Kultūra

2021.10.27 20:15

Monika Gimbutaitė. „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ – 8-ojo dešimtmečio Švedijoje ir šiandienėje Amerikoje

Monika Gimbutaitė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2021.10.27 20:15

Sakoma, kad 1973 metais pasirodęs Ingmaro Bergmano šešių dalių televizijos serialas „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ prisidėjo prie skyrybų skaičiaus augimo Švedijoje. Niekas nežino, ar tai tiesa, ar greičiau į kūrinio populiarumą ir paveikumą nurodanti legenda.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad retas nustebtų, jei vakaras su antrąja puse stebint, kaip chirurgiškai tiksliai Bergmanas skrodžia laimingo poros gyvenimo iliuziją, virstų ne mažiau audringa santykių aiškinimosi sesija. Tik jau šiapus ekrano.

Praėjus beveik penkiems dešimtmečiams, Bergmano sukurta Marianės ir Johano istorija lig šiol išlieka bene tikroviškiausiu meilės portretu kine. Meilės, kuri neįveikia visų kliūčių, kuri nei maloninga, nei nepavydi – greičiau prisotinta egoizmo, manipuliacijų, smurto ir begalinio liūdesio, bet pačiu netikėčiausiu būdu, mainydama pavidalus, išlieka net ir santuokos griuvėsiuose.

Todėl nenuostabu, kad „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ skirtingomis formomis vis sugrįžta: po metų nuo serialo pasirodymo Bergmanas pristatė kino teatrams skirtą versiją – ilgametražį filmą, šis pasakojimas buvo perkeltas į literatūrą ir teatrą, cituojamas ir permąstomas ne vieno kino režisieriaus ir režisierės kūryboje.

Naujausią interpretaciją pasiūlo Hagai Levi – jo to paties pavadinimo serialas, pristatomas HBO, yra šiuolaikinis Bergmano kūrinio perdirbinys.

Kas pasikeičia į šią istoriją žvelgiant iš šiandienos perspektyvos? Rezultatas lieka toks pats – skyrybos neišvengiamos, kaip ir paskui jas besivelkantis emocinis šleifas. Tačiau Levi, lygiai taip pat gręždamasis į vidurinės klasės heteroseksualią porą, mėgina apversti vyro ir moters vaidmenis.

Bergmano sukurtoje poroje, kurią sudarė Liv Ullmann vaidinama skyrybų advokatė Marianė ir Erlando Josephsono įkūnijamas filosofijos profesorius Johanas, vyras uždirba daugiau, prie namų ruošos ir vaikų priežiūros prisideda gerokai mažiau ir būtent dėl jo romano su jaunesne moterimi įvyksta santuokos griūtis.

Levi seriale vaidmenys apsiverčia: tai Mira, vaidinama Jessicos Chastain, dirba technologijų kompanijoje ir prie šeimos biudžeto prisideda ženkliau nei jos vyras Džonatanas (aktorius Oscaras Isaacas). Jis – filosofijos dėstytojas, kurio grafikas lankstesnis, todėl jam nesunku rūpintis namais ir daugiau laiko skirti jųdviejų dukrai.

Toks pareigų pasidalijimas atrodo ne tik šiuolaikiškas ir adekvatus aplinkybėms, bet ir tinkantis abiem partneriams. Tačiau jau pirmoje serijoje, kai Mira ir Džonatanas kalba su kokybinį interviu atliekančia doktorante, tyrinėjančia, kaip pasikeitusios lyčių normos veikia monogamines santuokas, netrunkame suprasti, kad viskas – ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Regis, Džonatanui vaidmuo šeimoje pakankamai komforiškas (apie pareigas šeimoje ir sugyvenimo poroje teorijas jis pasakoja su pastebimu užsidegimu), bet Mirai pokalbyje dalyvauti sunkiau – ir ne tik dėl to, kad jos galvoje, kaip netrukus sužinosime, kirba kitas sudėtingas klausimas. Nors visuomenės reikalavimai karjerą su šeima derinančioms moterims gerokai pasikeitė, Mira, regis, kartais vis dar jaučia nepateisinanti kažkur giliai užsilikusio lūkesčio, todėl puse lūpų teisinasi ar renkasi verčiau leisti vyrui griežti pirmuoju smuiku. Ji, kaip ir Marianė, klausinėjama apie šeimą, daug ką nutyli. Tačiau 2021-ųjų „Scenose iš vedybinio gyvenimo“ galiausiai būtent moteris kvestionuos santykius ir ryšis nutraukti santuoką.

Kiekviena nauja klasika tapusio kūrinio interpretacija priverčia klausti: kodėl ji buvo reikalinga? Vienas iš galimų atsakymo variantų – siekis priartinti šiuolaikinį žiūrovą prie nagrinėjamos temos. Šiuo atveju žvilgsnis į pasikeitusią lyčių dinamiką atrodo įdomus ėjimas. Ir tikrai labiau nusisekęs nei, pavyzdžiui, seriale probėgšmais pasirodanti, bet taip iki galo ir neišplėtojama Džonatano religinės tapatybės linija.

Tikėtina, kad vyro ir moters vaidmenų apvertimas ryškiau suskambės tiems, kurie matė originalo versiją. Tačiau pasirinktas dramaturginis posūkis, nepriklausomai nuo to, ar teko matyti Bergmano kūrinį, priverčia žiūrovus permąstyti ir šiandien vis dar gajus stereotipus. Ar į moterį, paliekančią šeimą dėl jaunesnio vyro, tebežiūrime kitaip nei į tokioje pat situacijoje atsiduriantį vyrą? Ar vyras, aktyviai besirūpinantis namais bei vaikais, mums vis dar atrodo išimtis iš taisyklės? Šie daugeliui jau ne kartą girdėti klausimai seriale netampa klišėmis, nes nei Mira, nei Džonatanas, neišvengiamai stodami į akistatą su savo lyčiai priskiriamais vaidmenimis, netampa „moters“ ir „vyro“ abstrakcijomis. Nors minėtas doktorantės tyrimo klausimas gali pasirodyti per daug tiesiogiai įvardijantis pagrindinę serialo temą, poros istorija, laimei, netampa tik pasikeitusių socialinių normų iliustracija.

Paradoksalu, bet šiuolaikinės „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ turbūt daugiau išlošia ne tuomet, kai bando ką nors keisti, bet tada, kai seka – beveik pažodžiui – Bergmano scenarijumi. Levi eliminuoja vieną Bergmano seriją, atsisakydamas tykiausios, mažiausiai dramos paženklintos dalies, duoda sau daugiau erdvės interpretuodamas finalą ir kiek sutrumpina laiko distanciją, kurią drauge turi įveikti pora, tačiau didžiąja dalimi nenukrypsta nuo originalo. O visas jo dramaturginis svoris pirmiausia krinta ant aktorių pečių.

Bergmano „Scenose iš vedybinio gyvenimo“ santykiai yra kaip žaizda – ir skauda, ir žiūrėti nemalonu, ir vos pradėjus jai gyti vis nesusilaikai nepakrapštęs. Įkūnyti šias prieštaras ir nepaversti pasakojimo perspausta melodrama gali tik reto talento aktoriai, Chastain ir Isaacas neabejotinai patenka į šią kategoriją. Tarp jųdviejų užgimsta tai, ką žiūrovai dažnai vadina chemija: matydami Chastain ir Issacą ekrane mes besąlygiškai patikime jų personažų aistra, panieka, meile. Bet „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ yra ne tik apie įelektrintą atmosferą, po šiuo žaižaravimu slypi kai kas daugiau – ne iš karto suprasime, kas, nes aktoriai meistriškai kamšo tikruosius savo personažų jausmus. Žinoma, galiausiai prasiverš ir nesaugumas, ir nesavarankiškumas, ir desperacija, bet visa tai iš pradžių bus paslėpta po keliais sluoksniais nesąmoningos apgaulės – truputį prieš save ir truputį prieš kitą. Pažįstama?

Ir iš tiesų turbūt kaip tik dėl atpažįstamumo Bergmano „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ sulaukė tokios fenomenalios sėkmės. Štai kaip žmonės pykstasi, kaip nesusikalba, kaip nerangiai bando taikytis: visa tai taip žmogiška, kad net jei nebuvo išgyventa, atrodo keistai artima. Todėl sunku suprasti, kodėl Levi savo seriale nutaria žiūrovo tapatinimuisi su personažais pakišti koją, sugriaudamas ketvirtąją sieną. Mat keturios iš penkių serijų prasideda (o paskutinė baigiasi) rodant aktorius „ne scenoje“: aplink matome filmavimo techniką, komandą, studijos erdvę. Ir tik po minutėlės, nejaukiai patrypčioję tarpduryje, išgirstame „action“ ir pagaliau esame įleidžiami į kino realybę.

Tokį sprendimą būtų galima interpretuoti dvejopai. Viena vertus, tai tarsi priminimas, kad ekrane matoma istorija nėra tik apie šią porą – bet kuriam iš mūsų gali tekti vienas ar kitas vaidmuo. Kita vertus, realistiškumo iliuzijos sutrupinimas gali įkūnyti idėją, jog mūsų santykiuose, net jei tai ir nemalonu pripažinti, visada yra ir performatyvumo dėmuo.

Ir vis dėlto nemanau, kad šis sprendimas, kad ir kaip jį interpretuosime, iš tiesų suveikia – bent jau ne žiūrovo naudai. Nes nuo pat pradžių sukurta distancija trikdo. Regis, visą likusią seriją belieka vytis personažus, o ne žengti su jais koja kojon, taip iki galo ir neišgyvenant to emocinio krūvio, kurį sugebėjo sukurti Bergmanas.

Tačiau sugriauta ketvirtoji siena – galbūt visai netyčia – serialui suteikia dar vieną dimensiją: prieš mūsų akis veriasi pandeminė tikrovė. Matant veidus medicininėmis kaukėmis užsidengusius filmavimo komandos narius, sunku negalvoti, kad naujosios „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ pasirodo tebesitęsiant COVID-19 pandemijai, kai sėdėjimas su namiškiais tarp keturių sienų ir bandymas pasidalyti nuotolinio darbo erdvėmis primena apie visas neišmoktas kantrybės ir empatijos pamokas.

Tokiomis aplinkybėmis šis serialas, kaip ir jo pirmtakas, gali įpilti žibalo į ugnį. Bet sekti 8-ojo dešimtmečio menamais švedais ir po serialo peržiūros nešti skyrybų prašymus būtų mažų mažiausiai neoriginalu, todėl noriu tikėti, kad „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ gali įgauti ir švelnią paguodos gaidą: kad meilė gali būti visokia, bet niekada – tobula.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt