Kultūra

2021.11.01 18:25

Ganusausko teta Bronė patyrė daug vargo, bet troško gyventi: partizanams teiktas prieglobstis ir alkani kareiviai

knygos ištrauka
LRT.lt2021.11.01 18:25

Karštą liepą dienos šviesą išvydo nauja Edmundo Ganusausko knyga „Ekscelencija, monsinjoras ir...“. Joje pasakojama apie ypatingus žmones, kuriuos, autoriaus žodžiais, jam buvo leista sutikti ir su kuriais teko ne vienus metus artimai bendrauti. Tarp jų – dailininkas, dvasininkas, kosmonautas, fenomenalus plaukikas, generolas, aktorius, alpinistai, oro baliono pilotas ir kiti iškilūs, daug nuveikę žmonės.

Įtaigiu stiliumi parašytoje knygoje autorius ne tik jautriai atskleidžia vidinį savo herojų pasaulį, bet ir profesionaliai įsigilina į kiekvieno jų veiklos esmę.

Knygos preambulėje E. Ganusauskas, be kita ko, rašo: „Kartais, galvodamas apie žmones, kuriuos man buvo leista sutikti, nugrimztu į kažkokį sunkiai apsakomą pasaulį, kuriame keisčiausiu būdu persipina daugybė gijų, siejančių mane su jais, pripildančių būtį šiluma ir apginančių nuo beprasmybės. Jaučiuosi tiems žmonėms skolingas. Suvokiu, kad tos skolos niekada negrąžinsiu.“

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

JUS MYLINTI TETA BRONĖ

Dar viena likimo dovana – teta Bronė, vyresnioji mano tėvo sesuo. Mes matydavomės tik retų mano apsilankymų gimtinėje dienomis, kaip sakoma, epizodiškai – kur kas labiau mus artino laiškai. Gali būti, kad teta Bronė nelabai turėjo su kuo pasidalyti savo prisiminimais, mintimis bei iš savo mamos ir senelės girdėtais pasakojimais. Nuoširdžiai dėkoju už taip malonų laišką. Labai apsidžiaugčiau, sulaukusi ilgesnei viešnagei. Bet aš laiminga ir taip, kad tarp mūsų yra toks jausmas, noras bendrauti, pasikalbėti. Užtenka ir trumpų, bet širdingų valandų. Nereikia norėti, kad visko, kas geriausia, ir dar kupiną lėkštę.

Tik tetos Bronės dėka pažinau savo šaknis, daug sužinojau apie tėvų, senelių ir prosenelių gyvenimus, mielesnė tapo jos pasakojimų apie senąjį sodžių sudvasinta gimtinė ir ypač Šiluva, kalnelyje, šalia koplyčios, priglaudusi mūsų giminės šviesuolius ir pačius artimiausius, brangiausius žmones. Jau keliolika metų – ir ją pačią, tetą Bronę.

Bronislova Ganusauskaitė-Pocienė, mums visada – teta Bronė, gimė 1909 metais laiškuose daugsyk minimame Spandotų kaime. Nugyvenusi ilgą ir sunkų gyvenimą, užgeso 2002 metų gegužę.

Teta Bronė buvo dosniai apdovanota išmintimi ir nenumaldomu troškuliu pažinti gyvenimą bei pasaulį. Jai nebuvo lemta išeiti didesnių mokslų, gal tik kartą kitą pasisekė iškelti koją iš gimtosios Šiluvos parapijos, tačiau jos dvasia veržėsi į nenusakomus tolius. Ji pakėlė daug juodo vargo, iškentė nelaimę, kuri netrukus po vestuvių, dar prieš karą, ištiko jos vyrą, rankos netekusį mūsų dėdę Justiną. Kasdienybė bruko jai į rankas ir sunkiausius vyriškus darbus, o viduje virė visai kitoks dvasios gyvenimas, brendo gražiausios mintys.

Pasirašydama laiškus teta Bronė beveik visada nurodydavo tik mėnesį ir dieną, tarsi iš anksto leidusi dabar, dėliojant šį pasakojimą, nesilaikyti griežtos chronologijos. Tik vieną kitą pasakojimą (Knygnešys Jonas Vaičius, Petro vargai, Jonas Ganusauskas) ji įvardijo atskirais pavadinimais.

Knygnešys Jonas Vaičius (1835–1890)

Nedaug ką galiu papasakoti. Iš mamos atsiminimų mažai girdėjau. Kai jis mirė, Petrui (mūsų prosenelio, knygnešio sūnus Petras Vaičius) buvo aštuoniolika, mamai (mūsų senelė Kotryna) – penkiolika metų. Buvo išmokyti skaityti ir rašyti lietuviškai ir lenkiškai. Jonas, kaip vienturtis sūnus, tėvui senstant jau rūpinosi ūkio reikalais. Skaitau Vandos Zaborskaitės knygą apie Maironį. Lankydavosi jų namuose ir motinos pusbrolis Jonas Vaičius – knygnešys.

Daug ką esu girdėjus iš senelės apie Mačiulius ir tai, kad vyskupas Motiejus Valančius buvo giminingas kaip Mačiuliams, taip ir Vaičiams. Ir jo paveikslas-portretas su vyskupiškuoju palaiminimu kabėjo ant sienos. Prisimenu, šluostėm stiklus, kad nebūtų dulkių. Valančiaus galbūt pirmą skaičiau „Šiaulėniškis senelis“. Labai blogas popierius ir spaustuvės darbas, raidės susiliejusios, tiesiog neįskaitomos. Sueidavo vakarais kaimynai, moterys verpdavo. Aš turėdavau skaityt, man labai malonu būdavo, visi girdavo, net lūpos suskirsdavo ištisus vakarus skaitant.

Kada Jonas Vaičius pradėjo knygnešio darbą, tai tiksliai nežinau. Turbūt kai suaugo. Iš visko matosi, kad linko į šviesą, mokslą. Žygyje tykojo mirtis pereinant sieną, laimingai sugrįžus reikėjo saugotis žandarų, nes radus knygą, maldaknygę ar kokį laikraštį be jokio teismo – Sibiras. Išgąsčio daug būdavo, žandarai – dažni svečiai. Mama pasakojo, kaip pas juos namuose atsirado lempa, gal iš prūsų parsinešė. Tai iš kaimyninių kaimų ėjo žmonės, sakydavo: Atėjom mašinos pažiūrėti. Panašiai ir su virtuvės virykla. Visi virdavo – ant trikojo būdavo puodas su viralu, apačioje ugnis, dūmams buvo skylė lubose. Dūmų pilna gryčia, į puodą krinta suodžiai, pelenai. Pas juos atsirado plyta su špyžine lenta, rinkėm. Kaimynai vėl eidavo, žiūrėdavo ir jau nevadindavo durnium. Gerokai vėliau ir pas visus atsirado.

Labai taurus žmogus buvo, nekeršijo, nepyko, visiems padėjo, kuo galėjo. Kaime buvo keletas Vaičių, nors mažai giminingų. Gaila, kad nespėjo įnešti šviesos į taip tamsią liaudį – mirė nei 60 nesulaukęs.

Petro vargai (1872–1918)

Jums tai nereikia pasakoti apie našlaičio dalią. Žinot. Skaitant bei rašant, arklių kaip nebūta. Suprask jaunojo šeimininko nelaimę. Kaimynų patyčios: Ar nesakiau, kad iš knygų duonos nevalgysi. Dar su didesniu užsispyrimu skaitė, mokinos spaudos draudimo metais. Matė kaimo tamsumą, suprato, kad daug kas priklauso nuo kultūringesnio ūkininkavimo.

Su medinėm žagrėm arė. Koks ten arimas, apibraižydavo tik ir tai reikėjo dviem žmonėms dirbt. Gal vadovėlis koks pateko ar laikraštyje rado, kad daug naudingiau – plūgas, giliau verčia, vaga platesnė ir nereikia antro žmogaus. Tik brangu, bet šiaip taip įsigijo plūgą, išvažiavo į dirvą. Kaimynai, žili dėdės šaukia sustoję, net į krūvą suėję: Žiūrėkit, ką tas durnius daro, duoną iš laukų veja. Negana, kad skolų turi, dar ir be duonos išdvės.

Nežiūrėdamas visų bėdų, vis linko Petras į mokslą, už paskutines kapeikas pirko knygą ar laikraštį. Per dieną dirbęs, vakarais prie spingsulės skaitydavo, rašydavo.

Metai, antri ir atėjo laimėjimas. Kaimynai, geri gaspadoriai šnairuoja į Petro rėžius, kad javai žymiai geresni ir piktžolių nėra. Jau nedurnina. Bet žemės ūkis ne jo pašaukimas buvo. Svajojo apie kultūros darbą, apie švietimą. Tiksliai nežinau, gal apie 1902 m., gal ir anksčiau parvažiavo iš Amerikos Jonas Ganusauskas. Jo gimtinė buvo Šlekiuose, kur Luknė į Dubysą įteka. Jonas primokėjo Petrui 500 rublių, apsivedė su jo seserim Kotryna.

Petras su pinigais iškeliavo į Šiluvą. Dabar atsivėrė plačiausios galimybės. Anksčiau galbūt buvo pastatyti parapijos namai, bet užbaigė lyg tai Petras. Pinigų turėjo, įsteigė parduotuvę, labiau knygyną, atidarė arbatinę, kad atitrauktų liaudį nuo karčemų. Anksčiau tėvas Jonas bendravo su kunigais, dabar Petrui jie – didžiausi talkininkai. Pasisekimas didžiulis. Pelno sau tai nesiekė, viską dėjo kultūrai. Subūrė pažangesnį jaunimą, rengė vakarus tijatrus, vaidino ir patsai, mama pasakojo, „Amerika pirtyje“, „Dėdė atvažiavo“, vėliau, kai įgūdžių įgavo, tai ir „Šv. Elžbieta“. Petras bendravo su kompozitorium Stasiu Šimkum. Jis atvažiuodavo į Šiluvą.

Pirmoji lietuviška mokykla po spaudos atgavimo kada atsirado, tiksliai nepasakysiu. Šiluvos klebonas Marcijonas Jurgaitis ir Petras Vaičius tikrai rūpinosi – rėmė knygomis, sąsiuviniais. Čia – tikri faktai.

Patsai kukliai gyveno, mama nuveždavo produktų. Viską skyrė kultūrai, stebėdavo, šelpė kurį gabesnį, linkusį į mokslą. Daug buvo jo dėka į gyvenimą išėjusių žymių žmonių. Tas, kuris vėliau sukūrė tekstą paminkle: Karštam Tėvynės mylėtojui, uoliai dėl jos pasidarbavusiam Petrui Vaičiui (1872–1918). Netekai, Tėvyne, vieno iš tų, kurie tave gaivino, buvo vargšas vienišos motinos vaikelis, bet labai gabus. Petras juo rūpinosi, leido į gimnaziją.

Praėjo karas, viskas išmaišyta, išdraskyta. Dar tris metus gyveno Šiluvoje. Pablogėjo sveikata, prisimenu ateinantį bėgdavau pasitikti. Kaimynai sužinoję, kad atėjo, sueidavo pasiklausyti naujienų, ką gazietos rašo. Mama pasakojo, labai šiltą 1918 m. gegužės dieną Petras gavo pranešimą, kad mirė Maironio senelis, jo krikšto tėvas Kurmauskis. Tai tuoj išėjo į Šimkaičius, kur gyveno Kurmauskiai. Ant ryto taip stipriai oras atšalo, o reikėjo į Betygalą važiuot laidoti. Peršalo, silpnų plaučių buvo, vaistų nebuvo ir 1918 m. birželį jis užgeso.

Labai gražiai laidojo, subėgo daug jo draugų, pažangesnio jaunimo, dar vokiečių buvo užsilikusių, darė nuotraukas. Visa Šiluva geru minėjo, labai daug žmonių buvo, žmonės sakė kaip per atlaidus. Klebonas su keletu kunigų atėjo su bažnytine iškilminga procesija net už kilometro viduryje pušyno pasitikti. Šita tai prisimenu. Nešiau gėles.

Šviesi saulėta birželio diena. Lietuvaitės tautiškais rūbais (didelė naujovė buvo), vainikas iš ąžuolo šakelių apjuosė karstą su nešusiais, karstas šviesios sidabrinės spalvos švytėjo saulėje. Bažnyčioje žmonės netilpo, spūstis. Klebonas išsakė visą jo gyvenimą.

--------------------

Prisimenu viską iki smulkmenų. 1918 metai. Atėjo pas dėdę Petrą šiluviškiai, kalbėjo apie Nepriklausomybę, apie didelį darbą kuo skubiausiai dirbamą, o taip mažai buvo kam dirbti, mažai šviesuomenės, liaudis tamsi. Kunigai buvo daugiausiai iš lenkų, mažai buvo lietuvių patriotų. Važinėjo, rinko aukas. Mūsų Šiluvos mokyklos kapelionas buvo atvažiavęs į tolimiausią parapijos kampą Spandotus. Aukojo žmonės, kiek galėjo – rūbus, maistą, pinigus.

Ėjo savanoriais, bet neskaitlingai – po vieną du iš sodžiaus. Kartais ateidavo daliniai į kaimą, nes buvo rusų belaisvių ir vokiečių kareivių miškuose. Baugios būdavo naktys, išsigąsdavo žmonės, kai nakčia pasibelsdavo alkani kareiviai. Duodavo duonos mama, buvo labai geros širdies.

Apie 1920 metus aš buvau Šiluvoje mokykloje, tai į Spandotus gal kokioms operacijoms atžygiavo lietuvių karinis dalinys. Karininkas ir keletas kareivių apsigyveno pas mus. Mama labai jais rūpinosi, lepino cepelinais ir uogienėm su blynais. Kareiviai, negirdint karininkui, keikdavosi, tai mama už bausmę laikinai nutraukė obuolienę ir blynus. Labai pasikeitė į gerą pusę – nei vieno keiksmažodžio. Stebėjosi karininkas. Pabuvę kurį laiką išsikėlė į kitą kaimą. Mama labai verkė išleisdama. Atėjo kalbos, kad karininkas sakęs, kažin ar rasime dar tokią šeimininkę Lietuvoje.

Nurimo vokiečiai, prasidėjo bėdos su lenkais. Paskui – dvarų dalijimas. Savanoriams – pasirinktinai, paskui – dvaro kumečiams, kurie dirbo žemę. Nebuvo girdėti, kad būtų ginčų ar kerštų. Žemės tai nesulyginsi – vienas sklypas geresnis, kitas greta blogesnis. Džiaugėsi žmonės, kad tik duoda. Nelengva buvo ir ūkininkauti. Būdavo varžytinių. Kiti palikę keliavo į Braziliją, Argentiną, kur agentai sugebėjo geriau įtikinti, kad čia geriau kaip kitur.

Padaugėjo partijų. Tautininkų remiamas atėjo Smetona. Krikščionių katalikų partija buvo išstumta, net Vatikano nuncijus išvyko į Romą. Šaukė kunigai iš sakyklų: Baus Dievas Lietuvą. Vaižgantas nesišalino nuo tautininkų, sakydavo: Man visi geri. Užtai buvo vyskupo teisės suspenduotos. Laisvas nebuvo.

Mūsų kaimo žmonės išgirdę, kad ruošiasi skristi Amerikos lietuviai Darius ir Girėnas per Atlantą į Kauną, tikėjo jais ir labai nuoširdžiai laukė. Turtingesni važiavo į Kauną pasitikti, bet tokių nedaug buvo, nes kelionė buvo nepigi, kur dingsi neturėdamas vadovo ar pažįstamų Kaune. Tai ir laukė dirbdami laukuose, parimę ant dalgio ar šakės, žiūrėjo Kauno link ar nepamatys, neišgirs lėktuvo. Ilgai laukė ir skaudžiai pergyveno sužinoję, kad nesulauks. Buvo visokių kalbų, kad įvyko katastrofa gal pritrūkus degalų, gal dėl kitos priežasties nelaimingai nukrito.

Tik kai sekmadienį nuvažiavo į Raseinius, tai apšvietė žydai, kad hitlerininkai pašovė. Laikraščiai pranešė apie nelaimę ir patarė neleisti negerų kalbų, kad nesupyktų kaimynai. Sunku įsivaizduoti, koks būtų sutikimas, jei jie būtų atskridę gyvi. Buvo straipsnių ir eilių apie didvyrius. Bet liaudis mažai dar skaitė, tai kūrė patys dainas ir melodijas. Prisimenu netrumpą dainą dainuodavo Grabus padirbo, nušlifavojo, Darių Girėną gražiai laidojo. Mama, kai išgirsdavo dainuojant, visada verkdavo. Tavo tėvas, kai pirmąkart Kaune išvydo didvyrių palaikus, tai draugai ištempė išblyškusį laukan.

1937 m. gimtasis kaimas dar nebuvo išskirstytas į vienkiemius. Aš buvau išėjus prieš porą metų. Norėjo visi, reikėjo skirstytis į vienkiemius, bet labai bijojo. Ir Petras (mano tėtis). Labai daug darbo, išgriauti trobesius ir susivežti į savo sklypus. Kaimynų didesnės šeimos, o mūsų – mažašeimiai nuo amžių. Petrui reik ženytis, šito tai nelabai norėjo. Turėjo pažįstamų ir draugių. Buvo gražus, vos per 25 perėjęs. Sąlygos neblogos, vienas su mama, gyvenimas visko pilnas, vyras be jokio fėliaus. Tai tas pats piršlys, kur pas Zosę atvedė Aleksą, padrąsino ir tvirtai sutarė kitą šeštadienį važiuoti į Juškaičius. Gi vienturtė iš gero ūkio, geros šeimos Anastazija Pupelytė.

Per vidurį savaitės atvažiavęs pas mane Petras pasipasakojo, kad buvo nuvažiavę su piršliu, rado skaitant knygą, patiko, bet sako atvažiuok būtinai sekmadienį – atvažiuos įžvalgų. Kaip tau atrodys. Žinoma, nuvažiavau. Patiko ir man, ir mamai. Žmonės iš šviesesniųjų. Petras nutaikė progą išleisdamas na kaip tau? Atsakiau, kad tik eina, ko čia geriau ir norėti. Taip ir atšventėm nelabai skaitlingas vestuves.

-----------------------

Klausi, kaip 1940 m. liaudis sutiko rusus? Tai tikrą tiesą pasakysiu – palankiai. Mes, vidutiniai ūkininkai, santūriau. Petras sakė: Kur nesidžiaugs visokie driskiai, kad štai jiems saulė patekėjo. Lygūs tarp lygių, nebijo ponų, dvarininkų, antstolių. Bet ir aš iš dalies jaučiau, kad buvo ponų valdžia, buvo nemažai valdžios klaidų.

Keturiasdešimtais užėjo rusai. Po metų – žmonių vežimas, nebuvo ramus dažnai ir Petras, Šaulių organizacijai priklausęs, žemės 20 ha, jau buožė. Naktys buvo neramios. Petras labai vertino Nastutės šaltakraujiškumą, ji neaimanavo, nedrebėjo, kaip kitos moteriškės, visuomet atrodė rami.

1941 m. birželio 22 d. karas. Viską palikę, žmonės bėgo į Luknės krantus. Labai greitai tas karas praėjo. Sugrįžo po poros dienų visas kaimas, ir jau naujas gyvenimas prie vokiečių. Išdegę Raseiniai, žydų šaudymas. Petras tai niekur neprikišo rankų. 1944 m. vėl karas. Dabar jau ilgais ir baisus. Gegužės pradžioje jau girdėjome patrankų šūvius. Nors ir buvo negarsinamos teisingai žinios, buvo aišku, kad frontas ateis.

Rugius pjaunant pamatėme vokiečių tankus atvažiuojant, skubinom pabaigti pjauti. Išgėrė vyrai, ir nežinojom, ko laukt – gyvenimo ar mirties. Skubotai kasėm duobes, slėpėme, ką geresnį turėjom į dėžės, svarbiausia tai lašinius, taukus, kasėm į žemes, dar šiaudais ar malkom užkrovę. Po poros dienų užėjo rusų kareiviai, atrado visas slėptuves. Ruselių uoslė gera. Kas buvo užkasta – lašiniai, drabužiai – viskas iškasta.

Sodybos kaip nebūta, tik pelenai, liko nesudegus tik lauko virtuvėlė.

Pradėjo kurtis vėl tarybinė vyriausybė. Metai, kiti naujo gyvenimo, išbuožinimai, vežimai, didžiausios prievolės. Prasidėjo paskolų rinkimai, per dieną pereidavo po kelias agentų grupes su stribų apsauga, kiek šimtų įsakyta, tiek turi duoti ir dar prišerti ir išgerti, jeigu neduosi, darys kratą, švariai padarys, kad lašinių nerasi, nors ir kaip gerai užslėpti būtų. Stribų buvo ir iš lietuvių surinkta. Neišpasakosi visko.

Ir atėjo kolūkių kūrimo metai. Kaulakių, aplinkinių dvarų naujakuriai tai pirmiausiai susirašė, nes jie nieko neturėjo. Padubysio kaimai metais vėliau. Atsirado antra valdžia miškuose, reikėjo pamaitinti. Vieni ėjo naktimis, kiti liaudies gynėjai dienomis, reikėjo prieš visus drebėti, daug buvo nutikimų, kad susitikdavo, tai likdavo tik pelenai ir lavonai. Nesurašysi, ką pergyvenom. Pradėjo Nastutė lyg tai sveikata nusiskųsti. Ir viskas taip staigiai įvyko, kad tą pačią dieną dar parduotuvėje buvo, o pavakary jau mirė. Tai buvo 1957 metai – skaudžiausieji ir nepamirštami Jums ir man.

Apie tuos skaudžiausius metus labai sunku rašyti. Gal ir nereikėtų prisiminti. Lyg seną žaizdą iš naujo atverti. Laikas – geriausias gydytojas, bet yra žaizdų neužgydomų. Pažinot vaikystėje sunkią našlaičių dalią, išaugot. Aš pergyvenau kiekvieno Jūsų sėkmę su grauduliu. Nusmelkia širdį, kaip džiaugtųsi mama.

---------------------

Per vėlai prisiminiau tuos vargšus brolius. Tai labai plati tema, tik trumpai galėsiu papasakoti, nors atsimenu viską iki smulkių nuotykių ir visi matyti veidai stovi akyse. Tai buvo kultūringiausi rinktiniai vyrai. Ne visi turėjo galimybių ar suspėjo pasitraukti į Vakarus. 1945–1946 metais vyko mobilizacija, tai geriau pasirinko mišką. Kita priežastis – kurie prie vokiečių buvo ką nors prisidėję ar šiaip prijautė, tai skubėjo į mišką. Daug padėjo „Amerikos balsas“, kad greit viskas baigsis. Šitas greit vieniems tai ir buvo greit – jau pirmais metais žuvo, o buvo tokių, kurie net dešimt metų iškentė, bet žuvo. Mes juos globojom, nors rizikavom gyvybe, trėmimu.

Neįsivaizduojate, koks tai buvo gyvenimas, reikėjo žmonių pagalbos maisto ir priežiūros, neiškęsi ilgai įsirausęs Luknės ar Dubysos krantuose. Reikėjo išeiti iš miško, o nežinai, kas seka, kur sutiksi mirtį. Įsivaizduok, jie labai gražiai atrodė – net balti kalnieraičiai prisiūti prie uniformų, kepurės su Vyčio ženklais, sagos, viskas kaip turi būti. Naudojo ir šaulių uniformas, ir ženklus.

Antroji dalis – ryšininkai, teikdavo maistą, pranešinėjo, kas vyksta stribų stovykloje. Mes irgi prie tokių buvom, Petras irgi daug padėjo. Keletą kartų broliai buvo daržinėje šiauduose, o garnizonas vaišinosi kambaryje, teiravosi, ar neateina miškiniai. Sakau, mergų nėra, aš su mažais vaikais, ko jie čia eis. Vienų bijojom, kitų gailėjomės, priglausdavom, pamaitindavom, aprūpindavom vaistais, paguldydavom daržinėje. Pas mus vieną kartą vasaros naktį buvo atbėgę miškiniai iš miškų užbaidyti, tai pasistiprinę daržinėje šiauduose sugulė, tik temstant du stribai su šunimi ant nakvynės. Vaišinom, girdėm, kad tik kratos nedarytų. Šuo didžiulis išmokytas apuostė visas pasuoles, paloves, bet į daržinę nėjo, o mums ką reikia daryti, kaip jiems pranešti, kad nesukrutėtų? Daugybė nuotykių, labai retai, kad kokią savaitę kas neatsitiktų ir taip kelis metus.

Šiandien sakoma, kad daug ką pražudė miškiniai. Teisingai, per juos nukentėjo daug kas, bet kad ne miškiniai, tai stribai, visokie prievolių rinkėjai, paskolų agentai paskutinį kąsnį iš burnos būtų ištraukę. Jie labai privengė miškų. Žinoma, buvo ir tamsių dėmių, kai kelis metus išvargo, prarado nervus, pirmutiniai buvo žuvę, liko vėliau kurie įstojo, gėrimas vienintelis nusiraminimas buvo, kai kurie tokia padėtimi naudojosi, plėšikavimu vertėsi, bet tai vėliau.

Žuvo labai daug, kas ten suskaičiuot galėtų, būriais žūdavo, garnizonas didesnė jėga, šukuodavo mišką, kur dingsi, arba šnipai pradėjo įdavinėti. Vyrai patys susisprogdindavo granatom.

---------------------

Paliks tuščias mūsų gimtasis sodžius, kad bent paliktų nors kelis didžiuosius medžius. Reikia tikėtis, kad Vaičių liepą, mūsų klevą turėtų palikti. Aš kiekvienais metais aplankau juos ir išbučiuoju, kaip mielus išsiilgtus bičiulius, išsiverkiu, pasikalbu su kiekvienu.

Dabar apie save ir gimtinę truputį parašysiu, neiškenčiu neatvėrus širdies, gal lengviau bus. Sunkiausia tai, kai susapnuoju Spandotus, Dubysą. Ilgesys taip suspaudžia širdį ir ašarą nubraukiu. Sukaupusi jėgas nors ne skriste, ne bėgte kaip kadaise, bet su lazda ir vos kojas pavilkdama, aplankiau Luknę, Dubysą ir visus takus, kur kadaise vaikščiota. Nepraleidau nieko, nors viskas pasikeitė neatpažįstamai, bet man tai gyva viskas kaip prieš šešiasdešimt su viršum, prisimenu viską nuo ketverių metų. Luknę vos atradau, alksnynais, šabakštynais apaugusi. Šaukiau, Luknele, kur tu pražuvai? Pasukau dešiniau, net akmenį plokščią kaip pusė stalo suradau, ten mama skalbdavo drabužius.

Atėjau į kaimą, nieko nėra, tik kolūkio ganyklų aptvarai ir Vaičių liepa porą gerų šimtmečių stovi kaip stovėjusi. Porą klevų ir eglę palikau nedidelius, dabar jau neapkabinu. Kaip malonu prie jų prisiglaudus prisiminti vaikystę, jaunystę. Kaip gyvi vaizdai ir veidai slenka pro akis. Sėdėjau po medžiais ilgai, viską mačiau kaip kadaise, kiekvieną pirkią ir žmogų. Niekas neišnyko, neišblanko.

Visų trobų durys atdaros, dūmai rūksta, svirtys girgžda, vandenį semia. Gimtajame sodžiuje buvo net septynios tokios pirkios ir taip sustatytos arti viena kitos, kad galėjom savo kieme stovėdami susikalbėti su kaimynais. Mūsų tai buvo naujausia ir gražiausia pirkia. Tėvas amerikonas statė, buvo su langinėm ir langai didesni, durys irgi pagražintos pjaustiniais, bet stogas buvo šiaudinis.

Jau man ir lengviau su savo senatvės dalia susitaikyt pasidarė, kai širdį atvėriau. Leidausi nuo kalno į Dubysą. Ką dabar Maironis pasakytų? Nėra žalių kalnų, gėlių vainikais išpintų lankų, nebedainuoja sesutės po kalnus. Traktoriai arė, dulkes taip keldami, kad lankos nesimatė. Dubysa irgi nestovėjo savo vagoje, tai į mūsų pusę įsibrovusi, tai vėl į aną sugrįžusi. Suradau mėgstamą vietą, kur maudydavomės. Beveik nepasikeitusi ties Pranų sodyba. Įbridau, lyg jėgų atsirado.

Nepastebėta neliko jokia smulkmena, kur būta kelio ar tako. Viskas, kas būta, miela ir brangu. Kopiau atgal į kalną, kur buvo gražiausiais dirvonas Raudonkalniu vadinamas. Laukinių našlaičių ir čiobrelių būdavo toks tankumas, kad vien tik spalvos gelsvos, melsvos ir violetinės, nebuvo vietos, kur pėdai pastatyti. Dabar usnys ir piktadagiai didumo sulig manim, kad net veidą badė, bet aš mačiau tik čiobrelius ir našlaites.

----------------------

Pirmiausiai pasiteisinsiu, kodėl taip ilgai nerašiau, nors tu atspėsi tikriausiai, kad labai didelis darbymetis. Tai – daržų kasimas ir be jokios technikos, rankomis viską, o plotai nemaži, tai ir krutam visi, kas gyvas. Oras labai gražus, bobų vasara. O šiandien tai atėjo eilė bandą ganyti, labai malonu pasėdėt po darbų, svarbiausia tai laisvė akims ir mintims ir labai graži rudenėjanti gamta. Voratinkliai draikės be vėjo, klykdamos žąsys ir gervių pulkai į pietus padangėmis traukė.

Aš visuomet stengiuos palydėti išskrendančius paukščius ir pavydėdavau jiems, o šiandien tai išdidžiai jaučiuosi, kad ir aš erdvėje skridau ir tą žavesį nešiuosi iki mirties, nors tiesą pasakius, jaučiu, kad ir mirti man bus lengviau. Tai jūra ir erdvė padės. (Kartą teta apsilankė Vilniuje, paskui skridome į Palangą). Kad žinotum, kaip gražu Dubysos pamiškėse, bet pro visą tą grožį man tik mirguliuojanti bangom Baltija akyse stovi. Erdvė dar įspūdingiau, tos debesų pusnys ir žemė iš aukštybių regėta.

Pasakysiu atvirai, kad senatvėje gaila prabėgusių tų įtemptų dienų su visais rūpesčiais ir džiaugsmais. Nemaloni senų dienų ramybė, norėtųsi daug dar nuveikti, pamatyti, pakeliauti, išmokti, bet kad jėgų nėra. Labai sunku jauna širdimi pasenti. Metai nusineša daug ką – jaunystėj turėjom jėgų, grožį, žavumą, bet atsiranda kažkas naujo, nemažiau stipraus. Tai – gyvenimo patirtis, o širdis vis tiek nesensta.

Meilė – ne jauno privilegija, bet žmogaus. Raseiniuose jaunasis kunigėlis pasakė per pamokslą, kad Dievas tai yra meilė. Kokia siela, tokia meilė. Tau gal neteko skaityti kunigo Vienažindžio eilėraščio, pacituosiu paskutinį posmelį. Ir tavęs niekad nepamiršiu, nes tavo siela čia paliks. Tegul iš meilės ir numirsiu, mirtis dėl meilės Dievui tiks.

Po išminties didžiausias turtas tai – draugystė. Žmogus vertinamas už gerą darbą ir dideles žinias, bet už žmogiškumą – didžiausią vertybę – nevertinamas. Prisiminiau skaitytą tokią mintį: Nedidelis džiaugsmas, kurį palydi juokas, nedidžiausias ir skausmas, kurį lydi ašaros. Tik tie, kurie dūsta nuo pergyvenimų gausumo, verkia iš džiaugsmo... Laimingiausi yra tie, kurių trupiniai nesibarsto po stalu... Moters pasaulis – namai, vyro namai – pasaulis...

Buvau vakar kapinėse, uždegiau žvakes, pastovėjau, pasikalbėjom mintyse. Pirmiau aš verkdavau mirusiųjų. Dabar labiau pergyvenu dėl gyvųjų. Daug klausimų yra gyvenime, o atsakymo tikro… Kažin ar kas atrastų. Maironis, rodos, tikrą ir aiškų kelią buvo pasirinkęs, o skundėsi, kad tikras pragaras ir kančios siaučia krūtinėje. Matyt, daugeliui, kas galvoja ir jaučia, yra neaišku ir sunku. O kas šito nepažįsta ir gyvena be kančios, tie laimingi kaip akmenys. Nepavydėkim jiems – visų didžiausias skurdžius yra tas, kuris neturi sielos.

1920 m. jau buvau vidurinėje mokykloje. Tėvas, kai iškeitė markes į litus, atvežė man už mokslą susimokėti. Kad tėvas nebūtų miręs, gal ir man būtų kita dalia tekus. Mama palikus su trim paaugliais nutarė, kad mūsų taip mažai, dar išsiskirstysime, lyg tai globėjo netektis darė savo, taip ir likau niekam netinkąs žmogus. Dažnai sapnuoju, kad ruošiuosi į mokyklą, džiaugiuosi, bet ir bijau, kaip pasivysiu, juk labai atsilikusi. Taip ir yra. Visas gyvenimas praėjo taip, kad turėjau būti atsilikusi. Priešingai negu svajojau ir linkusi buvau.

Dieve, gink, nesusvetimėkime, neužmirškime vieni kitų. Linkiu stiprybės. Dievo pagalbos. Meldžiuosi už Jus visus. Bučiuoju visus širdingai. Jus mylinti teta Bronė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt