Kultūra

2021.10.24 11:52

Sekmadienius bažnytkaimiuose fiksavęs Morozovas: dabar daug susiskaldymo, epitetų, todėl svarbu matyti vienam kitą

Rūta Dambravaitė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.10.24 11:52

Spalio 6-ą dieną Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ atidaryta Artūro Morozovo, Tado Kazakevičiaus ir Pauliaus Zavadskio fotografijos darbų paroda „Sekma diena“. Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijų tęsėjų dėmesys nukreiptas į domėjimąsi Lietuvos žmogumi ir jo kasdienos stebėjimą.

Kūrėjai žiūrovą kviečia pasimatyti su Dzūkijos bažnytkaimių gyventojais, sekmadienio rytą atėjusiais į mišias, o kartu ir geriau pažinti jų kasdienybę, užfiksuotą analoginiais fotoaparatais. Šis nuotraukų rinkinys yra autorių toliau plėtojamo ciklo pradžia iš pirmųjų kelionių po Lietuvos kaimus ir miestelius.


„Mane, kaip fotožurnalistą, ilgai lydėjo toks jausmas, kad iš tikrųjų žmogų mes, fotografai ar žurnalistai, pažįstam tik per problemą. Problema yra tai, kas mus gena kur nors važiuoti. Turbūt labai labai retais atvejais mes aprašom arba užfiksuojam žmogų, kai jis visiškai nieko neveikia, kasdienybės rutinoje“, – sako fotografas A. Morozovas.

Mintis leistis į kelionę po bažnytkaimius jam kilo praeitą žiemą vaikštinėjant šaltomis pandeminio Vilniaus gatvėmis su bendraminčiu kolega T. Kazakevičiumi. Artūrą ir Tadą visada žavėjo vyresnės fotografų kartos išvykos į regionus ir žmonių kasdienos fiksavimas. Jų paliktus pėdsakus fotografai jaučia iki šiol.

„Atvažiuoji dabar pas žmogų ir jis nesupranta, kodėl tu juo domiesi, kodėl man reikia tokio ir tokio kaimo gyventoją ar kokios parduotuvėlės pardavėją fotografuoti. Įtariama klasta netgi kartais. Bet žmonės prisimena, kokie vyresni fotografai juos fotografavo. Atsimenu, Kalvarijoje kažkada buvau ir man pasakojo vienas žmogus, kad Požerskis ten gyveno. Arba kad jo dukterėčią yra nufotografavęs Sutkus. Paskui praėjo 40 metų ir atvažiuoja kažkokie kiti fotografai, kažkokie fotožurnalistai, kažką turbūt ne taip parodys. Reikia megzti tą kontaktą naujai“, – pasakoja A. Morozovas.

Idėją vykti į bažnytkaimius pasufleravo pandemija. Nes kur, jei ne bažnyčioje, tokiu laiku gali sutikti žmogų. Sekmadienį tikintieji nedirba, į mišias eina pakilios nuotaikos ir pasipuošę. Fotografai sugalvojo šalia bažnyčios išskleisti baltą audeklą, pastatyti suolelį ir laukti atvykstančių žmonių.

„Tikriausiai prieš gerus 100 metų neretas vaizdas būdavo keliaujantį fotografą sutikti su didžiule kuprine ar su vežimu, kuriame yra daug plokštelių. Jie neretai važiuodavo per kaimus, per bažnytkaimius ir fotografuodavo žmones po mišių, bet tiesiog už pinigus“, – sako parodos bendraautoris T. Kazakevičius.

Fotografas pasakoja, kad pagrindinis tikslas buvo sugrąžinti fotografiją žmogui. O kartu ir grąžinti pirmapradę jos prasmę – fiksuoti žmogų. Išryškinę analoginiais fotoaparatais užfiksuotus kadrus, menininkai grįžta atgal pas lankytus žmones ir fotografijas jiems grąžina. Tada natūraliai užsimezga pokalbiai, pasibuvimai, draugystė.

„Mes galvojom, pradėsim nuo artimiausio kaimelio Kabelių bažnyčios. Ir kai ten nuėjom, pafotografavom, užsimezgė pokalbiai ir mums sako, jūs būtinai turit nuvažiuot ten, jūs prisistatykit, kad nuo manęs, tada kiti žmonės sako – atvažiuokit kitą kartą pas mus. Na ir tas medis pradėjo šakotis, šakotis, šakotis ir taip išėjo, kad praktiškai neišeina išbristi iš vieno regiono“, – prisimena T. Kazakevičius.

T. Kazakevičius pasakoja, kad per išvykas užgimusį ryšį su žmonėmis norisi puoselėti ir toliau: „Ir dabar pasvarstom, kiek daug yra to ruošimosi, darbo dėliojant parodą, o ko labiausiai nori – tai grįžti ir toliau daryti fotografijas.“

Prie fotografų dueto prisijungė P. Zavadskis: „Dokumentavau, kaip jie dokumentuoja, grubiai tariant. Mano užduotis būdavo labai greitai pagauti situaciją. Atvažiuodavom anksčiau, susipažindavom, su kuo tik galėdavom, tada žmonės nueidavo į mišias, pabūdavo ir kai išeidavo, mes juos sodindavom ir bendraudavom.“

P. Zavadskis pasakoja, kad fotografai žaisdavo savotišką žaidimą, pakaitomis keisdamiesi vaidmenimis. Kol vienas traukia fotoaparatą, jį paruošia, užtaiso juostą, kitas kalbina atėjusius žmones, kviečia prisėsti.

Jis pasakoja: „Aš esu miesto užgrūdintas žmogus. Mieste išėjus su kamera tavęs bijo. Turi didžiules pastangas dėti, kad prisijaukintum žmogų, kurį fotografuoji. Pirmą kartą man tikrai buvo šokas. Aš galvojau, na gerai, baigėsi mišios ir visi žmonės automatiškai savo reikalais traukia iš bažnyčios laukan. Aš nežinau, tiesą sakant, kas juos priverčia sustot, bendraut su mumis. Ten tokia aura susikuria, žmonės lieka, tu juos fotografuoji. Kiekvieną kartą fotografuodamas aš galvojau, čia iš tikrųjų jie taip leidžiasi fotografuojami? Kaip miesto žmogui man buvo šokas.“

T. Kazakevičius svarsto, kad į šv. mišias atėjusius žmones užburia pasirodymo atmosfera. Patys fotografai jaučiasi tartum keistuoliai alchemikai, atvykę su krūva daiktų.

„Galbūt gali kilti klausimas – kaip procesas gali ką nors keisti, taigi fotografija yra fotografija. Bet ne, iš principo nėra. Labai svarbu, kaip tu tai darai. Atsiranda dar tam tikrų materijų, plotmių, kurios yra susijusios su laukimu, pasiruošimu. Neretai sakoma, kad žmogus priešais didelio formato kamerą visiškai kitaip supranta laiko tėkmę. Jis nusiteikia procesui. Jis tampa dalyviu. Ir man atrodo, čia yra didžioji paslaptis – kaip labai fotografas nori tai parodyti ir kiek įdeda meilės. Gal tai nuskambės saldžiai, bet iš dalies aš tikiu tuo dalyku, kad kiek tu įkrauni portretą savo noru didžiuliu ir meile, tiek jis gali būti paveikus.“

A. Morozovas sako, kad gerai fotografijai, kaip ir geram straipsniui, būtinas laikas. Nors egzistuoja greiti žanrai, tokie kaip gatvės fotografija ar reportažas, tokiu būdu niekada nepavyks užfiksuoti žmogaus vidinio pasaulio ir minčių.

„Susimąstančio žmogaus mes žiniasklaidoje beveik nematome. Ir čia tikrai reikia laiko. Reikia laiko, kad žmogus atsipalaiduotų, pelnyti jo pasitikėjimą, tą nulemia tam tikras tavo elgesys, tam tikros sąlygos. Atsimenu, ir Antano Sutkaus klausiau: „Aš fotografuoju žmogų, o jis į mane žiūri, reaguoja.“ Jis man sako: „Reikia laiko.“ Tai sakau jam: „Aš leidžiu valandą, dvi.“ O jis man atkerta: „Tai ne, kažką turit veikti, kažką daryti, kažkokia tema diskutuoti.“

A. Morozovas teigia manantis, kad tokios fotografijos šiandien labai reikia: „Mes turbūt atpratom vieni į kitus žiūrėti. Aš taip spėju. Ir, aišku, tas matymas žmonių pasipuošusių, gražių, dirbančių, sėkmingų. Bet va – Nedzingės varpininkas. Taigi taip gera žiūrėti. Matyti vienam kitą yra labai stiprus veiksmas. Ypač dabar, kai yra daug susiskaldymo, kažkokių epitetų. Kai žiūri į žmogų fotografijoj, tyrinėji ją, juk kyla tam tikri jausmai. Tu jo niekada nepavadinsi blogai, kokiu nors žeidžiančiu epitetu. Man atrodo, kad fotografijos Lietuvai dabar tikrai labai reikia. Tam, kad vieni kitus pažintume.“

T. Kazakevičius mano, kad į šiuos kadrus įdomiausia bus žiūrėti po gerų 20 metų. Tada jie ne tik bus įdomūs iš antropologinės perspektyvos, bet ir turės sentimentalią vertę. Jau dabar pastebime, kad, žiūrėdami į 90-ųjų moherinius megztinius, kurie tuo metu atrodė beskonybė, dabar matome tam tikrą laikotarpio žymę.

„Man šiaip yra įdomu, kodėl mes taip mėgstam žiūrėti vieni į kitus, – svarsto A. Morozovas. – Man atrodo, čia yra mūsų prigimtis, o galbūt genetika. Pažiūrėti žmogui pro rakto skylutę, kaip atrodo kitas žmogus, kaip jis gyvena, yra labai jaudinantis momentas. Leonidas Donskis yra sakęs, kad jam muziejus, kuris eksponuotų nepažįstamųjų – žmonių, kurie neįėjo į istoriją, portretus, būtų pats įdomiausias. Mes fotografuojam tuos nepažįstamuosius. Mes su jais susipažįstam, bet žiūrovams tai jie yra nepažįstamieji. Juk tapytojai Renesanso, baroko metu įamžindavo žmogų, kuris visiškai nieko nereiškia istorijai. „Mona Liza“ – vienas iš tų portretų. Yra daugybė portretų – vyro portretas, mamos portretas, nepažįstamojo portretas, moters portretas. Varpininko. Čia yra daug magijos.“

Paroda „Sekma diena“ Vilniaus Užupio galerijoje „Galera“ veikia iki lapkričio 6 d.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt