Kultūra

2021.10.23 18:11

Dukra ir dvi jos mamos: filmas jautriai atskleidžia sunkų homoseksualių kelią į motinystę Vengrijoje

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.10.23 18:11

Filmas, kuris Vengrijoje laikytas gėjų propaganda, tačiau iš tiesų tiesiog parodo, kad vadinamosios vaivorykštės šeimos yra tokios pačios kaip heteroseksualios, – taip „Nepatogaus kino“ festivalyje rodomą dokumentiką „Jos mamos“ apie dviejų vengrių siekį įsivaikinti sako režisierės Asia Dér ir Sári Haragonics.

Po šio filmo seanso festivalis „Nepatogus kinas“ prieš kelias dienas surengė diskusiją „Kam reikalinga partnerystė?“, o ketvirtadienį „Skalvijos“ kino teatre vyko dar viena filmo peržiūra ir susitikimas su režisierėmis. Su viena jų, Asia Der, pasikalbėjo Indrė Kaminckaitė.


– Nuo ko prasidėjo filmas – ar pirmiausia nutarėte, kad norite papasakoti vienos lyties šeimos Vengrijoje istoriją, o galbūt idėją pakuždėjo sutikta įsivaikinti norinčių moterų pora?

– Pirmiausia sugalvojome filmo temą. 2015-aisiais, kai pradėjome pirmuosius darbus, vadinamosios vaivorykštės šeimos klausimai Vengrijoje buvo mažai pasistūmėję. Daugybė tokių šeimų buvo nematomos, gyveno slapta, todėl nelaikytos priešu. Niekas apie jas pernelyg nekalbėjo, tačiau problema buvo akivaizdi – vienos lyties šeimos, lyginant su heteroseksualių žmonių poromis, neturėjo lygių teisių ir galimybių, kur kas mažesnė buvo jų socialinė apsauga.

Tad mums buvo labai svarbu ilgą laiką stebėti vaivorykštės šeimą ir parodyti, kokia ji panaši į heteroseksualią, tačiau su kiek daug sunkumų susiduria, ypač norėdama įsivaikinti. Pradėjome klausinėti draugų, gal jie pažįsta vienos lyties porą, kuri ilgą laiką siekia įsivaikinti. Taip susipažinome su Virag ir Nora. Iš pradžių susitikome prie puodelio kavos ir vienos kitoms iškart labai patikome, tad net neieškojome kitų žmonių ir iškart pradėjome filmuoti.

– Kodėl jos sutiko filmuotis ir padėti jums kurti šį filmą? Viename interviu skaičiau, kad jos tai darė dėl mergaitės.

– Nuo pat pradžių buvome labai atviros ir nuoširdžios su Virag ir Nora, įspėjome, koks sunkus procesas jų laukia, paaiškinome, kad stebėsime jas ne vienus metus, filmuosime net ir pačius intymiausius momentus, pavyzdžiui, šeimos pusryčius, ginčus ir panašiai. Joms ši idėja patiko net labiau nei, tarkim, pasiūlymas duoti paprastą interviu. Jos puikiai suprato, kas yra dokumentinis filmas ir kaip atrodo jo kūrimo procesas.

Pradžioje jų tikslas buvo glaudžiai susijęs su aktyvistiniais siekiais, sakė norinčios Vengrijos LGBT+ bendruomenei parodyti, kad šioje šalyje vienos lyties poroms įmanoma tapti šeima, įsivaikinti, nebūtina išvykti. Tačiau vėliau, kai namuose atsirado dukrelė, siekis pasikeitė. Jos toliau filmavosi akcentuodamos, jog daro tai dėl tos mergaitės, kad ji ateityje pamatytų, kaip mamos jos nekantriai laukė ir kaip galiausiai visos trys tapo šeima.

– Jūsų kolegė yra iš Vengrijos, o jūs gimusi Slovakijoje. Kodėl nusprendėte šeimos filmui ieškoti būtent Vengrijoje? Galbūt ši valstybė dėl sudėtingo politinio konteksto ir LGBT+ žmonių padėties iš dalies buvo patogus klimatas pasirinktai problematikai atskleisti?

– Iš tiesų aš pati gyvenu Vengrijoje ir, nors gimiau Slovakijoje, esu visiška vengrė, mano namai yra Budapeštas. Manau, kone visos Rytų Europos šalys gali suprasti šią istoriją, nes šio bloko valstybėse LGBT+ žmonių ir kitų mažumų padėtis yra daugiau mažiau panaši. Dalijamės šiuo skausmu. Be to, kalbėdama su „Nepatogaus kino“ komanda susidariau įspūdį, kad jūsų situacija netgi šiek tiek prastesnė.

Pradėjome filmuoti 2015 metų pabaigoje ir baigėme 2018-aisiais, kaip tik šis laikotarpis buvo sunkiausias. Politinis klimatas tuo metu buvo siaubingas: nuolatinė valstybinė propaganda ir neapykanta LGBT+ žmonių atžvilgiu, naujų tautos priešų dirbtinis kūrimas ir amoralus savos galios naudojimas. Kaip tik tuo metu intensyviai kalbėta apie „tikrąją“ Vengrijos šeimą, kuri, žinoma, yra heteroseksuali. Tokiai šeimai – daugybė naujų pranašumų, o kitos šeimos, ne tik LGBT+, bet ir vieniši tėvai, mamos, imti menkinti.

Dabar nebegalėtume nufilmuoti tokios istorijos ir mūsų filmo herojės nebegalėtų daryti to paties, nes vieniši tėvai Vengrijoje nebegali įsivaikinti. Anksčiau tai buvo vienintelis būdas homoseksualioms poroms įsivaikinti, LGBT+ žmonės įsivaikindavo kaip vieniši tėvai, nes drauge su partneriu ar partnere to daryti neleido įstatymas. Dabar net ši galimybė panaikinta ir vienos lyties poroms beveik neįmanoma įsivaikinti.

– Užsiminėte, kad su „Nepatogaus kino“ organizatoriais kalbėjote apie LGBT+ šeimų situaciją Lietuvoje, kuri galbūt dar sunkesnė nei Vengrijoje. Kaip jaučiatės pristatydamos filmą čia? Kuo skiriasi pristatymai Rytų bloko valstybėse ir kitose, progresyvesnėse?

– Džiaugiuosi filmą pristatydama bet kurioje valstybėje, bet tikriausiai naudingiau jį rodyti Rytų Europoje. Tai erdvė, kur vis dar nėra akivaizdu, kad vaivorykštės šeimos susiduria su tokiais pačiais sunkumais kaip heteroseksualios šeimos.

Buvau ypač laiminga, kai sužinojau, kad po vieno iš seansų ketinama rengti diskusiją apie partnerytę Lietuvoje. Žmonės, pažiūrėję šį filmą, pamatys, kad jis labai paprastas, jame nėra nieko egzotiško: šeima pusryčiauja, bando užmigdyti vaiką, diskutuoja, ar turėtų jam duoti saldainių. Norėjome parodyti, kad šeimos beveik nesiskiria, tik politikai ieško skirtumų.

– Viena iš filmo herojų yra buvusi parlamento Žaliųjų partijos narė. Galbūt šis faktas tik dar labiau sustiprina beviltiškumo jausmą jūsų filme?

– Taip, tačiau manau, kad tokia situacija nėra būdinga tik Vengrijai. Daugybė kairiųjų, žaliųjų politikų, aktyvistų praranda jėgas, po ilgų kovos metų be jokių rezultatų tiesiog pavargsta. Taip nutiko ir Virag, kuri suprato, kad pokyčių turi siekti kitais būdais, tad nutarė pati tapti tuo pokyčiu. Tai ji padarė, pavyzdžiui, pakeisdama tos mergaitės gyvenimą. Mergaitė yra romų kilmės, o tai Vengrijoje yra milžiniškas trūkumas vaikui, laukiančiam, kad kas nors jį įsivaikintų. Absoliuti dauguma globėjų, būsimų tėvų laukiančių vaikų yra romų vaikai.

Šią konkrečią mergaitę įsivaikinti buvo atsisakiusios dvi heteroseksualios poros, o kai Virag ir Nora gavo jos nuotrauką, iškart pasakė: taip. Tai, kad Virag yra buvusi Žaliųjų partijos narė, tik dar labiau apsunkino filmo pristatymą Vengrijoje, ypač tarp konservatyvesnių žmonių. Filmu siekiame kurti dialogą. Mano nuomone, šis tikslas Vengrijoje žlugo. Šios valstybės visuomenė suskilusi į du nepersidengiančius pasaulius. Dešiniųjų kritikoje buvo ypač dažnai minima, kad Virag yra liberali politikė, o pats filmas yra gėjų propaganda.

– Tad Vengrijoje pagalbos kuriant šį filmą nesulaukėte? Šioje valstybėje jokio finansavimo negavote?

– Ne, iš Vengrijos negavome jokio finansavimo. Apskritai labai sunku rasti finansinių rėmėjų dokumentiniams filmams, nes paramos fondai labiau koncentruojasi į vaidybinius ir komercinius filmus. O plėtojant tokią temą kaip mūsų šis procesas dar sunkesnis. Jokio finansavimo neturėjome visą filmavimo laiką, taip pat montažo pradžioje. Tačiau vėliau mus parėmė Sandanso fondas, tai mums padėjo atlikti nemažai montažo darbų ir darbinę filmo versiją parodyti HBO komandai. Pamačiusi ją, ji taip pat parėmė mūsų mažą filmą.

– Filmas „Jos mamos“ sukurtas dviejų moterų režisierių, tad atsisakote kine vis dar populiarios vyriškosios žiūros. Kaip manote, ar tai jūsų istorijai apie dvi mergaitę įsivaikinančias moteris suteikia ryškios naudos?

– Nežinau, ar tai pliusas. Žinoma, žvilgsnis dėl to tikrai kitoks. Aš labai norėčiau pamatyti ir vyro režisieriaus sukurtą filmą apie dvi vaiką auginančias moteris. Vienas ryškus pliusas yra tai, kad buvome dviese. Tai labai pagelbėjo, ypač kai filmas beveik neturėjo biudžeto.

Aš rūpinausi kameros darbu, Sari – garsu, ir kolektyviškai kūrėme. Dar kelios komandos narės buvo moterys, grupėje buvo vienas vyras, jo pastebėjimus būdavo labai naudinga išgirsti. Dokumentinio kino srityje daugiausia dirba moterys, nežinau, kodėl taip yra, tačiau tiek moterų, tiek vyrų žvilgsnis asmeninėse, dokumentinio kino istorijose yra labai svarbus.

– Nora ir Virag su dukrele paliko Vengriją. Žiūrint filmą labai anksti aplanko nuojauta, kad tikriausiai jos priims tokį sprendimą. Ar tai nujautėte ir jūs, filmuodamos šių dviejų moterų istoriją? Ir ar palaikote su jomis ryšį, galbūt žinote, kaip jos gyvena šiandien?

– Ne, iš tiesų nebuvome įsitikinusios. Virag yra labai kosmopolitiška siela ir nesipriešino išvykimui iš Vengrijos, tačiau Nora myli Vengriją, ji labai prisirišusi prie savo miestelio, namų, grupės, kurioje groja, draugų ir šeimos. Jai buvo labai sunku priimti sprendimą palikti šalį. Tad iki pat filmavimo pabaigos šis klausimas buvo atviras, nors jos nuolat svarstė, nebuvo aišku, ką nutars.

Taip, mes palaikome ryšį. Jos daugiau nei trejus metus gyvena Vienoje. Nora neseniai dalyvavo viename filmo pristatyme ir diskusijoje po jo, ten pasakojo, kad dabar yra labai laiminga, jai pavyko susirasti gerą darbą, šeima įsiliejo į stipriai palaikančią bendruomenę. Svarbiausia, kad ten jas labai tenkina infrastruktūra, jos rado puikų darželį ir vaikų gydytojų.

Noriu pabrėžti, kad Vengrija nėra homofobiška šalis, jos valdžia homofobiška ir leidžia homofobiškus įstatymus. Tačiau paprasti Vengrijos žmonės nėra tokie homofobiški, kaip vaizduoja valdžia. Vis dėlto gyvenimas čia sunkus, jei nori gerovės savo vaikui, jei nenori dukrai nuolatos aiškinti, kodėl ji turi dvi mamas, kodėl yra įvaikinta. Todėl jos ir išvyko į Vieną.

Nora pasakojo, kad Motinos dienos proga iš dukrelės darželio gavo du kvietimus – vienai mamai ir kitai mamai, o ten buvo parašyta, kad ta mergaitė yra labai laiminga, nes turi net dvi mamas. Tą akimirką jos suprato, kad gyvena geroje vietoje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt