Kultūra

2021.10.21 19:38

Nobelio literatūra ir (ne)išverčiami pasauliai: ar tikrai baltaodė poetė negali versti juodaodės autorės?

Toma Gudelytė, vertėja, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.10.21 19:38

Pagrindinis Pietų Afrikos rašytojo, Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee romano „Barbarų belaukiant“ veikėjas – teismo pareigūnas, tarnaujantis pasienio tvirtovėje. Pasienio žmonės išgyvena nuolatinę įtampą, neva juos bet kada gali užpulti klastingieji čiabuviai, kadaise išstumti iš šių vietovių. Tiesa, apie barbarus naujieji atsikėlėliai ne kažin ką žino, o ir nebando palaikyti glaudesnių kultūrinių ar prekybos ryšių, užmegzti dialogo.

Tomos Gudelytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Nelengva gyventi tvirtovėje su nuolatine apsupties baime. Regis, būtum sau ramiai tarp bendraminčių ir bendrakalbių, o štai dabar palei tvirtovės mūrą šmėkščioja kažkokie svetimtaučiai, nemaloniai veblenantys tau nesuprantama kalba, nuo graikiško žodžio βάρβαρος. Bet kaip nustemba pagrindinis romano veikėjas galiausiai paaiškėjus, jog barbarai yra jie patys, naujakuriai, pamynę visas tariamų barbarų teises.

Su kalba neretai elgiamės kaip su tvirtove. Apsitveriame tvora, iškasame jai gynybinį griovį, paskelbiame ją nacionaline šventenybe, kurios šiukštu nevalia teršti svetimybėmis ar keiksmažodžiais. Nacionalinė kalba privalo likti tyra ir skaisti, nekintanti, juk ji – savotiškas mūsų identiteto atspindys, nuo lotyniško žodžio identicus, tobulai tapatus pats sau.

Drauge mes kruopščiai atsirenkame, ką verta išversti iš barbarų kalbos ir įsileisti į savo tvirtovės biblioteką. Savaime suprantama, pirmenybę teikiame mūsiškę pasaulėvoką atliepiančiai literatūrai, kurioje nesunkiai atpažintume tradicijos įtvirtintus pasaulio orientyrus ir žmogiškąsias patirtis, taigi, galėtume tapatintis. Deja, mūsų bibliotekoje žiojėja milžiniškos skylės ir apie jas mums jau ne kartą primena Nobelio literatūros premija.

Tanzanijos rašytojas Abdulrazakas Gurnah, šių metų Nobelio literatūros laureatas, yra penktasis šią premiją gaunantis afrikietis, bet tik antrasis juodaodis, po nigeriečio Wole Soyinkos. Abu jie rašo angliškai – buvusių jų šalies kolonialistų kalba pamote. Abu priklauso intelektualiajai afrikiečių diasporai. Abu yra migrantai, o A. Gurnah – dar ir politinis pabėgėlis. Už pabėgėlio likimo vaizdavimą „prarajoje tarp kultūrų ir žemynų“ bei „už bekompromisį ir atjaučiantį gilinimąsi į kolonializmo padarinius“ šiam rašytojui Švedijos akademija ir skyrė aukščiausią įvertinimą.

Politinis pabėgėlis buvo ir „Dieviškosios komedijos“ autorius Dante Alighieri, italų kalbos tėvas, pradžioje rašęs lotyniškai. Dantės 700-ąsias mirties metines šiemet mini visas kultūros pasaulis. Tiesa, italų poeto migravimo geografija apsiribojo Apeninų pusiasaliu, na, ir, žinoma, trimis anapusybės karalijomis, bet egzilio tema skamba įvairiose „Komedijos“ giesmėse. Rojuje sutiktas prosenis Cacciaguida taip įvardija pabėgėlio dalią: „Tu sužinosi, koks kartumas duonos / svečioj šaly ir kaip nuilsta pėdos, / klajodamos nuo durų iki durų“ (17 giesmė, 58–60).

Tik tėvynę praradęs ir pragaro kelius perėjęs žmogus žino: jokia tvirtovė nėra amžina. Kaip nėra amžina ir kalba. Ne veltui Dantė savo poemai prigalvoja begalę naujadarų ir įpina skolinių, tarp jų ir arabizmų. Vietomis ši naujakalbė traška burnoje nuo kakofonijos ir onomatopėjiškų metaforų. Savo „Dieviškosios komedijos“ vertimu Sigitas Geda neabejotinai praturtino lietuvių kalbą ir Dantės tremtinio aimana mums ne tokia jau svetima.

Vertimas yra kultūrinis atverties ir priėmimo veiksmas, susikalbėjimo pastanga. Tai nėra vien autoriaus ir jam tarpininkaujančio vertėjo pokalbis, tai ištiso pasaulio susitikimas su kitu. Verčiantysis išeina iš savo saugios tvirtovės ir atsiduoda į barbarų rankas. Šio amato žmonės, anot garsios italų vertėjos Ilide Carmignani, gyvena kalbų pasienio ruože, kur tikrai nestinga įtampų ir nerimo, ir kaskart peržengdami iš sava į svetima vertėjai prisiima didelę riziką. Todėl ši profesija reikalauja svetingumo ir pasitikėjimo, o drauge ir empatijos. Neapykanta ar panieka kitam yra vertimo priešingybė.

Ką reiškia prarasti pasitikėjimą kito kalba, matėme polemikoje dėl jaunos afroamerikietės Amandos Gorman eilėraščio vertimo. Trumpa preambulė: poetės eilės „Kalva, į kurią kopiame“ (The Hill We Climb) buvo pačios autorės perskaitytos naujojo JAV prezidento Joe Bideno inauguracijos dieną. Toks pasirinkimas turėjo akivaizdžią politinę žinutę, ypač stiprią judėjimo „Juodųjų gyvybės svarbios“ kontekste. Bet kas nutiko po to?

Vienai Nyderlandų leidyklai susidomėjus A. Gorman kūryba, kilo konfliktas dėl vertėjo – naujosios kartos olandų poetė Mariekė Lucas Rijneveld buvo įvardyta kaip netinkama. O juk jos abi – moterys, bendrametės, kūrėjos, visgi odos spalva buvo ta neperžengiama riba, kuri užkerta kelią kūrybiškai interpretacijai. Vėliau lygiai ta pati situacija pasikartojo su A. Gorman vertėju į katalonų kalbą Victoru Obiolsu.

Ar tikrai baltaodė poetė negali versti juodaodės autorės ir atvirkščiai, o vertėjas vyras negali imtis moterų parašytų tekstų? Ženkime dar toliau: ar vaikų neturintis vertėjas gali versti tekstus apie motinystę, kare nedalyvavęs – knygas apie karą, niekad nebadavęs – apie skurdą ir nepriteklių? Nuo kada vertimo procese reikalaujama absoliutaus susitapatinimo su autoriumi?

Ar tai neveda prie ypač pavojingos minties – suprasti kito patirtį apskritai yra neįmanoma, tad neverta ir vargintis. Kam be reikalo versti naujojo nobelininko A. Gurah romanus, vis tiek nieko juose nesuprasime, o ir į pabėgėlius šiuo metu žiūrime kaip niekaip priešiškai, tiesa? Likime toliau tūnoti savo tvirtovėse, neperžengdami kalbų horizonto.

Nesunku suprasti A. Gorman nuoskaudą, galbūt kai kam pasirodžiusią kaip jaunos autorės aroganciją, dėl ilgalaikio baltųjų privilegijuotųjų dominavimo kultūrinėse industrijose. Ir teisūs tie, kas reikalauja didesnio įvairovės ir mažumų reprezentavimo leidybos pasaulyje. Tačiau kaip vertėja atmetu susitapatinimo prievolę, mat ji visiškai nebūtina norint suprasti kitą ir parinkti jam tinkamą, svetingą ir pagarbų kalbinį rūbą. Net jei iki galo kito nesuprantu ar jo mintims nepritariu.

Lenkų rašytoja, taip pat nobelininkė Olga Tokarczuk giria nesusipratimą, tiksliau – supratimą ne iki galo, nes tai yra susiję su pratinimusi prie svetimumo. Noras turėti savą ir lengvai kontroliuojamą pasaulį, iššifruojamą per greit atpažįstamas raidžių kombinacijas, tėra šiurkšti iliuzija. Ji veda prie kolektyvinės kalbos, neretai suveikiančios lyg spąstai: šabloniški postulatai ir reikšmių atspalvius trinanti suniveliuota leksika iškraipo tikrovę ir ima tarnauti tam tikrai politinei vizijai.

„Nėra baisesnės ligos, nei pamiršti individualią ir visiškai perimti bendrinę kalbą. Ja serga valdininkai, politikai, akademikai, kunigai. Tuomet lieka vienintelė terapija – literatūra. Bendrauti su kalbos kūrėjais – tas pats, kas pasiskiepyti nuo pasaulio vizijos, sukurtos greitosiomis ir traktuojamos instrumentiškai.“

Vertėjai yra individualiosios kalbos bendrinėje kalboje saugotojai, vis dar jaučiantys didžiulę atsakomybę tiek už atskirą žodį, tiek už teksto visumą. Šia prasme vertimas, anot O. Tokarczuk, yra gelbėjimo veiksmas. Lenkų rašytoja primena mums, kad Europos intelektinės tradicijos paveldą išsaugojo būtent vertėjai. Griuvus Romos imperijai ir žemyną užlūdus barbarams, Bagdado valdovai įkūrė akademiją, joje daugybė vertėjų į arabų kalbą vertė viską paeiliui ir taip mums išsaugojo graikus – Archimedą, Ptolemają, Aristotelį.

Vėliau, po rekonkistos, arabų bibliotekų lentynos atsidūrė vienuolių perrašinėtojų rankose kaip neįkainojamas lobynas, kurį būtina kuo skubiau išversti į naująsias romanų kalbas. Garsioji Toledo vertėjų mokykla ne tik sugrąžino mums Antiką, bet sąmoningai neištrynusi bizantiškų ir musulmoniškų komentarų į Europos kalbų audinį įpynė vakariečiams naujas sąvokas ir žinias. Vertėjų dėka Europa, prieš pabirdama į nacionalines tvirtoves, bent trumpam virto daugiabalsiu almanachu, iš arabų kalbos al-manakh, susikalbėjimu nesitapatinant.

Tomos Gudelytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt