Kultūra

2021.10.27 10:44

„Pasienio paukščiai“ – Vytautas Puidokas apie nutrūkusį lietuvių ir rusų ryšį

LRT.lt2021.10.27 10:44

Neseniai Lietuvos publikai buvo pristatytas naujas Vytauto Puidoko dokumentinis filmas „Pasienio paukščiai“. Filmas yra dokumentinio serialo „Ribos“ dalis. Jame – žvilgsnis į dviem šalims padalintą Kuršių neriją, rašoma filmo kūrėjų pranešime žiniasklaidai.

Vos keliasdešimties kilometrų atstumu čia veikia Lietuvos ir Rusijos ornitologijos stotys. Specialistai iš toli stebi migruojančius paukščius, o kartais – ir savo kaimynus. Andrejus iš Rybačio ornitologinės stoties sumano tarptautinį projektą, kuriam reikia kolegų iš Ventės rago pagalbos. Ar šie sutiks prisijungti? Režisierius Vytautas Puidokas pasakoja apie situaciją, kurią pamatė besilankydamas Kuršių nerijos pasienyje, apie paukščių ir žmonių paraleles ir migracijos galimybes.

– Kodėl nusprendei kurti filmą apie Kaliningrado ir Lietuvos pasienį?

– Dirbant su filmu „El Padre Medico“ (apie lietuvių kilmės gydytoją, misionierių Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį, gyvenusį Amazonės džiunglėse) susipažinau su belgų prodiuseriu Frederiku Nikolai, jis buvo užsidegęs idėja sukurti filmą apie pasienį. Buvau pakviestas dalyvauti dokumentinių filmų seriale „Ribos“, sukurti vieną iš šešių filmų. Man ta tema buvo įdomi ir aktuali, radau šį tą asmeniško.

Kai pradėjome kalbėti apie šių filmų kūrimą, kokiais 2017-ais metais, pasienių problemos buvo labai aktuali tema, vyko pabėgėlių krizė, radikalių politinių jėgų atėjimas į valdžią, Donaldas Trumpas išrinktas JAV prezidentu su savo pažadais statyti sieną nuo Meksikos. Skaldanti retorika buvo labai populiari, taigi šis projektas buvo tam tikra reakcija į tuometinę situaciją.

Pirma mintis buvo apskritai kurti filmą apie Kaliningradą – apie teritoriją, kuri apsupta Europos Sąjungos valstybių. Tai gana unikali vieta Europoje. Bet po keleto vizitų, po tyrimo, pasiūliau daryti filmą apie Lietuvą ir Rusiją, kad taip bus įdomiau ir man pačiam paprasčiau dirbti.

Kaliningrade buvau lankęsis, kai man buvo penkiolika metų, mokykla surengė dviračių žygį. Pamenu vaikystėje žiūrėjau rusišką televiziją, buvau pramokęs kalbėti rusiškai. 90-aisiais mano tėtis buvo verslininkas, turėjo ryšių, dažnai važiuodavo į Rusiją, jie atvažiuodavo pas mus. O po to nyko nyko tie atvažiavimai ir išvis išnyko. Norėjosi sužinoti kodėl.

– O kokia situacija dabar, kokie santykiai tarp lietuvių ir rusų? Ar kai pradėjai kurti šį filmą, pastebėjai išankstinius nusistatymus vieni kitų atžvilgiu?

– Kai važinėjau ten 2019 metais, susidarė įspūdis, kad tik tie išankstiniai nusistatymai ir belikę. Santykio tarp dviejų šalių yra labai nedaug. Žmonės pro langą mato Kaliningradą, bet jame buvo prieš penkiolika metų, nes pasak jų: „reikia darytis vizą, tai yra brangu, viską patys turim“. Lietuviai tikrai nerodo didelio intereso, o iš rusų pusės noras atvažiuoti pas mus gal šiek tiek didesnis.

Prieš kuriant filmą atlikau nemažą tyrimą – keliavau po pasienio zoną, ieškojau kultūrinių ar verslo partnerysčių, sekiau žiniasklaidos ir mokslinius straipsnius. Iš viso to susiformavo „atitrūkimo“ idėja - kad šių dviejų šalių žmonės tuos 30 metų tolygiai vieni nuo kitų tolo, ir kad dabartiniai santykiai jau yra labiau įsivaizduojami, abstraktūs. Todėl dviejų ornitologinių stočių istorija, kai jie vieni kitus stebi iš tolo, mano nuomone, labai gerai iliustravo realią situaciją pasienyje.

– Ar pačiam važinėjant filmuoti į Rusijos teritoriją teko susidurti su griežtais biurokratiniais reikalavimais, su kuriais filme susiduria herojai?

– Kaliningradas atrodo netoli, bet kai paskaičiuoji, kiek užtrunka kirsti sieną, susiforminti visus dokumentus, galiausiai išeina 6 valandos iki Nidos, tada dar ten prastovi valandą dvi. Buvo situacijų kai kažkurį kartą net ir nepravažiavome, nes buvo didžiulis kamštis. Tada pagalvoji, kad paprasčiau būtų kurti filmą Berlyne, Londone ar Paryžiuje.

Yra ir kiti procesą apsunkinantys aspektai – negali nusivežti technikos, kokios norėtum, nes profesionalios kameros iškart sukelia papildomų klausimų, jas reikia deklaruoti, todėl vežiesi tik fotoaparatą. Visą laiką kai filmavome Kaliningrade, sakydavom, kad važiuojam į ornitologinę stotį, mes domimės paukščiais, įrašysime garsus, filmuosime paukščius. Tai buvo saugi istorija, kuria naudojomės. Dirbom ir gyvenome toje stotyje, stengėmės elgtis pakankamai atsargiai.

Aišku, iš pat pradžių man išvis buvo paranoja, nežinojau ko tikėtis po tiek metų. Juk tai labiausiai militarizuota Europos zona, anksčiau žmonės kalbėdavo, kad vos ne kas šeštas žmogus ten susijęs su jėgos struktūromis. O juk dokumentikos kūrėjas – kažkas netoli žurnalisto, kelia įtarimų, tad buvo įvairių įtampų, kurios pradžioje labai sekino, bet po to pagalvojau, kad gal aš per daug prisigalvojau, gal viskas paprasčiau, tiesiog reikia kertant sieną į penkis klausimus atsakyti teisingai, nesudvejoti ir po to niekas tavęs labai negaudys.

Beje, Lietuvoje tų reikalavimų ir kontrolės irgi netrūko. Norint filmuoti pasienį, turėjome susiderinti viską su atitinkamomis įstaigomis. Turėjome papasakoti apie ką bus filmas, kokia pagrindinė tema, kaip filmuosime, kokia bus žinutė ir pan. Manau šiek tiek padėjo tai, kad filmavome palankiu laiku – pasienyje su Kaliningradu nebuvo jokių didelių įvykių. Visgi, labai norėčiau palinkėti, kad tas atvirumas savo šalies kūrėjams išliktų ir tada, kai situacijos yra sudėtingesnės, pvz. dabartinėje krizėje pasienyje su Baltarusija.

– O kaip pavyko įkalbėti filmuotis herojus?

– Labiausiai tarpusavio santykio ieškojome per paukščius, per jų veiklą. Ilgainiui visai susidraugavome. Iš abiejų pusių buvo tam tikro saugojimosi ir nepasitikėjimo. Todėl pasirinkome stebėjimo perspektyvą, nelįsti į tų žmonių gyvenimus, stengėmės išlikti korektiški, nepakenkti jiems. Ir man atrodo per tokias labai subtilias detales santykiai atsiskleidė.

– Filme – ryški žmonių ir paukščių paralelė.

– Paukščiai filme yra labai simboliniai. Jie suteikia progą žmogui pasižiūrėti į save iš gamtos perspektyvos, duoda galimybę atsitraukti nuo politikos, aktualijų ir į sienų temą pažvelgti plačiau. Dabar turime krizę Lietuvos–Baltarusijos pasienyje, kai priimame sprendimus, galvojame, kaip gesinti gaisrą, kaip išspręsti problemą čia ir dabar, bet retai susimąstome apie ilgalaikę perspektyvą. Filmas suteikia tokią galimybę. Kaip atrodo žmonių santykiai, kai juos 30 metų skiria ne fizinė siena, bet psichologinė atskirtis? Kaip iš naujo pradėti bendrauti? Sienos juda ir keičiasi, negalime to pamiršti.

– Kas nustebino ornitologų darbe? Koks Tau pasirodė jų darbas?

– Man patiko, kad ornitologų darbas kažkuo panašus į mūsų, dokumentinio kino kūrėjų. Abiejuose darbuose yra daug dalykų, prie kurių reikia prisitaikyti. Sakykim, nori pagauti paukštį, tai turi ateiti konkrečią dieną metuose, kai jis turi jauniklių, turi būti viską pasiruošęs ir apgalvojęs. Radau daug paralelių su dokumentiniu kinu, kur irgi reikia laukti, stebėti, kad pavyktų kažką užfiksuoti. Tai dėl to buvo dvigubai sunkiau dirbti, nes reikėjo derinti du stebėjimus, bet mane labai žavėjo ornitologų atkaklumas, aistra, smalsumas.

– Kaip manai, kodėl Lietuvoje kad kai vien pamini rusus, dialogo kūrimą jau vien tai kažkam pasirodo prorusiška pozicija. Kodėl taip yra?

– Čia turbūt labiausiai atsiliepia tas realaus žmogiško santykio nebuvimas. Vieni į kitus žiūrime per atstumą, sieną, taigi tas požiūris vis labiau išsikreipia, siaurėja. Iš vienos pusės visiškai sutinku, kad Rusijos vykdoma politika mūsų šaliai kelia realią grėsmę. Iš kitos pusės – manau, kad mūsų santykis su šia šalimi yra pagrįstas baime, o tai nėra laisvo žmogaus mąstymas. Man laisvė yra, kai gali iškelti nepatogų klausimą, išreikšti savo nuomonę, persvarstyti nusistovėjusią dogmą, nebijoti, priimti įvykius tokius, kokie jie yra, nemanipuliuoti, darant diskusiją pakviesti abi puses. Man rodos, mes per nebendravimą pradėjome nematyti temos kompleksiškumo. Labai suradikalėjome.

– Ką turi omenyje kalbėdamas apie temos kompleksiškumą?

– Kai augau, aplinkiniai sakydavo: „rusų žmonės yra geri, o rusų valdžia yra bloga“. Buvo toks santykis, kad dažnas žmogus turėjo bendrakursį, draugą, pažįstamą Rusijoje. Dabar taip šnekant jau nebegirdžiu, reiškia, žmogiško santykio nebeliko, liko tik valdžių santykis. O politikoje aš dažnai pasigendu to žiūrėjimo į ilgesnę perspektyvą – daug sprendimų yra daroma siekiant gesinti gaisrus dabar, neatsižvelgiant į tai, kas bus toliau. Galbūt mūsų santykiai su kaimynais stabilizuosis ir po tūkstančio metų – bet tai, o ne atskirtis, turėtų būti galutinis tikslas.

– Koks tau pasirodė Kaliningradas, kai jame lankeisi?

– Tikrai yra daug karinių objektų, daug vietų, kur negali vykti. Nuvažiavus jaučiama ir įtampa, pajutau ryškią hierarchiją – pagal amžių ir pareigas skirstomi žmonės. Visuomenė labai struktūrizuota, pas mus tokių dalykų jau nebelikę. Bet Kaliningrado jaunimas, menininkai yra nuostabūs žmonės, tokie kaip mes, susiradau draugų, bendraminčių. Iš ten žmonės kaip ir mes savaitgaliui važiuoja į Berlyną, taip pat kaip ir mes, apie tuos pačius dalykus svajoja, galvoja. Bet jei Vilniuje paklaustume jaunosios kartos, ar turi kokių pažįstamų Kaliningrade, manau nerastume nė vieno. Nidoje niekas negalvoja, kad už kelių kilometrų yra labiausiai militarizuota zona. Man rodos, mes tą vietą ignoruojame. Iš tikrųjų laiko prasme Berlynas ar Londonas mums yra arčiau, o mes rusams esame labai svarbūs.

Jiems patinka savaitgalį nuvažiuoti į Nidą, atsigert lietuviško alaus, nueit į parduotuvę, pakalbint kokį žmogų – jiems tai gurkšnis kitokio pasaulio. Ypač tiems, kurių gyvenimo linija nesutampa su valdžios linija. Man atrodo lietuviai apie tai dažnai nepagalvoja.

– Ar žiūrėjai kitus serialo RIBOS filmus? Kuris tau labiausiai patiko?

– Įdomu, kad kuriant filmus, mes vieni kitų darbų išvis nežiūrėjom, todėl kiekviena serija tikrai unikali. Žiūrėdamas filmus, pamačiau, kad Europa, apie kurią mes galvojame kaip vieną laisviausių pasaulio vietų, iš šono atrodo visai kitaip. Ji kitaip atrodo žmonėms, siekiantiems čia patekti. Šie filmai padeda pamatyti neafišuojamą, neretušuotą dabartinę Europos būklę. Dėl to, manau, įdomu juos žiūrėti.

Pirmiausia rekomenduoju kolegės Anna Savchenko filmą „Pasaulio kraštas“ apie Lietuvos–Baltarusijos pasienį, kur galime labai aiškiai pamatyti, kaip atrodome iš baltarusių perspektyvos. Taip pat man patiko filmas „Spygliuota tvora“ apie slovėnų ir kroatų sieną, kur į dialogą apie sienas yra įvesta į pabėgėlių perspektyva. Dar vienas įspūdingas filmas „Keturi metų laikai dienoje“ yra apie Airijos ir Šiaurės Airijos susipriešinimą, kur nuo seno vieni yra katalikai, kiti – protestantai, o reikalus dar labiau apsunkina Brexit. Žiūrint šiuos filmus galima pagalvoti, kad gal pas mus taip dar nėra, bet bus, o gal jau buvo. Visi tie „Ribų“ serialo filmai turi kažką aktualaus ir mums pažįstamo ir parodo skirtingas žmogiškąsias perspektyvas, kurių būdami vienoje sienos pusėje, nematome.

Artimiausi filmo „Pasienio paukščiai“ rodymai kinuose: spalio 27, 29, 30, 31 „Skalvijos“ kino centre Vilniuje, spalio 28 – Marijampolėje („Spindulys“), spalio 29 d. – Panevėžyje („Garsas“), spalio 30 d. – Klaipėdoje („Arlekinas“). Filmą galima pažiūrėti ir internetu vaizdo nuomos platformose.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt