Kultūra

2021.10.28 11:03

Į mokyklą tarp minų: kuo Ukrainai reikšmingas Lietuvos indėlis

LRT.lt2021.10.28 11:03

„Ačiū, lietuvi, kad mums padedat. Mes tuoj sustiprėsim ir jums padėsim“, – ukrainietis pirmokas rugsėjo pirmąją sakė Artūrui Žarnovskiui. Lietuviui, padėjusiam rekonstruoti susprogdintą jo mokyklą Avdijivkos miestelyje, Donecko regione, rašoma „Nepatogaus kino“ pranešime žiniasklaidai.

Lietuvos ir tarptautinių investicijų departamento direktorius Artūras Žarnovskis vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo su Ukraina projektui, kurio metu buvo renovuota ir moderniai įrengta nuo karo nukentėjusi mokykla. Lietuvių skaitytojams jis pasakoja, kokia yra gyvenimo mieste karo režimu specifika, ir kuo Ukrainai reikšmingas mūsų šalies indėlis.

– Jūs vadovavote karo nuniokotos mokyklos rekonstrukcijos ir įrengimo Avdijevkoje, Donecko regione projektui. Nuo šio rudens mokykla sėkmingai veikia. Kiek tokių sugriautų mokyklų yra Ukrainoje ir kokia šio projekto reikšmė?

– Donecko ir Luhansko regionuose karo metu buvo sugriauta šimtai mokyklų. Lietuvos vyriausybė skyrė lėšų vienos mokyklos atstatymui. Norime, kad šis projektas atkreiptų Vakarų valstybių dėmesį ir paskatintų jas prisidėti prie pagalbos Ukrainai, kuri išgyvena tikrai nemalonų etapą. Mokykla, kurią įrengėme, buvo sugriauta tiesioginių smūgių metu, ji neturėjo viršutinio aukšto, sienų.

Pirmą kartą į Avdijevką atvykau 2019–ųjų žiemą, o paskutinį kartą 2021–ųjų rugsėjį. Iš pirmo žvilgsnio, mieste tarsi niekas nepasikeitė: tie patys išdaužyti langai, kareiviai, griuvėsiai ir tik vienas gražus pastatas atsirado. Bet žinot, visgi ta mokykla įpūtė vilties dėl gerėjančio gyvenimo. Nepaisant karo, po truputį judama į priekį. Rugsėjo pirmosios šventėje dalyvavo apie šeši šimtai vaikų. Tai labai prasmingai išleisti pinigai, aš labai didžiuojuosi šiuo projektu. Šitos mokyklos funkcija – būti lydere visame Donbaso regione.

– Kaip sekėsi bendradarbiauti su vietine Ukrainos bendruomene ir valdžia?

– Pradžioje projektas strigo, nes iškilo biurokratinių sunkumų, išryškėjo mentaliteto skirtumai, užtruko susiderinti lūkesčius. Bendruomenė džiaugėsi, jog vaikai turės mokyklą, ir kad Europos Sąjunga nori padėti, bet žiūrėjo skeptiškai dėl ankstesnių patirčių. Jie tikėjosi korupcijos, galvojo, kad nieko nesigaus. Po to pasikeitė vietinės valdžios atstovai ir šios mokyklos atstatymas tapo garbės reikalu.

Bet net likus mėnesiui iki atidarymo žmonės negalėjo patikėti, kad tai tikrai vyksta. Turbūt bijojo nusivilti. Man labai norėjosi pabaigti projektą. Kylant sunkumams, aš pats visus įkalbinėjau tęsti. O per tą laiką taip įpratau su vietiniais bendrauti, kad kai kuriuos laikau savo draugais. Dabar jau gaila, kad projektas baigėsi, emociškai labai prisirišau.

Lietuva Ukrainoje yra matoma ir labai vertinama. Ten lietuviu būti patogu, nes su tavimi noriai kalba ir bendradarbiauja. Dalyvaudamas mokslo metų pradžios šventėje jaučiau iš ukrainiečių daug dėkingumo. Ambasadorius ten kaip roko žvaigždė: kur eina, jį apspinta žmonės.

Mergaitės į plaukus įsipynusios Lietuvos trispalves. Mokyklos vestibiulyje – Lietuvos vėliava šalia Ukrainos vėliavos. Visa tai jie patys daro, niekieno neprašyti, iš nesuvaidinto draugiškumo ir pagarbos. Vienas pirmokėlis, kai jo paklausiau, ką žino apie Lietuvą, man atsakė: „Žinau, kad mums padeda, ypač su rusais, kurie visai išnaglėję pasidarė.“

Man Ukraina primena laiką, kuomet mes norėjome įstoti į ES ir NATO. Pas juos labai vieninga eurointegracijos kryptis. Jie visi nori atitikti Europos Sąjungos reikalavimus, perimti europines taisykles, skaidrumo ir viešumo standartus. Žodis „Europa“ linksniuojamas visur ir visų, pradedant nuo mažų vaikų. Tai yra kaip svajonė. Žavu yra jausti vieningą šalies tikslą.

Ukrainiečiams reikia visokeriopos paramos einant link to, kaip jie patys sako: nuo reformų iki mentaliteto keitimo. Aš anksčiau tikėjau kliše, kad Ukraina yra kaip Lietuva prieš dvidešimt metų. Bet nieko panašaus. Ji labai įvairialypė. Nereikia įsivaizduoti, kad mes galim juos kažko pamokyti, nes jau žinom. Tikrai ne.

– Koks buvo jūsų įspūdis atvykus į karo zonoje esantį Avdijevkos miestelį? Kokiomis sąlygomis ten žmonės gyvena?

– Avdijevka yra aštuoni šimtai kilometrų nuo Kijevo. Norint ten papulti reikia specialių leidimų, nes toje zonoje paskelbta karo padėtis. Aš vykau šešis kartus. Kai nuvažiavau pirmą kartą, mane po miestelį vedžiojo administracijos darbuotojas. Prie mokyklos jis stabtelėjo ir pradėjo verkti. Stojo tokia nejauki tyla, aš pasimečiau, o jis sako: „Čia atskrido sviedinys, mano geriausias draugas žuvo.“

Tada aš pamačiau įspėjamuosius ženklus, kad dėl minų negalima vaikščioti žole ir supratau, kad girdžiu šaudymus. Mano apyrankė ėmė vibruoti rodydama perspėjimą dėl per aukšto streso lygio. Iki tol nė nežinojau, kad ji turi tokią funkciją. Taigi pirmą dieną buvo šokas. Iš viso, ši apyrankė man vibravo šešis kartus gyvenime: penkis kartus Ukrainoje ir vieną kartą, kai gimė sūnus.

Avdijevkos mieste daug kariškių, judėjimas apribotas, rinkimai ten nevyksta, nes miestelio meras yra paskirtas kariškis. Ore visada tvyro nerimas ir kažkokia įtampa. Kartais atskrenda sviediniai, įvyksta incidentų. O tuo pačiu į mokyklą eina vaikai ir gyvenimas vyksta toliau. Dabar Avdijevka vis dar atrodo baisiai, visa apšaudyta. Naujas mokyklos pastatas tokiame niūriame miestelyje – kaip antikūnis.

– Kaip jaučiasi karo zonoje augantys vaikai? Ar pastebėjote psichologinių savitumų, o gal jie gyvena savo vaikiškus gyvenimus, kuriame nėra vietos karui?

– Žiūrėjau atidžiai į tai, bet nepajutau, kad jie turėtų kolektyvinę traumą. Turbūt jūs teisi: vaikystė yra vaikystė. Šie vaikai šviesūs, gražūs. Jie gimę karo metu ir kitaip nė nematę. Žiaurumų kasdienybėje nematyti, suaugę labiau žino, jog bet kada gali atskristi bomba.

– Kodėl žmonės nusprendžia likti gyventi mieste, kuriame žemė užminuota, o virš galvų praskrenda sviediniai?

– Kas galėjo – pabėgo. Kas neturi, kur bėgti – liko. Prasidėjus karui iš penkiasdešimties tūkstančių gyventojų buvo likę dešimt tūkstančių. Tie, kurie nepriprato svetur, sugrįžta ir dabar Avdijevkos mieste yra trisdešimt tūkstančių žmonių. Vieni nenori niekur važiuoti, nes ten užaugo, kiti neturi pinigų ar išsilavinimo, treti tikisi, kad viskas susitvarkys. Nėra taip, kad kasdien kažkas blogo vyksta, bet grėsmės esama.

Donecko administracija šiuo metu yra persikėlusi į paskutinį didesnį saugų miestą Kramatorską. Aš vis paklausiu, kaip jiems sekasi ten gyventi, ar jau nusipirko būstą. Visiems tai yra skaudus klausimas ir jie atsako tą patį: „Prieš septynis metus pasiėmiau daiktų dviems savaitėms. Atrodė, kad tai laikina, bet jau septynis metus nebuvau namie.“ Žmonės vis dar nuomoja būstą, neprisiverčia nusipirkti, nes tikisi grįžti į savo namus.

Ukraina yra kariaujanti šalis, praradusi savo teritorijas. Turbūt ukrainiečiai niekada su tuo nesusitaikys. Jie tikisi, jog visa tai laikina, nors žmonės kasdien miršta iki šiol. Kijeve yra tokia siena, ant kurios pakabinama kiekvieno mirusio kareivio nuotrauka. Ji šokiruojanti, nes be galo ilga, nesibaigianti.

– Kokia yra miesto valdymo specifika esant karo sąlygoms?

– Avdijevkos meras yra kariškis, pats gynęs miestelį kartu su savo tėvu ir broliu. Jis yra išskirtinių gebėjimų žmogus. Civilinius, buitinius ir karinius reikalus sprendžiantis toje pačioje galvoje. Sviediniams skrendant per miestelį jis geba įvertinti, ar jie kabins viršutinius pastatų aukštus, ar ne bei kur nusileis. Iš garso ir vaizdo per sekundės dalį padaro išvadas ir žaibiškai priima sprendimus.

O tuo pačiu važiuoja į šuns prieglaudą tvarkyti elektros arba taisyti sugedusio gaisrinės automobilio. Atrodo, kad mieste nenukenčia nei viena sritis. Man tai yra įspūdinga. Ten jaučiamas didžiulis bendruomenės pasitikėjimas vietine miestelio valdžia. Merui nereikia aiškintis kiekviename žingsnyje, jis yra labiau vykdytojas, ūkininkas bei kariškis, o ne politikas.

– Ar gyvendamas Avdijevkoje ir bendraudamas su vietiniais pajutote Rusijos propagandos įtaką jų mąstymui?

– Man miestelio meras pasakojo, kad kai tanko šūviais buvo apšaudytas gyvenamasis namas, jis nuvažiavo į įvykio vietą raminti žmonių. Viena šeima, kurioje buvo netekčių, apkaltino jį, jog tai saviškiai šaudė į savus. Tuomet jis bandė paaiškinti, kad tai geometriškai nėra įmanoma. Tačiau jiems vistiek atrodė, kad kalti saviškiai, kad jie bent jau patys išprovokavo. Esant karui atsiranda korupcija, o šalia jos ir sąmokslo teorijos.

Man pačiam viešbutyje teko pažiūrėti rusų televiziją. Tenka pripažinti, kad propagandiniai naratyvai meistriškai transliuojami. Pavyzdžiui, teigiama, kad patys ukrainiečiai pelnosi iš karo, kad jie persekioja rusakalbius ir bando pakenkti Rusijai ukrainiečių krauju arba kad Ukraina tapo Amerikos ir NATO marionete ir vykdo svetimų valstybių užsakymus. Esu susidūręs su žmonėmis, kurie tiki tuo, jog dėl Ukrainos problemų kalti Vakarai, bet tai tik dalis žmonių.

– Ačiū už pokalbį.

„Nepatogaus kino“ festivalyje kviečiame žiūrėti dokumentinį Alinos Gorlovos filmą „Ši liūtis niekada nesiliaus“ apie karinio konflikto paliestus ukrainiečių bei sirų gyvenimus.

Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt