Kultūra

2021.10.28 14:14

Refleksija – praktika, padedanti auginti kultūros organizaciją ir jos lankytoją

LRT.lt2021.10.28 14:14

Kokias emocijas ir pojūčius sukėlė filmas, paroda, spektaklis ar kitas kultūros renginys, kokios buvo patirtys? Kultūros organizacijos vis dažniau ieško kelių, kaip kalbėtis su lankytoju – kad jis pasidalintų savo patirtimi, reflektuotų tai, kas įvyko, rašoma asociacijos „Kūrybinės jungtys“ pranešime žiniasklaidai.

Tačiau pradžioje refleksija turėtų tapti organizacijos vidinės kultūros dalimi, jos įpročiu, kuris vėliau natūraliai bus pritaikomas ir dalyviams, lankytojams, žiūrovams ar klientams.

„Refleksija yra kryptingas gautos patirties ar įvykusio proceso permąstymas. Ji užbaigia kūrybinio veikimo proceso, kurį sudaro tyrinėjimas, idėjų generavimas, veikimas, ciklą. Tai yra svarbi kuriančios organizacijos tobulėjimo, kūrimo ir augimo dalis. Ką svarbu suvokti – refleksija nėra impulsyvus veiksmas, „pagautas“ gatvėje negali reflektuoti. Tam reikia skirti laiko, sukurti erdvę, sąlygas, refleksijoje negali būti hierarchijos, kiekvienas turėtų būti savimi ir sakyti taip, kaip atrodo, nebijodamas vertinimų ar pasekmių. Refleksija – tai ir savos nuomonės, ir kritinio mąstymo, ir drąsos ugdymas“, – sako aktorius ir režisierius Justas Tertelis, asociacijos „Kūrybinės jungtys“ programų kuratorius.

Šiuo metu „Kūrybinių jungčių“ praktikai keliose kultūros organizacijose įgyvendina tęstinę, jau šeštus metus vykstančią profesinio tobulėjimo ir pozityvių pokyčių programą „Atvirumo menas“. Šiemet programa ypatinga – dalyvaujančios organizacijos išbando naują, tarptautinės „Kūrybinių jungčių“ komandos sukurtą diagnostikos ir planavimo įrankį, skirtą kultūros organizacijoms – Kūrybingos organizacijos žemėlapį, o viena pagrindinių šiemet iškilusių temų – darbuotojų tarpusavio refleksija.

Surasti laiko permąstymui

Pasak kartu su šiuolaikinių scenos menų centru „Menų spaustuve“ programą įgyvendinančios vizualiojo meno kūrėjos, fotografės Austėjos Tavoraitės, refleksijai būtinas nuoseklumas, ją būtų galima įvardyti kaip įgūdį ar kaip raumenį, kurį nuolat reikia treniruoti.

„Jeigu refleksija atliekama fragmentiškai ir nenuosekliai, gali kilti daug abejonių, ar ji veikia, ar yra naudinga. Tokie klausimai dažni kultūros organizacijose. Atrodo, visur skubame, daug darbų. Tačiau atlikus refleksiją ir išsiaiškinus, kodėl mes tuos darbus atliekame, pamatome, kad yra daug perteklinių veiksmų, kurie atima ir laiko, ir jėgų, o ir rezultatai ne visada džiugina“, – sako A. Tavoraitė.

Ji neabejoja, kad refleksijos kultūros įprotį pradžioje reikia auginti organizacijos viduje. „Dažnai atrodo, kad refleksijai nėra laiko. Bet jeigu atsirastų refleksija, atsirastų ir laiko – tai toks paradoksas. Todėl patartina organizacijai inercinius procesus stabdyti ir skirti laiko permąstymui“, – pataria „Kūrybinių jungčių“ praktikė.

Išgirsti, ko reikia žmogui

Iliustratorė ir dizainerė Birutė Bikelytė refleksiją apibrėžia kaip stabtelėjimą ir pasižiūrėjimą į save ir į išorę tiek iš objektyvaus, tiek iš subjektyvaus taško. „Šitokios pauzės metu užfiksuojama, kas įvyko, kaip jautėmės, kokios to giluminės priežastys. Atrodo, kad refleksija apima praeitį, dabartį ir šie pastebėjimai keliauja į ateitį. O tuomet ten mes veikiame ar mąstome šiek tiek kitaip“, – įsitikinusi kūrėja.

Ji išskiria refleksijos svarbą kultūros organizacijai, nes tik girdint, ko reikia lankytojams, organizacija tampa aktuali. „Juk pilna įvairių muziejų, bibliotekų, kuriose per dieną kartais nepasirodo nė vienas žmogus. Kodėl taip yra? Matyt, todėl, kad organizacija kuria tai, kas yra aktualu tik patiems darbuotojams, ar dar liūdniau, seka tik kas parašyta dokumentuose, o neklausia, kas aktualu lankytojui“, – sako B. Bikelytė.

Iliustratorė šiemet gilinasi į vidinius organizacijos procesus Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje ir daugiausia dėmesio skiria darbuotojų tarpusavio refleksijos temai.

„Pradedant nuo paprasčiausių „įsirašymo“ ir „išsirašymo“ susitikimų pradžioje ir pabaigoje, tam, kad suprastume, kur mes esame, iki giliausių apžvalgų, kaip darbuotojai jaučiasi organizacijoje. Tinkamai vedama refleksija padeda leisti pasisakyti ir būti visiems išgirstiems. Kai neklausai ar neklausi tiesiai, ką kas galvoja – viskas lieka nujautimų ir spėjimų lygmenyje. Turi lyg burtininkas nuspėti, kaip žmogus jaučiasi. Tai refleksija organizacijos viduje ir yra kitoks burtininkas, kuris parodo, o kaip yra iš tiesų. Taip tarpusavio santykiai tampa atviresni ir aiškesni“, – neabejoja „Kūrybinių jungčių” praktikė B. Bikelytė.

Sąmoningai suvokti refleksijos prasmę

O nuo ko reikia pradėti taikyti refleksiją? Pasak J. Tertelio, šiemet programą „Atvirumo menas“ įgyvendinančio „Skalvijos“ kino centre, pirmiausia, būtina organizacijai sąmoningai suvokti, ar refleksija yra prasminga, kodėl mes ją taikome, kodėl tai naudinga ir kaip tai praturtins lankytojus.

„Organizacija turėtų sąmoningai suvokti, kad dabar nespręsime einamųjų reikalų, o skirsime laiko refleksijai. Tai negali vykti paskubomis, nes refleksija nėra skirta impulsyviai, greitai įvardyti, kas buvo blogai, kas nepavyko ar buvo labai gerai. Svarbu kryptingai apžvelgti visą procesą ir jo etapus – kaip ruošėmės, kaip įgyvendinome, kokius turime atsiliepimus ar kitus duomenis, kurie leistų pamatyti kuo objektyvesnį vaizdą. Peržvelgti visą patirtį ir jausmus, sąmoningai pasidaryti išvadas, įsivardyti kylančius klausimus ir pagalvoti, ką mes kitą kartą galime padaryti geriau“, – pasakoja J. Tertelis.

A. Tavoraitė priduria, kad refleksija reikalinga organizacijai jau vien dėl to, kad įsivertintum, ar efektyviai vyksta procesai. „Galima pradėti nuo paprasčiausio refleksijos taikymo metodo – trijų frazių – patiko, pastebėjau, noriu pasiūlyti. Žmogui atrodo, kaip čia galiu įsirėminti, bet tie trys konkretūs dalykai atveria labai aiškias įžvalgas, padeda išsigryninti, ar reikalingas toks vyksmas, kodėl jis vyksta“, – pasakoja „Kūrybinių jungčių“ praktikė.

Profesionalai pastebi, kad refleksijos taikymo metodų labai daug ir reikia nuolat ieškoti, kurie iš jų tinka. Vieną kartą tai gali būti vizualus įspūdžių fiksavimas, parodant juos simbolizuojančią nuotrauką, kitą kartą – laisvas tekstas, kai tiesiog nepakeliant rašiklio rašomos mintys apie tai, kas įvyko, dar vėliau – gali būti pokalbis, kryptingai užduodant klausimus. Atsižvelgiant į esamą auditoriją, reikia nuolat ieškoti tinkamiausių refleksijos būdų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt