimas ir tobulinama technologija tik įgalino tokių vaizdų prieinamumą plačiajai visuomenei: nuo turčių iki skurdžių. Juk tik mirtis neaplenkia nė vieno.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt