Kultūra

2021.10.25 20:10

Jaunosios kartos menininkei Rūtai Matulevičiūtei ramybę kūryboje padėjo atrasti meditacija

Ieva Žigaitė2021.10.25 20:10

Jos paveikslai atrodo tarsi perlieti jūros vandeniu arba atkeliavę iš vandenyno gelmių. Kai apie juos kalba jų autorė Rūta Matulevičiūtė, ta pati gelmė ir kartu ramybė girdėti balse. Menas neprivalo gimti iš kančios, geriau – be streso ir su maloniomis emocijomis. Tuo ji tiki ir taip kuria.

Blokinis daugiabutis Lazdynuose, standartinis dviejų kambarių butas, tipinis interjeras, liudijantis apie čia prieš keliasdešimt metų aktyviai pulsavusį gyvenimą, ir jauna moteris, kas rytą visą dėmesį skirianti tam, kas gimsta prie molberto. Toks – dabartinis menininkės Rūtos Matulevičiūtės kasdienybės paveikslas.

Mėlyni menininkės Rūtos Matulevičiūtės darbai: autorės teigimu, žymi lūžį kūryboje

Ji studiją įkūrė savo jau iškeliavusių anapilin senelių bute Lazdynuose ir viską čia, išskyrus atlaisvintą kampelį tapybai, paliko taip, kaip buvo. Apie kiekvieną daiktą gali papasakoti daug – štai šviestuvas, kabojęs dar ankstesnio senelių būsto vaikų kambaryje, o šiandien vis dar puikiai tarnaujančiame priekaistuvyje kavą virdavusi mama.

Praeities istorijos, sako R. Matulevičiūtė, jai suteikia stipraus pagrindo jausmą, jaukumą ir supratimą, kad esanti ten, kur ir turinti būti. Senelių puoselėtoje erdvėje grįžta daug iki šiol įkvepiančių kurti vaizdinių iš vaikystės ir paauglystės, taip paveiksluose atsiranda autoportreto motyvas ir jos pamėgti simboliai – bitės, gyvatė, elfiškos figūros.

O pagrindiniu kūrybos įrankiu menininkė vadina savęs pažinimą ir nusiraminimą, į tai ją nuveda praktikuojama transcendentinė meditacija: „Tai yra visiškas nusileidimas į tobulą ramybę savyje, kuri paskui išauga į kasdienybę. Kasdienybėje būnant ramesnei, be streso, blaiviai, kyla ir daugiau idėjų. Bet jos visos grįstos mano visu užnugariu, mano protėviais, mano lietuviškomis šaknimis – tai turbūt matyti iš simbolikos. Žaviuosi ir lietuviškomis pasakomis, kurios gali būti keistokos, kai kurios gal šiek tiek žiaurios, bet kelia labai artimą jausmą.“

Transcendentinę meditaciją R. Matulevičiūtė atrado po magistro tapybos studijų. Pasakoja studijuodama patyrusi sunkesnių laikotarpių, kai nerimas rodėsi nepakeliamas: „Man bent jau buvo sudarytas įspūdis, kad visas meno pasaulis ir meno visuomenė tuo ir gyvena. Menininkų nervų sistema yra žymiai jautresnė. Pagauni žymiai daugiau dalykų, kartu su geromis idėjomis ateina ir labai skaudžių dalykų. Man pasisekė, kad išgirdau apie tokią proto nuraminimo techniką ir radau Vilniuje, kur to išmokti.“

Dvejus metus R. Matulevičiūtė medituoja kasdien, ryte ir vakare, nė karto dar nepraleido ir teigia, kad reguliarumas jai pačiai suteikia stabilumo ir ramybės jausmą, kuris persikelia į ir paveikslus: „Kančios neturi būti. Kančios buvimas, man atrodo, mums priimtas istoriškai. Istorijoje labai daug kančios ir priespaudos, karų. Ir nors aš nemačiau tos priespaudos, esu gimusi jau laisvoje Lietuvoje, ji išlikusi ir perduodama iš kartos į kartą. Tai ryškiai matyti.“

Darbas, tiki R. Matulevičiūtė, yra tiesioginis menininko atspindys, todėl jai svarbu prie drobės sėsti susikaupus, blaiviu protu ir geros nuotaikos. Mėlynieji jos darbai atsirado prieš pusmetį, kai ir gyvenime, ir kūryboje, ir suvokime, pašnekovės žodžiais tariant, įvyko lūžis – tuomet jaustas liūdesys sufleravo apie pokyčio ir tobulėjimo poreikį, o mėlynoji kolekcija tapo leidimu sau sekti iš vaikystės atėjusiomis inspiracijomis ir net savotiškai pamiršti tai, kas išmokta studijuojant.

Mėlyna R. Matulevičiūtei asocijuojasi su vandeniu, dangumi ir ramybe, o naujųjų darbų kolekciją menininkė pristato parodoje „Atlantida“. Tiesa, apie garsųjį mitą tapyboje tiesiogiai nekalba, teigia turinti omeny nuolatinę civilizacijų kaitą ir dinamiką, kurios, beje, netrūksta ir kasdien: „Tą matome pakilus saulei ir jai nusileidžiant. Arba keičiantis metų laikams. Tai turi būti guodžianti žinutė, kad blogi dalykai netrunka visą laiką. Bet geri – taip pat.“

Darbai eksponuojami LDS Šventojo Jono gatvės galerijos požemiuose, o savotiškas klaidžiojimas istorinėse požeminėse erdvėse surandant paveikslus, teigia menininkė, taip pat tampa svarbia parodos dalimi. Lankytojus ji kviečia žvelgti į meno kūrinius paprastai ir nebijoti užeiti į muziejus ir galerijas: „Mano parodoje pagrindinis elementas tas, kad žmogus, žiūrėdamas į darbą, turi tiesiog žinoti, ar jam jis gražus, ar traukia, ar malonu žiūrėti, ar kelia minčių ir įkvėpimo. Man pačiai spontaniškas įkvėpimas yra labai svarbus kūryboje, tad to linkiu ir žiūrovams.“

R. Matulevičiūtės „Atlantida“ veikia Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje, iki spalio 28 dienos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt