Kultūra

2021.10.24 19:08

Svarbiausia Giedrės Kilčiauskienės žinia klausytojams: visi stebuklai yra šalia, nuolat pildomi

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.10.24 19:08

„Kai nesikuria – liūdžiu, depresuoju, „metu dainavimą“, „einu dirbti į fabriką“, „užsikasu po lapais“ ir visaip kitaip save plaku“, – sako dainininkė Giedrė Kilčiauskienė. Bet tai trunka ne ilgiau kaip penkias minutes. Tada apsikabina katiną, šunis, vyrą, vaiką, važiuoja į sodą ir sukiša rankas į žemę. Pamoko studentus dainuoti, ką nors numezga. Ir – jau kuriasi.

LRT.lt publikacijų cikle „Menininkai kalbasi“ kūrėjai atsako į kolegų klausimus ir patys rūpimų dalykų teiraujasi pašnekovų, kuriuos pasirinko savo nuožiūra. Giedrė Kilčiauskienė atsako į kino režisieriaus Ernesto Jankausko klausimus.

– Grupė „Summerland“. Ką davė ši patirtis? Ką norėjote pasakyti savo muzika? Kuo tada gyvenai?

– 1997-aisiais buvome, regis, vienintelė merginų roko grupė Lietuvoje. Mane įkalbino padainuoti su merginomis tuomet „Zonai Records“ vadovavęs Dovydas Bluvšteinas. Keli koncertai Lietuvoje ir įsimintinos kelionės į kitas šalis.

Pavyzdžiui, būdamos vos aštuoniolikos mėnesiui išvykome į Roterdamą su viltimi ten koncertuoti, nufilmuoti vaizdo klipą ir įrašyti kelias dainas. Tiesą sakant, nepamenu, ar pavyko mums ten pagroti kokiame klube, tačiau kelių dainų įrašai vis dėlto įvyko. Tik pati jų taip ir neturiu, būtų įdomu išgirsti.

Tuomečiame lietuviškos alternatyvos kontekste sumerlandės (beje, mūsų atveju „Sumerland“ su viena raide „m“, nežinau kodėl, gal iš mandrumo) išties gerai varė ir, man rodos, ne vienos roko grupės bičai varvino seilę, matydami scenoje kietas panas.

Sumerlandės išties gerai varė ir, man rodos, ne vienos roko grupės bičai varvino seilę, matydami scenoje kietas panas.

O pratęsiant apie nuotykius Europoje – klipas buvo nufilmuotas, tik štai visa vaizdo medžiaga taip ir liko nesumontuota kažkur pas olandus 😊. Iš Olandijos be pinigų ir kiek praalkusios vykome į Jungtinę Karalystę, ten jau pagrojome viename klube.

Mūsų požiūris į viską buvo lengvas ir be rūpesčių. Kai dabar pagalvoju, 18-os išvažiuoti mėnesiui į kitą šalį su 100 guldenų kišenėje ir be mobiliojo telefono?.. Dabar – be šansų 😊.

Beje, mūsų bosistė Agnė paskui pradėjo studijuoti Roterdamo konservatorijoje. Realiai mudvi iki šiol ir tęsiame savo muzikinį kelią. Būgnininkė ir gitaristė šiuo metu užsiima kitomis veiklomis.

Dar vienas faktas, kad jeigu ne gitaristė Dalia, vargu ar būčiau dainavusi grupėje „Empti“. Tai ji įkalbėjo Paulių iš „Empti“ pasikviesti mane dainuoti. Žodžiu, viskas visada yra susiję, tik reikia nepražioplinti galimybių.

Grupės „Sumerland“ pasirodymas „Muzikiniame viešbutyje“ (1998 metų sausio 1 d.):

Muzikinis viešbutis. Naujametė laida (II dalis).

– Kas įkvepia kurti, rašyti, dainuoti? Kodėl tau tai svarbu? Kokia būtų viena žinutė, kurią norėtum perduoti klausytojui?

– Dabar, kai dainų kūryba yra viena pagrindinių mano veiklų, labai sunku prisikapstyti prie pagrindinio motyvo, dėl kurio kuriu. Labai daug inercijos. Tiesiog. Vienos dainos pabaigia savo gyvavimo terminą, tada reikia kurti kitas. Magijos nedaug. Tačiau vis dar svarbu, kitaip juk nekurčiau.

Įkvėpimą renku iš po nosies. Jeigu tuo metu po nosimi yra nykščiu braukomas telefonas su kurio nors naujienų portalo blevyzgomis, atidžiau pažiūrėjusi randu, pavyzdžiui, frazę skliaustuose greta kokios skambios antraštės „nuolat pildoma“. Genialu! Nuolat pildoma! Va, ir dainos tema. Nuolat pildyti galima ir norus, ir kantrybės taures, ir tuštumą galvoje bei širdy.

Nuolat pildyti galima ir norus, ir kantrybės taures, ir tuštumą galvoje bei širdy.

Žodžiu, kur tik pažvelgsi – vien poezija. Kaip ir buityje, kuri daug gražesnė sueiliavus, o ne daužant indus. Štai jums ir „giedriškas“ braižas 😊. Ko gero, ir pagrindinė žinutė klausytojams yra ta, kad visi stebuklai yra šalia ir visada.


– Koks tavo kūrybinis procesas ir ką darai, kai nesikuria? Kokį patarimą duotum?

– Kai nesikuria – liūdžiu, depresuoju, „metu dainavimą“, „einu dirbti į fabriką“, „užsikasu po lapais“ ir visaip kitaip save plaku 😊. Šie savęs naikinimo procesai vyksta apie penkias minutes. Tada apsikabinu savo katiną, šunis, vyrą, vaiką, važiuoju į sodą ir sukišu rankas į žemę. Pamokau savo studentus dainuoti. Numezgu ką nors. Ir vis tiek sukuriu.

O dėl patarimų – jauniems kūrėjams jų nereikia, nes jiems ir taip viskas pavyksta, nereikia ieškoti įkvėpimo. O profesionalai turi savo modelius, kaip paleisti kūrybinį variklį. Tik nepatikėsiu, kad bent vienas išvengia saviplakos ir depresyvių nuotaikų, kai nepavyksta ir dūšioje tuščia. Sunkus atvejis, bet išgyvenamas ir praeinantis 😉.

– Ar dainuoji duše ir kokias dainas rekomenduotum ten dainuoti?

– Tiesą sakant, nežinau, ar dainuoju duše. Gal ir murmu ką nors panosėj? 😉 Draugai sako, kad su manimi keista eiti gatve, nes vis niūniuoju melodijas. Ko gero, čia toks profesinis muzikanto tikas. Pavyzdžiui, visi būgnininkai nuolat tabaluoja kojomis sėdėdami arba muša kažkokius ritmus pirštais į stalą, to nepastebėdami.

Mano namai yra tylos zona, ir gražiausia muzika namuose man yra tyla.

Tai gal ir aš duše dainuoju? Gal žmonėms, kuriems dainavimas yra tam tikra magiška būsena, vonios kambarys yra superinė vieta visiškam atsipalaidavimui ir per dainavimą jie paleidžia savo emocijas? Mano namai yra tylos zona, kalbant apie muziką. Ir gražiausia muzika namuose man yra tyla 😊.


– Jeigu neturėtum savo gyvenime muzikos, ką veiktum? Kokia būtų svajonių profesija?

– Daug ką galėčiau veikti. Ir dabar, be muzikos, daug veikiu. Bet, ko gero, pagrindinė veikla vis tiek būtų kūryba – ar vizuali, ar rašymas, ar taikomoji – aš vis tiek mėginčiau išrasti dviratį.

Jeigu reikėtų, galėčiau ir kokį nors didelių pastangų nereikalaujantį fizinį darbą dirbti, pavyzdžiui, kapstytis gėlynuose. Ai, žinai, galėčiau daug. Bet tingiu ir nenoriu.

Noriu kurti dainas, būti įrašų studijoje, paskui scenoje su grupe tas dainas dainuoti publikai, jausti virpulį kūne iš laimės, kad pavyko, kad publika laiminga, o po to nusilenkti, gauti gėlių, švęsti ir grįžti namo, kur manęs laukia mano šeima.

Giedrės Kilčiauskienės klausimai dailininkui, fotografui, muzikantui Algimantui Kriščiūnui:

Muzika, dailė, fotografija ir rašymas. Jeigu reikėtų išsiųsti ateiviams iš mūsų planetos kūrėjo pavyzdį, balsuočiau už tave. Gal yra dar kokių sričių, kuriose kuri ir kurių nepaminėjau? Ar priimi savo kūrybinius gebėjimus kaip dovaną, ar vis dėlto nemistifikuoji ir tiesiog veiki?

Savo dienoraštyje-projekte „Happy 365“ vienus metus fotografavai žmones ir užduodavai vienintelį klausimą – kas jiems yra laimė. Kurie žmonės tau pasirodė įdomesni – menininkai ar pasirinkę kitokius gyvenimus? Jei išvestum visų kalbintų žmonių laimės vidurkį, visi jaučia maždaug tą patį ar labai skirtingai? Koks buvo jausmas fotografuojant ir kalbinant paskutinį, 365-ą, herojų? Ir kas tau pačiam yra laimė?

Tavo vizualiuose darbuose įžvelgiu daug šviesos, pasakos ir stebuklo. Kaip manai, ar būtina mudviejų amžiaus žmonėms jau būti užaugusiems (suaugusiems)? Kiek tavyje yra to tipiškai suaugusiojo?

Ar sutinki, kad sėkmė lygu pasekmė? Ką pasėsi, tą ir pjausi? Ar vis dėlto fortūna yra nepaaiškinamas ir mistinis reikalas?

Man atrodo, esi labai produktyvus. Kaip su miegu? Jis tik silpniems? 😉


Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos.

Ramūnas Zilnys kalbina. Giedrė Kilčiauskienė: save laikau labai gera tekstų rašytoja
Atlikėja Giedrė Kilčiauskienė apie „Drive In Live“ koncertą: gera patirtis, bet linkėčiau, kad daugiau niekam jos netektų patirti
Giedrės Kilčiauskienės rekomendacijos: lietuviški filmai ir muzika bei knyga apie muzikantų gyvenimą
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt