Kultūra

2021.10.27 11:58

Apie bakchantiškuosius Giedriaus Kazimierėno „Pragarus“

LRT.lt2021.10.27 11:58

Spalio 27–lapkričio 17 d. Šiaulių „Laiptų“ galerijoje veikia Giedriaus Kazimierėno tapybos paroda „Pragaro giesmės“, rašoma galerijos pranešime žiniasklaidai.

Pastaruosius metus dailininko, Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Giedriaus Kazimierėno tapytas paveikslų ciklas „Pragaro giesmės“, kaip sako pats pavadinimas, turi sąsajų su didžiojo italų ir viso pasaulio poeto Dantės (Dante Alighier, 1265–1321) vardu. Prieš pat savo mirtį rašytojas baigė „Dieviškąją komediją“, kurios pačia spalvingiausia dalimi, iš tiesų laikytina pirmoji – Inferno, arba tiesiog „Pragaras“. Priminsime, kad protagonisto – pagrindinio veikėjo, kuriuo yra pats Poetas, palydovu po devynerius „peklos“ ratus poemoje buvo romėnų „Aukso amžiaus“ korifėjus Vergilijus.

Taigi, tarp G. Kazimierėno ir Dantės yra ryšys. Tapytojas skaitė literatūrinį kūrinį, galvojo ir apmąstė jį, o tuomet, lydimas paties Dantės, tapė. Tokios yra tiesioginės sąsajos.

Visa kita vaizduotės ir fantazijos, stebėjimų ir pastebėjimų rezultatas. O toliau jau motyvas gimdo siužetą, šis eskaluoja situaciją, iš pastarųjų konstruojamos struktūros, kurios ir vadinamos ‚ratais“, „giesmėmis“, arba tiesiog „pragarais“. G. Kazimierėnas (tiksliau – jo tapyba), kaip ir mes visi, yra savojo laiko ir vietos (akademiškiau tai galima net pavadinti vokiškuoju Zeitgeist terminu) kūdikis ir produktas. Jį veikė, įkvėpė ir inspiravo asmeniškai bei kolektyviai patirti dalykai. Jau net banalu būtų minėti kokius nors „kovidų“ bei „koronų“, pandemijų ir karantinų atvejus. Šie, kaip ir daugelis politinių, socialinių, kultūrinių aspektų, ir formuoja bendruosius Pragaro suvokimus. Daugeliu atvejų tai yra tiesiog žmonių visuomenės visuotinai pergyvenami absurdai ir idiotizmai, kvailybės ir nesusipratimai.

G. Kazimierėnas yra figūratyvinis tapytojas. Priminsiu, kad dar klasikinio modernizmo apologetas, anglų intelektualas Herbertas Readas tapybą ir dailę yra klasifikavęs į „figūrinę“ ir „ne-figūrinę“. Giedriaus atveju, jis tikrai priklauso pirmajai. Konkrečiai – žmogaus figūra (lot. figura – „išvaizda, pavidalas“) yra jo tapybos plastinis ir semantinis elementas. Jos, vyriškosios ar moteriškosios lyties, paverstos savotišku hieroglifu ar hieratiniu ženklu, veikia kaip esminiai sudėtingų, tačiau logiškai sukonstruotų kompozicinių struktūrų elementai. Reikia pastebėti, kad nervingi, netgi neurotiški tų figūrų gestai ir judesiai, kontrastuojantys taikliai apmąstytos visumos determinzmui, sukuria visą dramatinę kiekvieno konkretaus paveikslo įtampą.

G. Kazimierėno tapybos darbų ciklas ne veltui yra pavadintas „Giesmėmis“. Muzikaliojo dėmens čia neabejotinai esama. Tai antikinių sirenų giesmėms prilygstanti dermė. Tai ir beprotiškai gražu, ir svaigiai žudo.

Kita vertus, tapytojo darbus, kaip visuomet, galima pavadinti ne tik „Pragaru“, bet ir „Bakchanalija“ (tokia, kuri vyksta Romos imperijos žlugimo laikais) ar „Baltazaro puota“. Menininkas tiesiog „kaifuoja“ nuo medžiagiškumo ir spalvos (ryškio bei spindesio) – kita vertus, tai manifestuojama kaip žemiškojo gyvenimo tuštybė ir tikrųjų vertybių atspindys.

Dailėtyrininkas dr. Vidas Poškus

Giedrius Kazimierėnas – gimė 1948 metais Teberiškėje (Švenčionių raj.). 1972 metais baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Nuo 1980 m. dirba VDA, yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas. Kūrinių yra įsigijęs Nacionalinis Lietuvos dailės muziejus, Šardžos (Jungtiniai Arabų Emiratai) muziejus, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt