Kultūra

2021.10.26 19:06

Dalia Staponkutė. Be Spartos – arba kodėl nuo jos tolstame ir gyvename apimti svaigulio?

Dalia Staponkutė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.10.26 19:06

Ruošdama šį komentarą supratau, kaip nepaprasta šiandien man, kultūrologei, neperžengti savo profesijos ribų ir kalbėti apie kultūras, išskiriant unikalius kiekvienos jų bruožus. Sunku todėl, kad kultūros dėmesio centras – tai skirtumų ir skirtybių suma ar drama, ryškūs skirtumai, be kurių iš viso neapibrėžtume kultūros.

Rašytojos Dalios Staponkutės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Suvienodinta kultūra tai – antikultūra; procesas, niveliuojantis skirtumus ir, medicinine kalba kalbant, gydantis nuo variacijų ar mutacijų. Nepaprasta dar ir dėl to, kad atsidūrėme prieš suvienodinto, vienodai visiems sukonstruoto metodo būtinybę, į kurią įsukome dėl pandemijos. Įsukome į kultūrų, regionų, šalių suvienodėjimo ir suvienodinimo epochą, nepaisant socialinių, klimatinių, geopolitinių ir kitokių skirtumų. Naudojamės vienodomis taisyklėmis, vienoda retorika, vienodomis kaukėmis, vienodais statistiniais ir elgsenos modeliais globaliai ar bent jau Europos mastu.

Kitaip tariant, esame akistatoje su futuristiškai archajiška epocha, kokios žmonija dar nėra išgyvenusi, todėl jos gerai nesupranta. O nesuprasdama aiškina ją prieštaringais regėjimais – regi klonavimo džiaugsmą ir fašizmo apraiškas, technologinį katarsį ir diktatūros grėsmę, konspiracijos ir tikėjimo mokslu galimybes. Visa tai tarpusavy susiję, nes, akivaizdu, kad konspiracija kūrybingai prisitaiko prie mokslo, o mokslas vis slenkasi į privačios nuosavybės pusę. Jei nepatinka toje pusėje „laikyti savo sąskaitos“, galima ten ir nebūti, o būti už borto. Tai mes jau matome, bet dar nesuprantame, tad nuomonės skiriasi. Skiriasi taip, kad nebeįstengiame į jas įsiklausyti ir ieškome visus vienijančios saugumo kultūros.

Štai vairuoju autostrada šalyje X ir matau reklaminį stendą su užrašu „Technological and Green Age“ („Technologinis ir žaliasis amžius“). Štai ir atsakymas apie visus vienijančią kultūrą. Reklaminis stendas turėtų pradžiuginti, nustebinti ir sykiu nuraminti, tačiau mano kartos žmogui jis tik paliudija, jog patekome į audringą odisėją. Gyvename ne normalioje, o svaigulį ir šimtus klausimų keliančioje situacijoje: plaukiame per jūrą, kurioje nenustoja supti, ir stengiamės išlaviruoti, keisdamiesi vietomis, kad visiems užtektų jėgų. Žodžiu, stengiamės vairuoti, kai jėgos sparčiai senka. Šių laikų klasikas Nikos Kazantzakis, graikų rašytojas, yra pastebėjęs, kad žmogaus gyvenimas tai mažytė valtelė okeane ir jos misija – nuskęsti. Tačiau nuskęsti mes nieku gyvu nenorime.

„Gyvenimas audroje“... Prieš keletą metų išėjo tokia buriuotojo ir kapitono Pauliaus Kovo knyga, gana vadybiškai ir profesionaliai pristatyta Kipro lietuviams, tarp kurių sėdėjau ir aš. Kapitonas kalbėdamas priėjo prie išvados, kad geriausia, kai audros metu atsakomybę prisiima vienas ir labiausiai patyręs žmogus. Nesutikti su tuo neįmanoma. Tai klasika. Kapitono žodis visais laikais įžiebdavo vilties švieselę jūreiviams tamsią audros naktį. Tačiau šiuolaikinis, technologinis, žaliasis ir dar pandeminis valdymo stilius kertasi su kapitono pasiūlytu variantu: jis yra komandinis; ir nė vienas negali prisiimti sau asmeninės atsakomybės; atvirkščiai – nuolatos permeta ją kitam arba nenumanomai ateičiai. Ateitis tapo tokia pat paslaptinga kaip ir praeitis.

Tačiau viena yra sporto, o kita – gyvenimo odisėja, kurioje tam tikra žmonių grupė vienaip ar kitaip yra įgaliota kelti reikalavimus ir vadovauti kitai žmonių grupei. Būtent ši reikalavimų amplitudė tebelieka kultūriškai specifiška. Tai yra skirtinga kiekvienai kultūrai. Kai girdžiu mūsų (tiksliau – Lietuvos) vadybininkus ar politikus kartojant „mes privalome tapti Vakarais ir būti vakariečiais“, nevalingai susigūžiu kaip prieš vyrą, kuris man sakytų „pasidažyk, nes man gėda su tavimi eiti į gatvę“. Viena – siekti ir natūraliai tapti, o kita – deklaruoti apie pareigas. Rečiau girdžiu terminą „Europa“ arba „europiečiai“. Matyt, save jau suvokiame kaip europiečius (kultūrine prasme), o štai kaip vakariečius – dar ne visai. Europa – tai motina, o Vakarai – tai tėvas. „Vakarams“, žinoma, priskiriame politinę potekstę. Tai jėga, galia ir turtas, nors išmintis, protas ir mokslas, kaip patvirtintų kiekvienas netaupantis savo energijos istorikas, atkeliavo į Vakarus iš Rytų.

Vakarų vertybes, išsiskiriančias materialumo logika, iškeliame virš nacionalinių ir susilaukiame prieštaravimų sau patiems. „Aš tikrai myliu Lietuvą, o tu?“ Aš irgi myliu, bet ištariu tai ne taip garsiai, todėl karčiai nuryju mestą iššūkį. Nebeturiu ką pasakyti. Nebent tylesnį „aš taip pat“. Bet tas, kuris pasakė pirma, mane suerzina, nes savo „pagarsinta“ meile tarsi sumenkina tolygiai stiprų mano jausmą. Juk labai svarbu, KAIP sakoma, ne KAS sakoma. „Aš užsirašiau savanoriu, o tu?“ „Aš pasiskiepijau, o tu?“ Tai kovingos visuomenės klausimai, kurie gali blokšti piliečius į paralelinius ir uždarus gyvenimus. Ne telkti, o skaidyti. Gal todėl sutikusi lietuvį Kipre neretai girdžiu ironijos ir apmaudo gaideles, kai jis klausia: „Kodėl tiems kipriečiams viskas gerai taip, kaip yra? Ir stulpas kreivas, ir pašto dėžutė vos laikosi, ir medis, trinkeles iškėlęs, ir dar griuvėsių krūvos aplink, geriau užstatytų juos ir baigta. Neee, čia ne Vakarai. Čia kažkokie Rytai...“

Su savo galia prasilenkiantys reikalavimai sau – tai jie ir verčia stebėtis kitų džiaugsmu dėl netiesios linijos ar gyvenimu tarp griuvėsių. Lyg pašiepiame, lyg pavydime, nes taip nemokame, sykiu pavydime ir tiems, kurie gali gyventi „geležinės tvarkos“ sąlygomis. Jaučiamės esą per vidurį. Kaip darbščios vidutinybės. Nei hedonistai, nei „geležis“. Tačiau visad negerai taip, kaip yra. „Tu privalai“ ir darkart „privalai“. Koks įkyrus patriarchalinis tonas, kaip pasakytų feministės, ir jos būtų teisios. Tik štai, kai patriarchaliniu tonu ima kalbėti visos struktūros, visuomenę sudrebina socialinis stresas ir ji serga būtent tada, kai jai reikia būti spartietiškai.

Turbūt visi pamena 7 a. prieš Kristų klestėjusį senovinį miestą-valstybę Spartą, ji turėjo visame regione neįtikėtiną galią. Čia kiekvienas pilietis laikėsi net savo maisto raciono, moterys buvo tik gražios, o vyrai – tik stiprūs. Tačiau jie turėjo vieną silpnybę – žemino tuos savo piliečius, kurie nenorėjo kariauti ir dirbo žemę; vertė juos dėvėti šuns kailius ir patarnauti karvedžiams, nešiojant jiems ginklus; vadino juos „nelojaliais“ ir „nepraustaburniais“. Galų gale nutiko tai, ko Sparta ir bijojo, – jos piliečiai sukilo prieš ją pačią. O dar vėliau didis karvedys Aleksandras Makedonietis išsižadėjo ir visos Spartos: „Kam ji mums reikalinga, galime ir be jos.“ Kokia sau negailestingų tautų istorija? Niekam jų nebegaila ir nebereikia. Ilgainiui tenka suvokti, kad valdai sau svetimus, susvetimėjusius arba tiesiog svetimšalius žmones.

Štai atvykęs į Lietuvą pabėgėlis netrukus reikalaus lygių teisų, kurių suteikti lietuviai nei kultūriškai, nei socialiai, nei psichologiškai, akivaizdu, nėra pasiruošę. Pabėgėlis ilgainiui norės ir automobilio, ir naujausio mobiliojo telefono, ir „Ikea“ baldų, ir namo, arba, atvirkščiai – bodėsis tuo ir norės gyventi taip, kaip gyveno savo šalyje, telkdamas aplink save tokius pat tautiečius. Vakarų vertybės pritraukia pabėgėlius, nes viena iš tų vertybių – būti žmogiškiems tiems, kuriuos kadaise užkariavo ir pavergė. Šiandien ši vertybė kartu su kitomis vakarietiškomis vertybėmis keliauja į Vakarais norinčias tapti periferijas.

Mišresnės periferijos jau glaudžia pabėgėlius: Graikijoje jų per milijoną; Kipre per dešimt tūkstančių; atitinkamai, teoriškai kalbant, Lietuvoje turėtų prisirinkti apie trisdešimt tūkstančių, kad būtume Vakarų tikrovės dalimi. Ja tapę, pagaliau turėtume at/si/leisti ir nebeieškoti naujų jėgų, prieš kurias reiktų kovoti. Egzaltuota drąsa, verčianti pulti liūtą, neva nežinant, kad jis stipresnis, vikresnis ir jo dantys aštresni, galėtų pereiti į pamatuotą. Nebūtina nukauti stipresnio, jei esi protingas. Galima pačiam dėtis nukautam, prigulti ir leisti audrai praūžti pro šalį. Nepaisantys pusiausvyros pamina save kaip sveiką protą, pamiršę, iš kur kilo Europa ir ką reiškia jos vardas.

Dar šiame technologiniame ir žaliajame amžiuje mane nustebina totalus susvetimėjimas su gyvūnų pasauliu arba jo įkalinimas butuose. Nuvyliau vieną mieste užaugusią bičiulę, kai pasakiau, kad mano vaikystė prabėgo kaime, nuo ryto iki vakaro šeriant ir prižiūrint gyvulius. „Dirbote, kad žudytumėte“, nuliūdo ji. „Ne, kad gyventume išvien“, įsijaučiau aš. „Viena rūšis žudo kitą“, patikslino ji. Tiesa, dėl žmogaus išnyko daugybė laukinių žvėrių ir paukščių rūšių, o planeta susirgo. Nenustebčiau, kad kartu su technologiniu ir žaliuoju amžiumi atėjo ir mizantropinis (kaip natūralus gamtos „kerštas“). Arba amžius, kai žmogus sugrįš atgal į gamtą, tačiau sugrįš su „socialiniu implantu“ – kontroliuojamas, ką galima daryti ir ko ne, o visa ekosistema tarnaus tik verslui.

Arba amžius, kur nuolat tarpsta antgamtiškos idėjos, gavusios pradžią sulig kova prieš terorizmą. Terorizmą, kuris ilgainiui įgriso ir teroristai stebuklingai virto sąjungininkais. Arba pelno nesiekiančių ir aukas ginančių organizacijų amžius, apgaulingas tuo, kad tikros aukos niekad nekalba. Jos yra budelių. Tad ir peršasi visa sujungianti mintis, kad tikrai gyvename apimti svaigulio ir sveikam protui nepalankios būsenos. Kad istoriją ne tik forsuojame, bet ir „farsuojame“, duodami valią įvairioms grupėms. Tos grupės, žinia, nuolatos keičiasi, bet kiekviena jų, regis, suteikia savo prasmę naujam mizantropijos diskursui. Vėl atsigręžę į feminizmo pliekiamą patriarchalumą, turbūt pamatytume, kad šiandien jis užsidėjo moters kaukę. Gražios Spartos moters. Ir jeigu motinos ir tėvo balsas vienas ir tas pats, tai dukrai išsigelbėjimo nėra – dukrai Spartai, dukrai Lietuvai, dukrai Europai.

Rašytojos Dalios Staponkutės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt