Kultūra

2021.10.22 19:33

Eglė Baliutavičiūtė. Žmonės iš knygų, užrašų ir šakelių – apie amneziją patiriančius asmenis

Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.10.22 19:33

Ant mano stalo dvi labai skirtingos knygos apie amneziją patiriančius žmones. Pirmoji – tamsi britų rašytojos Frances Hardinge pasaka jaunimui su siaubo elementais „Gegutės daina“, antroji knyga – suaugusiesiems, tai literatūrinis katalonų rašytojo Jaume Cabré žaidimas „Sudegę ugnyje“.

Frances Hardinge „Gegutės daina“ (iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, „Nieko rimto“, 2021).


Britų rašytoja F. Hardinge išgarsėjo tamsiomis, šiurpiomis ir keistomis istorijomis vaikams ir jaunimui, kuriose susipina tikrovė ir pasakų pasaulis ir sprendžiami sudėtingi moraliniai klausimai, identiteto problemos, šeimos santykiai. Į lietuvių kalbą išverstos jos knygos „Melų medis“ ir „Veidas kaip stiklas“, o šiais metais pasirodė ir trečioji – paaugliams skirta „Gegutės daina“.

Knyga nukelia į 20 a. pradžios Angliją. Vienuolikmetė Trisė pabunda iš ligos patalo – prisimena tik tiek, kad įkrito į upę, o kaip ir kodėl, negali atsiminti, be to, jos atmintyje ir daugiau neįprastų skylių... Devynmetė sesuo jos visada nekentė, bet dabar jos stačiai bijo ir vadina netikra. Pati Trisė jaučiasi keistai, perbraukusi per plaukus delnuose išvysta medžių lapus, verkia ji vorų tinklų gijomis, negana to, ją kankina toks alkis, kad, savo siaubui, atranda galinti jį nugalėti tik rydama savo pačios daiktus... Sekdama jaunėlės sesers pėdomis Trisė pamažu išsiaiškina tiesą, kur kas šiurpesnę, nei galėjo įsivaizduoti.

Viena vertus, tai tamsi nuotykinė pasaka su stebukliniais siaubo elementais, turinti sąsajų su Viktorijos laikų literatūra. Kartu kūrinys turi didesnių, universalesnių ambicijų. Tai daugiasluoksnis kūrinys, giliai neriantis į tokias temas, kaip nedarnūs seserų santykiai ir jų dinamika, sunkaus būdo tėvai, sužaloti neseniai pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo. O į pirmą vietą iškeliama identiteto problema.

Pagrindinė veikėja Trisė pasirodo iš tiesų nesanti tikra – ji iš tikrosios Trisės dienoraščių, šakelių ir kitokių daiktelių sukurta lėlė, kuriai vos kelioms dienoms buvo įkvėpta gyvybė. Pavojingų įvykių sūkuryje jai ne tik tenka aiškintis tiesą apie tai, kas čia nutiko, bet ir atrasti atsakymus į klausimus, kas yra „aš“, kuo ji skiriasi nuo tikrosios Trisės, ar ji galėtų tapti tikrąja Trise, jei ne, ar gali ji būti atskira, savarankiška asmenybe. Galų gale, kam ji galėtų ryžtis, kad taptų tikru žmogumi? Juk kiekvienas gyvas sutvėrimas trokšta gyventi...

Knyga įtraukia nuo pirmųjų puslapių. Autorė puikiai vedžioja skaitytoją už nosies, tad pirmą knygos trečdalį dar nė nesuvoki, kas vyksta ir apie ką ši istorija apskritai. Vėliau kortų atskleidžiama vis daugiau ir prasideda kiek intensyvesnis veiksmas, į pabaigą virstantis gana tipišku nuotykiniu siužetu. Autorės stilius klampus, gausus detalių, iš tiesų stebinančių kūrybingų vaizdinių, įvairiausių metaforų ir palyginimų, sustiprinančių mįslingą, stebuklingą ir vietomis šiurpią istorijos atmosferą ir nejaukų, pavojingą pasaulį, kuriame įmanoma kone viskas. Nors vietomis pasakojimas atrodė kiek perkrautas, veltui sutirštintas, knyga tikrai verta dėmesio ir yra vienas įdomiausių pastarųjų metų vertimų paaugliams.

Jaume Cabré „Sudegę ugnyje“ (iš katalonų k. vertė Valdas V. Petrauskas, „Alma littera“, 2021)

J. Cabré – populiarus katalonų rašytojas, gausiai verčiamas į užsienio kalbas, o ir Lietuvoje jau pažįstamas iš didelės apimties romanų „Eunucho šešėlis“ ir „Prisipažįstu“. Naujausias jo kūrybos vertimas „Sudegę ugnyje“ – vos pusantro šimto puslapių apysaka, nestokojanti ironijos, literatūrinių žaidimų ir, žinoma, parašyta autoriui būdingu ypatingu pasakojimo stiliumi.

Istorija jau šimtus kartų girdėta – tai detektyvinis trileris su melodramos prieskoniais. Kasdienybės nykybėje trūnijantis šiaip išprusęs, bet socialiniame ir buitiniame gyvenime nelabai besiorientuojantis literatūrologas ir poliglotas Izmaelis sutinka senų laikų simpatiją ir tarp jų pamažėle užgimsta meilė. Bet štai vieną dieną lyg anekdote Izmaelis išeina pirkti duonos ir nebesugrįžta. Pakeliui jį užkalbina matyto veido vyriškis ir pasiūlo važiuoti į poliglotų susirinkimą. Izmaelis įsėda į automobilį ir pabunda ligoninės palatoje ištiktas amnezijos. Iš išnyrančių atminties skutelių jis mėgina susidėlioti savo gyvenimą ir tai, kas nutiko tą lemtingą dieną. Panašu, kad jis įsipainiojo į rimtą nusikaltimą. Bet ar sugebės išsiaiškinti, kas jam nutiko, ir išnešti sveiką kailį?

Kadaise literatūra Izmaeliui padėjo susidoroti su sudėtingu gyvenimu ir atrasti vietą jame, dabar, netekus atminties, tampa kliuviniu, nes tikrovė ir knygų personažai bei siužetai susimaišo ir nebeaišku, kas tikra, o kas susapnuota, išskaityta. Malonios painiavos įneša ir išskirtinis pasakojimo stilius, kai sakinys gali prasidėti vienu laiku, o pasibaigti kitu, kai pradėtą trečio asmens sakinį gali užbaigti veikėjų, tarp jų ir gyvūnų, tiesioginė kalba ar mintys, kai sakinio ir pastraipos mintys siejamos asociacijų principu. Viskas čia trapu ir nepatikima, o veikėjų dialogai neretai atrodo lyg išrašyti iš absurdo teatro pjesės, tad kartu kuria ir komišką, ir dramatišką nuotaiką, siurrealų įspūdį.

Knygos pavadinimas nurodo į dar kūrinio pradžioje gana nuobodžiai skaitytojui atskleidžiamą knygos leitmotyvą – Izmaelis ketino būti gudrus gekonas, tykantis prie šviesos šaltinio į pražūtį – ugnyje ar burnoje – lekiančių drugių. Bet išėjo atvirkščiai. Ir tai ne tik įsipainiojimas į nusikaltimą ir amnezija, daug daugiau visiškai atsitiktinių ir iš tiesų netikėtų bei tragikomiškų dalykų jam nutinka, kad ir ne laiku ir ne vietoje pasitaikęs šernas... Ne Izmaelis valdo savo likimą, o likimas jį mėto ir vėto, o jis lekia link to likimo kaip tas šviesos paviliotas drugys.

Ši apysaka – sudėtingas atminties, vienatvės, savasties temas kabinantis kūrinys, kuriame stilistinėmis priemonėmis ironiškai žaidžiama populiarių pasakojimų klišėmis ir netikėtais siužeto posūkiais. Viena vertus, įdomus, originalus, puikiai sukonstruotas kūrinys-žaidimas, bet vis dėlto skaitant nepaleido mintis, kad šis rašalo ir popieriaus kūnas taip ir nepradėjo kvėpuoti savarankiškai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt