Kultūra

2021.10.27 12:43

„Scanoramos“ retrospektyvos: itališkasis neorealizmas ir įvairialypė lietuvių kino istorija

LRT.lt2021.10.27 12:43

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ tradiciškai pristatys Europos kino istoriją kūrusių ir kuriančių autorių retrospektyvoms skirtą programą „Iš arčiau“, taip paminėdamas 120-ąsias italų kino režisieriaus Vittorio de Sica`os ir 100-ąsias lenkų mokslinės fantastikos rašytojo, scenaristo Stanislawo Lemo gimimo metines, rašoma „Scanoramos“ pranešime žiniasklaidai.

Programa „Atvira Lietuvos kino istorija“ kvies įdėmiau pažvelgti į laiko patikrintus lietuvių filmus ir paminėti įsimintinas sukaktis, tarp kurių – lietuvių kino lyriku vadinamo Algirdo Aramino 90-ųjų gimimo metinių ir dviejų filmų jubiliejai.

„Neorealizmo kine pradininkas Vittorio de Sica pasižymėjo kūrybine dinamika, varijuojančia nuo socialiai angažuotų dramų iki lengvabūdiškų komedijų, bet išsaugojo demokratiško kino principus ir žvilgsnio jautrumą eiliniam žmogui. Režisierius pavertė paprastą pokario Italijos gyventoją savo visatos centru, o gerai pažįstamų miestų gatves – filmų scenovaizdžiais. V. de Sica nemėgo įmantrumo, kuriam buvo neabejingi jo amžininkai, todėl ekstravagantišku retrospektyvinių programų kontrapunktu taps Stanislawo Lemo vaizduotės siausmas, atgyjantis stilingoje Andrzejaus Wajdos ekranizacijoje.

Programa „Atvira Lietuvos kino istorija“ atkreips dėmesį į įdomų sovietmečio laikų fenomeną – lietuvių režisierių kurtus serialus pagal garsių užsienio rašytojų kūrinius. Paminėsime ir dviejų filmų bei lietuvių kino lyriku vadinto Algirdo Aramino jubiliejų, prisimindami jo poetiškas intonacijas amžinąja meilės tema“, – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Itališkojo kino kanonas

V. de Sica`os filmai formavo pokario Italijos kino kanoną, kurio įtaka jaučiama iki šių dienų. Pagrindiniais kino pasaulio apdovanojimais įvertintas režisierius pasižymėjo ypatingu dėmesingumu ir atidumu aktoriaus profesijai – pats įsiamžinęs ne viename filme, jis gebėjo atskleisti jų giluminę tapatybę ir pastebėti artististiškumu apdovanotus eilinius miestiečius.

Ankstyvąjį kūrybinį laikotarpį žyminčiose juostose „Šiušia“ (1946), „Dviračių vagys“ (1948), „Stebuklas Milane“ (1951) ir „Umberto D“ (1952) italų kino meistras su neslepiama atjauta stebi dūžtančius pagrindinių veikėjų likimus, perteikdamas ne tik jų tragizmą, bet ir bandydamas suprasti juos supančią aplinką. Benamių vaikų istorija „Šiušioje“ jungia pasakojimą apie vaikystės nekaltybę, žmogiškųjų santykių trapumą ir aplinkos žiaurumą. „Dviračių vagyse“ tėvo ir sūnaus pasivaikščiojimas saulės šviesoje ir lietuje skendinčiomis gatvėmis, siekiant atstatyti pažeistą teisingumą, pelnytai vadinamas vienu gražiausių kino istorijoje, o neprofesionalūs aktoriai, filmuojami gimtojo miesto gatvėse, tampa, kino kritiko ir teoretiko André Bazino žodžiais tariant, idealiu centru, aplink kurį, kiekvienas likdamas savo orbitoje, gravituoja didžiųjų režisierių likimai.

Socialinės kritikos ir pasakos elementus jungiantis „Stebuklas Milane“ stebina nežabota vaizduote ir specialiaisiais efektais, o neprofesionalus aktorius ir neįtikėtino fizinio subtilumo komikas Francesco Golisano istorijai apie pokario Italijos skurdą suteikia kerinčio žavesio ir lengvumo. Galiausiai vienu ryškiausių neorealizmo pavyzdžių pasaulio kine tituluojamas „Umberto D“ stebi gyvenimo saulėlydį pasitinkančio vienišo vyro klajones po gimtąjį miestą ir tampa jautria epochų kaitos alegorija.

Aktorinės meistrystės genezė ir istorijos pamokos

Brandžiajam ir vėlyvajam italų kino meistro kūrybos laikotarpiui priskiriamos juostos „Dvi moterys“ (1960), „Itališkos vedybos“ (1964) ir „Finzi-Contini sodas“ (1970) liudija jo gebėjimą varijuoti skirtingais žanrais ir temomis, atveriantį giliausius estetinius ir prasminius jų sluoksnius. Romantinė komedija „Itališkos vedybos“ įrodo, kad V. de Sica gali ne tik analizuoti sudėtingas socialines temas, bet ir prajuokinti, įtraukdamas žiūrovus į dramatiškas veikėjų jausmų peripetijas.

„Dvi moterys“ ir „Itališkos vedybos“ skirtingais registrais atskleidžia Sophios Loren aktorinio talento tūrį. Donatelo „Dovydo“ apdovanojimu už geriausios aktorės pasirodymą įvertintas Filumenos Marturano vaidmuo „Itališkose vedybose“ – fizinės ir psichologinės ekspresijos bei itališkojo žavesio apoteozė. Tuo tarpu pagrindinius kino pasaulio apdovanojimus už aktorinės meistrystės vetta di un monte susižėręs brandus motinos portretas „Dviejose moteryse“ atskleidžia turtingą S. Loren kūrybinių galimybių amplitudę, pernelyg dažnai temdomą jos plačiai paplitusio erotizuoto įvaizdžio.

Vizualiai puošnus, pastelinėse spalvose ir šviesoje skendintis „Finzi-Contini sodas“ persikelia į žydų aristokratų vilą, apsuptą žaliuojančio sodo. Apgaulingai saugi ir rafinuota kasdienybė Antrojo pasaulinio karo metais, regis, teka įprasta vaga, bet tikrovė į ištaigingus namus įsibrauna kitais pavidalais. Vienoje paskutiniųjų savo juostų režisierius renkasi kitokią estetiką, bet lieka ištikimas savo pamatiniams kūrybos principams ir savitai interpretuoja istorinės atminties temą, kviesdamas apmąstyti pavojus, tykančius pamiršus gyvenimą kitapus savo namų durų.

Mokslinė fantastika: literatūros ir kino dialogas

Vieno žymiausių lenkų kino režisierių Andrzejaus Wajdos trumpametražis filmas „Sluoksniuotas pyragas“ (1968) pagal to paties pavadinimo S. Lemo mokslinės fantastikos romaną kviečia susipažinti su lenktynininku Ričardu Foksu, kiekviename žingsnyje sukeliančiu siaubingas autokatastrofas. Vyrui pavyksta išgyventi tik todėl, kad jam transplantuojami žuvusių žmonių organai, tačiau situacija komplikuojasi, nes ilgainiui jis pradeda įgyti ir jų šeimininkų charakterių bruožų.

Įvairialypė lietuvių kino istorija

Lietuvių kino lyriku vadinamo režisieriaus A. Aramino 90-osioms gimimo metinėms skirtas filmas „Kai aš mažas buvau“ (1968) subtiliai perteikia naivią ir žavią pirmosios meilės patirtį, skendinčią į nebūtį nugrimzdusioje to meto Vilniaus atmosferoje. Pagrindinį vaidmenį filme atlieka legendinio lietuvių režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus ypatingai vertintas aktorius Bronius Babkauskas, o antrame plane pasirodo ir kultinis dainuojamosios poezijos atlikėjas, aktorius Vytautas Kernagis.

40 metų jubiliejų šiais metais mini pagal V. Žalakevičiaus scenarijų sukurtas Almanto Grikevičiaus „Faktas“ (1981), pristatytas Kanų kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje ir apdovanotas už geriausią antraplanį moters vaidmenį. Filmas iš skirtingų perspektyvų „dokumentuoja“ 1944 m. birželį įvykusią Pirčiupių tragediją – gyventojų prisiminimai jame pinasi su ateities planais, o psichologizuotas grupės žmonių „mažojo pasakojimo“ skerspjūvis tampa universalia tautos, atsidūrusios akistatoje su jos laukiančia pražūtimi, istorija.

Tokią pačią sukaktį mini ir Marijono Giedrio keturių dalių serialas „Amerikoniškoji tragedija“ (1981), sukurtas pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo natūralisto Theodore’o Dreiserio romaną. Kūrinys ne tik atspindi iš pirmo žvilgsnio paradoksalią praktiką ekranizuoti Vakarų autorius sovietiniame kine, bet ir žymi vieną sėkmingiausiai įgyvendintų darbų tuometinėje Lietuvos kino studijoje, sukurtų Centrinės Televizijos Maskvoje užsakymu.

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 4–14 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt