Kultūra

2021.10.21 12:08

Pristatė šių metų „Scanoramos“ programą: dėmesys atminčiai ir stiprioms asmenybėms, lietuviškos premjeros

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.10.21 12:08

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje pristatė šių metų programą, kurioje išskirtinis dėmesys skiriamas istorinės atminties ir stiprių asmeninių pasirinkimų temoms.

Festivalio organizatoriai pabrėžė būtinybę susigrąžinti saugias profesinio ir žmogiško bendravimo teritorijas, įvardydami tai kaip pagrindinę meno ir kultūros misiją.

„Dabar jaučiuosi visai rami ir noriu savo ramybe su jumis – kinas sugrįžo ten, kur jis ir turi būti rodomas. Pandemija palietė mus visus, bet žmogus stiprus tuo, kad jis gali įveikti smūgius. Pandemija įpareigojo atgaivinti mintį, kad kultūra yra diskursas, o ne tik galvoti apie baisius skaičius“, – teigė festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Šiemet, anot G. Arlickaitės, išsaugota festivalio „Scanorama“ programa.

„Scanorama“ pakvies į gyvą festivalį kokybiškai žiūrėti įsimintiniausių Europos filmų, didžiulių pastangų dėka atrinktus dažniausiai hibridiniuose svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose – Berlyne, Kanuose, Venecijoje, San Sebastiane, Lokarne, Karlovi Varuose, Varšuvoje. Išsaugojome ir paties festivalio struktūrą: pristatysime 12 laiko patikrintų programų, kurias papildė nauja lenkų kinui skirta programa „Lenkų kino dienos „Scanoramoje“ – ją suformavome kartu su ilgamečiu mūsų festivalio draugu Lenkijos institutu Vilniuje“, – teigė G. Arlickaitė.

„Scanoramai“ kitais metais sukaks 20 metų. „Scanorama“ išlaikė ir savo išorinę formą, ir savo turinį, – džiaugėsi G. Arlickaitė. – Nėra vieno geriausio filmo, yra geri filmai, kuriuos verta pamatyti. Kviečiame klajoti po programas tol, kol bus patenkintas estetinis, smalsumo ir kiti jausmai.“

„Nors programa sudarinėta pandeminėmis sąlygomis, tačiau jos gausa ir kokybė tikrai nėra pandeminė. Pasiekėme neblogą balansą tarp vyrų ir moterų kūrėjų, ilgametražių ir trumpametražių filmų, sunkiasvorių ir pirmuosius žingsnius žengiančių režisierių“, – kalbėjo festivalio programos koordinatorius Dmitrijus Gluščevskis.

„Saugosime ne tik save, bet ir filmus, žiūrėdami juos kine, nes internetas filmams nėra saugi erdvė“, – teigė D. Gluščevskis.

Praeities ir ateities dialogas

Asmeninė retrospektyva šių metų „Scanoramoje“ skiriama italų klasikui Vittorio de Sicai, kurio 120-ąsias metines mini kino pasaulis. Ją papildys lietuvių kino istorijos atmintini faktai ir jubiliejai, o dabarties balsą pristatys lietuvių režisierių naujausių kūrinių nacionalinės premjeros.

Festivalis žada toliau puoselėti tarptautinę trumpametražių filmų konkursinę programą „Naujasis Baltijos kinas“, sėkmingai išplėtusią savo geografiją ir kviečiančią išbandyti jėgas visų devynių Baltijos jūros regiono šalių jaunuosius kūrėjus. Kompetentinga tarptautinė žiuri išrinks geriausią visos programos filmą ir apdovanos geriausią jaunąjį lietuvių režisierių.

Ryškiausios Europos ir lietuvių kino premjeros

G. Arlickaitė pabrėžė festivalyje pristatomų ryškiausių europietiškų ir lietuviškų filmų nacionalinių premjerų svarbą. Šiais metais „Scanorama“ atsivers subtili ir originali prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve juosta „Bergmano sala“, o puoselėdama tradiciją palaikyti lietuvių kino kūrėjus, užsivers jaunos režisierės, dukart konkursinės trumpametražių filmų programos „Naujasis Baltijos kinas“ laureatės, Marijos Stonytės ilgametražiu debiutu „Švelnūs kariai“, prodiusuotu Giedrės Žickytės.

Vienu ryškiausių ir iškiliausių programos filmų taps festivalio „Goethe`s salonas“ lyderis, vokiečių režisieriaus Dominiko Grafo „Fabianas“. Tai vienas įsimintiniausių pastarojo laikotarpio vokiškų filmų, sukurtas pagal 1931 m. parašytą Ericho Kästnerio knygą „Fabianas. Vieno moralisto istorija“, kuriame rašytojas vienas pirmųjų užčiuopė Pirmojo pasaulinio karo žaizdas besigydančios Vokietijos ir visos Europos laukiančią griūtį. Dominikas Grafas atiduoda pagarbos duoklę filmą inspiravusiam literatūros kūriniui, tačiau istoriją vaizduoja kaip nesibaigiantį procesą, kuriantį gyvą dialogą tarp praeities ir dabarties, kuriame žmogus yra aktyvus šio proceso dalyvis.

„Mes „Scanoramoje“ jaučiamės kaip namie. Šio festivalio išskirtinumas – atradimai, filmai, kuriuos pamatysi tik tokiuose festivaliuose“, – sakė Goethe`s instituto Lietuvoje direktorius Michaelis Mülleris-Verweyenas.

Dialogą su praeitimi kuria ir lenkų režisierius Janas Matuszyńskis savo neįtikėtinos meninės brandos debiutiniame filme „Nepalikti žymių“, tapusiame naujosios festivalio programos „Lenkų kino dienos „Scanoramoje“ ašimi. „Solidarumo“ laikų problemos ypač aktualiai nuskamba šiandien – hibridinių karų, pandemijos ir grubiai pažeidžiamų žmogaus teisių kontekstuose.

„Bus atvežti 10 filmų, kurie bus parodyti 6 miestuose. Atiduodame pagarbą Andrzejui Wajdai ir Stanisławui Lemui“, – sakė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Małgorzata Stefanowicz-Pecela.

Pasak G. Arlickaitės, modernaus požiūrio į istoriją pavyzdžiu galėtų būti ir epinė danų drama „Margarita – Šiaurės karalienė“. Nors filmas nukelia žiūrovus į 600 metų praeitį, režisierė Charlotte Sieling ir aktorė Trine Dyrholm kuria modernų portretą valdovės, kuriai tenka spręsti ir šių dienų moteriai iškylančias problemas: karjera, šeima, motinystė. Filmas kelia klausimą, kokią kainą moka monarchė ir motina už savo lemtingus pasirinkimus.

Istorinės atminties konstravimo temą kitu lygmeniu pratęsia Sergejaus Loznicos dokumentinė juosta „Babin Jaras. Kontekstas“, Kanų kino festivalyje pelniusi geriausio dokumentinio filmo titulą. Režisierius ne pirmą kartą kelia klausimą, ar istorija pajėgi išmokyti teisingai rinktis ir nedaryti lemtingų klaidų.

Stiprus moterų balsas: kino senbuvės ir įsimintini debiutai

„Scanoramoje“ ne vieną kartą pristatytos režisierės Joana Hogg, Ildiko Enyedi, Mia Hansen-Løve – garsios kino moterys, jau pelniusio pripažinimą savo filmais, skirtingomis intonacijomis narpliojančiais sudėtingas žmonių tarpusavio santykių plonybes. Šių metų programoje – ne tik M. Hansen-Løve „Bergamano sala“, bet ir Joanos Hogg „Suvenyras. II dalis“ – jį festivalio rengėjai parodys kartu su pirmąja filmo dalimi „Suvenyras. I dalis“ – bei Ildiko Enyedi „Mano žmonos istorija“.

„Mes ne visada teisingai reikalaujame iš garsių režisierių tik šedevrų, bet garsių režisierių nesėkmės irgi yra pamokančios, o šioje programoje – tik skirtumai, parodantys kitokį žinomų režisierių stilių“, – kalbėjo G. Arlickaitė.

Patyrusioms kolegėms balso ryškumu ir stulbinama menine įtaiga nenusileis ir jaunų debiutančių filmai, sulaukę išskirtinio dėmesio pagrindiniuose pasaulio kino forumuose – Kosta Rikos ir Švedijos režisierės Nathalie Álvarez Mesén „Klara Sola“ ir italės Lauros Samani „Kūnelis“. Moters trapumo ir kartu nepaprastos tvirtybės motyvai jungia tokius skirtingus filmus, liudydami amžinųjų temų svarbą ir gylį.

Šiaurietiško kino peizažas

Šiaurietiško kino peizažą šiais metais nušvies islandų režisieriaus Valdimaro Jóhannssono debiutas „Avelė“, pelnęs prizą už originalumą Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“. G. Arlickaitės nuomone, tokį filmą galėjo sukurti tik islandas, kuriam jo šalies sagų ir legendų pasaulis yra toks pats realus, kaip ir jo kasdienis gyvenimas.

Šalia jo visai kitomis spalvomis atsiskleis suomių režisieriaus Teemu Nikki filmas „Neregys, kuris nenorėjo žiūrėti „Titaniko“, kviečiantis žiūrovus įsijausti į neregio kailį. Dar vienas šiaurietiškos programos atspalvis – tai satyrinė ironiškojo norvego Bento Hamerio intonacija filme „Tarpininkas“.

Žydiškoji tema: istorijos pamokos ir šiuolaikinis Izraelio kinas

Klasikinių filmų naratyvuose stipriai nuskambės žydiškoji tema. Santūrus, ramus pasakojimo ritmas ir subtilus humoro jausmas Izraelio režisieriui Nir Bergmannui filme „Štai ir mes“ padeda atskleisti autisto sūnaus ir jam atsidavusio tėvo santykių dramatizmą ir neblėstančią viltį.

Klasikine pasakojimo ramybe sukrečiančiai alsuoja ir Holokausto 80-iui skirta Eriko Svenssono drama „Apgautieji“, kuri primena tai, ko niekada neturėtų būti, ir tai, kas niekada negali būti pamiršta.

Kino eksperimentai ir intelektualus žvilgsnis į siaubo filmus

D. Gluščevskis pristatė naujojo kino narsuoliams, ekscentrikams ir taisyklių laužytojams skirtą programą „Galvok ką nori“. Šiais metais joje išsirikiavo būrys originalių, menine branda ir vaizduotės energija stebinančių debiutų.

Lenkų kino dienoms „Scanoramoje“ atstovaujanti Olos Jankowskos „Anatomija“,Filipo Jurjevo „Banginių skerdikas“, Lisos Spilliaert „N. P.“ ir Jono Kærupo Hjorto „Priešpaskutinysis“ jungia skirtingas kultūrines patirtis ir estetinius sprendimus, pristatydami gyvą ir gaivų naujojo Europos kino kvėpavimą. Jų draugijoje ironiškomis ir žaismingomis intonacijomis antikapitalistinį manifestą skelbs „Scanoramos“ žiūrovams jau pažįstamas vokiečių režisierius Julianas Radlmaieris, atstovaujantis „Goethe`s salonui“.

Šių metų programos „Naktinės būtybės“ filmai atvers pastarojo dešimtmečio europietiško siaubo žanro skerspjūvį, aprėpiantį skirtingas interpretacijas meta-kino tema. „Tai – siaubo filmai, kurie žino, kad yra siaubo filmai ir tai apmąsto“, – sakė D. Gluščevskis.

Britų Peterio Stricklando „Berberian garso įrašų studija“ pakvies į siaubo kino kūrimo užkulisius, Prono Bailey-Bond „Cenzorė“ gilinasi į mažo biudžeto siaubo filmų estetiką, vaizdo kasečių peržiūros patirtį ir filmų cenzūravimo praktiką išradingai siedama su atminties procesais, o belgų Hélène Cattet ir Bruno Forzani „Kartumas“ studijuoja giallo žanro vizualiuosius tropus ir surengia pribloškiančią kinematografinės ekspresijos puotą.

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 4–14 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt