Kultūra

2021.10.23 16:20

Aviacijai nusipelnę, bet beveik užmiršti: prieštaringa Pakarsko asmenybė ir asketiškas sklandytuvų kūrėjas Karvelis

knygos ištrauka
LRT.lt2021.10.23 16:20

Karštą liepą dienos šviesą išvydo nauja Edmundo Ganusausko knyga „Ekscelencija, monsinjoras ir...“. Joje pasakojama apie ypatingus žmones, kuriuos, autoriaus žodžiais, jam buvo leista sutikti ir su kuriais teko ne vienus metus artimai bendrauti. Tarp jų – dailininkas, dvasininkas, kosmonautas, fenomenalus plaukikas, generolas, aktorius, alpinistai, oro baliono pilotas ir kiti iškilūs, daug nuveikę žmonės.

Įtaigiu stiliumi parašytoje knygoje autorius ne tik jautriai atskleidžia vidinį savo herojų pasaulį, bet ir profesionaliai įsigilina į kiekvieno jų veiklos esmę.

Knygos preambulėje E. Ganusauskas, be kita ko, rašo: „Kartais, galvodamas apie žmones, kuriuos man buvo leista sutikti, nugrimztu į kažkokį sunkiai apsakomą pasaulį, kuriame keisčiausiu būdu persipina daugybė gijų, siejančių mane su jais, pripildančių būtį šiluma ir apginančių nuo beprasmybės. Jaučiuosi tiems žmonėms skolingas. Suvokiu, kad tos skolos niekada negrąžinsiu.“

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Mintys lenkė gyvenimą

Savo neramią distanciją Vytautas Pakarskas užbaigė 65-ojo gimtadienio išvakarėse. Žinia jį pažinojusius pribloškė dar ir todėl, kad kiekvienam buvo giliai įsirėžęs amžinai nerimstančio, pilno darbų ir idėjų šio žmogaus paveikslas. Tiesa, dar prieš keletą metų jis pats sakė pasiekęs finišo tiesiąją – reikia apgalvoti darbus.

Daugybė tų planų liko neįgyvendinta. Kai kurie užmojai smarkiai lenkė laiką, galbūt apskritai buvo atitrūkę nuo realybės. Tačiau per savo neilgą amžių Vytautas Pakarskas spėjo nuveikti tiek, kad, sąžiningai įsižiūrėję į pastarųjų dešimtmečių sporto aviaciją, jos istoriją ir kultūrą jo įkūnytas mintis aptiksime kone kiekviename iškilesniame jos įvykyje ar reiškinyje.

Vytautas gimė 1930-ųjų rugpjūčio 26-ąją. Jo tėvas po karinės tarnybos Radviliškyje, susiradęs savo meilę, negrįžo į Sūduvą. Buvo labai nagingas, mechanines dirbtuves įsirengęs meistras ir tvarkingas žmogus, tad ir gyvenimą čia sukūrė ant tvirtų pamatų. Laimingos dienos nutrūko su karo pradžia, o visiškai aptemo, kai 1944-aisiais išvežtas darbams Vokietijoje pražuvo tėvas. Vytautas anksti pajuto skalsios duonos skonį – užsidirbdavo, aplinkiniuose kaimuose rodydamas filmus, savaitgaliais leisdavo plokšteles šokiuose.

1949-aisiais jis – Kauno universiteto Mechanikos fakulteto studentas. Studijų metais Vytautas ne tik dainavo chore – į jo gyvenimą atėjo sklandytuvai. Kol kas – kaip pomėgis, sportas. Skraidė, remontavo, dirbo su konstruktoriumi Antanu Kuzmicku, kai šis statė sklandytuvus M-1 ir M-2. 1954-aisiais gavęs paskyrimą į Vilniaus „Žalgirio“ staklių gamyklą, skraidymus tęsė sostinės aeroklubo Kyviškių aerodrome.

Vėliau, dirbdamas jau projektų vyriausiuoju konstruktoriumi Vilniaus šlifavimo staklių gamykloje, tapo sklandymo sporto meistru, pasiekė iki šiol nepagerintą Lietuvos rekordą (skridimas į tikslą dviviečiu sklandytuvu – 476 km). Tai unikalu vien todėl, kad buvę bendradarbiai sakydavo, jog Vytautas buvo visiškai atsidavęs naujų staklių kūrimui. Darbininkai gamykloje jį matydavę visose trijose pamainose.

Regis, 1965-aisiais okupacinė valdžia leido aeroklubams atgaivinti akrobatinį skraidymą, kurį pokaryje ji buvo uždraudusi iš baimės, kad kas nors pabėgs į Vakarus. Po metų jau įvyko pirmasis Lietuvos čempionatas. Vytautas Pakarskas neseniai, keldamas į sunkvežimį sklandytuvą, buvo susilaužęs kairiąją ranką. Labai troškęs dalyvauti varžybose, jis įkalbėjo aeroklubo gydytoją ir parašiutininką Vytautą Žalpį ne tik, kad leistų rungtyniauti, bet ir nuluptų nuo pirštų galų gipsą – kaip kitaip stumdysi variklio valdymo svirtelę...

Kadangi dėl sužeistos rankos Vytautas laikinai turėjo atitolti nuo staklių, jis užsimojo Kyviškių aerodrome pastatyti angarą. Kaip šio projekto krikštatėvis, sutelkė žmones, išmintingai panaudojo kiekvieno sportininko profesinius įgūdžius. Vytautas švytėjo: Kiekvienas dirbame rankas pasipustę, iš peties, nesižvalgydami į laikrodžius.

Jo horizontai jau tada buvo platūs – kūrė Lietuvos aviacijos sporto federaciją ir buvo jos generalinis sekretorius. Palengva aviacija taip įsigėrė į kraują, kad kitokiai veiklai nebeliko laiko arba ji nebeatrodė tokia prasminga, jog vertėtų atiduoti savo dienas ir jėgas. Tuo metu Vytautą jau buvo užvaldžiusi plastmasinių pasaulinės klasės sklandytuvų kūrimo idėja, užgimusi 1968-aisiais apsilankius sklandymo pasaulio čempionate Lešne, Lenkijoje.

Apsižvalgęs aerodrome, į kurį buvo suplaukusi naujausia technika, jis bemat suprato, kur sklandymo ateitis. Ten, Lešne, jis pats sau įsipareigojo įkurti aviacijos gamyklą. Apie aną įvykį jam būdingu stiliumi yra pasakojęs pats konstruktorius Balys Karvelis: Lenkuos buvo pasaulio čempionatas, mūsiškiai ten pamatė plastmasinius – apalpo, susižavėjo. Pakarskas sugrįžęs griebė už rankos, girdi, eikim, dirbkim, statykim.

Sklandytuvų kūrėjas Balys Karvelis yra tarp labiausiai Lietuvos aviacijai nusipelniusių ir, deja, beveik užmirštų žmonių. Kaip, beje, ir Vytautas Pakarskas, nors jam ir skirta keliolika eilučių Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. Tuo metu aviacijos konstruktorių Balį Karvelį žinyno leidėjai atidavė užmarščiai. O juk būtent jiems – Pakarskui ir Karveliui – turime būti dėkingi už Prienuose gimusį pirmą grakštųjį sklandytuvą BK-7 „Lietuva“. Tada kilusi banga lėmė jau keli dešimtmečiai neblėstančią Lietuvos sklandytuvų šlovę – jų virš visų žemynų, išskyrus Antarktidą, šiandien skraido keli šimtai.

Balys Karvelis gimė 1911-ųjų sausio 23-ąją Anykščių rajone, Žaliosios kaime. Tačiau pasilikti kaime jam neleido pašaukimas, anksti parūpusi aviacija. Vardan sparnuotos ateities Balys pardavė paveldėtą tėvo malūną. Apsigyvenęs Kaune, matė pirmuosius sklandytojų skrydžius Pažaislio smėlynuose. 1934-aisiais jau pats skraidė „Nidoje“, vėliau kurį laiką dirbo čia veikusioje sklandymo mokykloje instruktoriumi. Turėdamas auksines rankas, jis grąžino gyvenimui ne vieną draugų palaužtą sklandytuvą. Išmokęs pilotuoti lėktuvą, jis kartą, ore subyrėjus Albatroso varikliui, liepsnose vos išvengė žūties.

Balys buvo apdovanotas ir kūrėjo, konstruktoriaus talentu. Jau pats pirmasis jo sklandytuvas BK-1 „Vanagas“ tarp to meto bemotorių aparatų išsiskyrė grakščiomis formomis ir puikiomis aerodinaminėmis savybėmis. „Vanagas“ buvo pripažintas geriausiu 1937 m. Lietuvos sklandytuvu. Tokia sėkmė jį aplankė kaip atlygis už nežmonišką atkaklumą, siekdamas tikslo – jaunuolis gyveno asketo gyvenimą, kuklias santaupas išleisdavo sklandytuvo statybai reikalingoms medžiagoms, išmoko kalbų, kad galėtų daugiau suprasti apie konstravimą. Tačiau sovietų okupacija bemat užbraukė jaunojo konstruktoriaus planus.

Karas mane užklupo būnant komandiruotėje Rygoje. Į Kauną sugrįžti nebegalėjau, evakavau iš Rygos į Jeršovą ir Maskvą. Po kurio laiko visus Pabaltijo evakuotus tarnautojus išskirstė po visą tarybinę sąjungą. Aš ir latvis Arturs Lipskis pakliuvom į Jakutsko aviagrupę. Skaičiausi Ju-13 bortmechaniku. Tas lėktuvas jau turėjo amžiaus, reikėjo pakeisti variklį. Minus keturiasdešimt, o turi varžekles sukti. Angaro nėra, šiltą antklodę ant motoro užmeti, dar lempa iš apačios biškeli šildo, bet ką ten.

Pusę valandos pasidarbuoji ir bėgi pasišildyti. Kai užbaigėm, pradėjom skraidyti. Porą metų dirbau bortmechaniku, paskui paskyrė į gamyklą cecho viršininku. 1945-aisiais, jau po visų saliutų, gegužės 22-ąją pašaukė į kadrų skyrių, o ten: „Rankas aukštyn!“ Gyvenau privačiai, tai su „Emka“ nuvežė, kambarį išrausė. Pasiėmiau aerodinamikos, hidraulikos knygų, žinyną apie metalus, o kiek ten to turtelio buvo, palikau šeimininkei. Tada – į citadelę. Iškratė iki siūliuko, atėmė diržą. Iki teismo gal tris mėnesius tardė.

Jakutas teisėjas davė dešimt metų už buržuazinės santvarkos garbinimą – mat į provokatoriaus klausimą, ar anoje, prieškarinėje Lietuvoje buvo sviesto, Balys atsiliepė pritariamai. Po teismo – į lagerįLebedinyj“, su ilgais marškiniais, rankovės beveik iki žemės, suriša už nugaros, suvystytas. Pagrindinė masė lageryje kasdavo rūdą, sodrindavo, išgaudavo aukso miltelius. Buvau prie silpnesnių, pastatė dirbti prie kelių, dar labiau nusilpau, tai davė darbą naktimis drabužius taisyti, nes dieną suplyšdavo.

Paskui malkas ruošdavau, devynis kubus dviese, sveikata visai nuėjo. Įdomiai žmogus surėdytas – nusilpęs, kojų nepavelki, bet vis tiek depresijos dar nėra tokios, galvoji dar, svajoji. Lagerio septynis mėnesius nukirpo. Jei būčiau vagis ar žmogžudys, būtų paleidę iškart – pinigų kelionei, duonos pusę kepaliuko ir pošiol, žygiuok sveikas, o mane į tremtį Krasnojarsko krašte. Iš pradžių kirtau malkas, paskui šaltkalviu dirbau. Uždirbdavau ne ką, bet turėjau savo kambarį, pradėjau skaityt, projektuot, kaip sakant, žmogumi atvirtau.

Ištvėręs, atkentėjęs savo galgotas, Balys Karvelis į Lietuvą grįžo 1954-ųjų rudenį. Apsitrynęs okupuotoje tėvynėje, jis vėl ėmėsi konstravimo. Ištikimas rekordinių aparatų idėjai jis suprojektavo sklandytuvą „Kaunas“, o po poros metų, 1959-aisiais, į orą pakilo puikus, didelės serijos sulaukęs BK- 6 „Neringa“. Serijiniu būdu šis sklandytuvas buvo statomas Simferopolyje, juo tada skraidė geresnieji visos imperijos sklandytojai. Kai išaušo kita sklandymo era, ir Vytautas Pakarskas kvietė, prašė ir ragino kurti plastmasinį sklandytuvą, konstruktorius turėjo apie ką pagalvoti.

Pakarskas sako, sėdėk namie ir dirbk prie sparno profilio. Bet čia – ne medis. Plastmasės man – naujas dalykas, gili teorija. Viltį, matai, ne toks žmogus, kad prarasčiau. Įsikali sau idėją ir viskas ten aišku, tiktai kliūtis reikia įveikti. Tai jau čia vilties niekad neprarasi. Ėjau vokiečių pėdom, paskui susipažinau su amerikonų metodais. Po gabaliuką iš ten, po gabaliuką iš šen. Aš ir anksčiau pasiklausinėdavau, paskaitinėdavau knygelių vokiškų apie konstravimą. Žingsnis po žingsnio gal ir nieko gavosi.

Kurtis gamyklai buvo lemta senojoje Prienų pieninėje. Pirmiausiai reikia suformuoti konstruktorių-technologų branduolį. Įvairiais metais į gamyklą atėjo Pociūnų aerodrome skraidę, jau aukštuosius mokslus išėję sklandytojai ir lakūnai, kaip Pranas Šnioka, Violeta Gedminaitė, Vytautas Šliumba, Jonas Bagdonas, Eduardas Lasauskas, Jonas Bankauskas, Juozas Valūnas, Jonas Janušauskas, Antanas Rukas, Rimas Koronkevičius.

P. Šnioka: Kai susirinkom į fabrikėlį, jeigu Pakarskas būtų pasakęs vyrai, statysim kosminį laivą, nė vienas nebūtumėm suabejojęs. Mokėjo uždegt, visi patikėdavo, ką jis sakydavo. Būtume stvėrę kurti raketas. Pirmasis atėjau iš aerodromo. Direktoriaus požiūris į tokius buvo ypatingas. Jeigu matęs lėktuvą, o dar geriau, jei skraidei, laikei rankoj vairalazdę, tai Pakarsko akyse, jau buvai specialistas ir nusipelnęs žodžio erelis. Pirmą dieną atrodė, kad mane ištiko didžiulė nesėkmė. Kur mes tave įtaisysim? Būsi pas Karvelį. Dieve, galvoju, Bronius Oškinis – tai žinomas konstruktorius, tiek apie jį prirašyta, o čia – Karvelis, kas per žmogus, nieko nežinau. Atėjo, sako aukštaitiškai. Na kur būsi? Na Rakiškia. Tai ainam. Po savaitės supratau, kaip žiauriai man pasisekė.

Apskritai Pakarsko laikais Lietuvoje, regis, nelikdavo nepastebėtas joks gabesnis, apie aviaciją svajojęs vaikinas. Gamykla, sakytum, traukte traukė talentus. Direktorius atsikviesdavo juos į Prienus, įdarbindavo, po to su gamyklos stipendija siųsdavo mokytis į aviacijos institutus Rusijoje, Ukrainoje. Juos kerėjo šviesi Balio Karvelio mintis. Taip augo konstruktorių karta, kuri turėjo ne tik perimti garbiojo mokytojo patyrimą, bet ir eiti toliau.

Buvusioje pieninėje darėsi ankšta, nes, be cechų, direktorius kūrė mokslo bazę – aerodinamikos, atsparumo, standartų, patikimumo skyrius, laboratorijas, skaičiavimo centrą. Maskva ne sykį siuntė įsakymus uždaryti gamyklą, tačiau Vytauto idėjų emisarams iš Rytų taip ir nepavyko užgniaužti. 1972-ųjų gruodį į orą pakilo pirmasis aukštos kokybės sklandytuvas BK-7 „Lietuva“. Tą valandą, jau keletą metų gyvenęs vien gamyklos rūpesčiais, apgynęs ją nuo likvidavimo, direktorius nubraukė ašarą.

Gamyklos senbuviai tą nepriteklių metą prisimena tarsi kokį aukso amžių. Tie, kuriuos Vytautas kažkada uždegė aviacija, vienu balsu tvirtina, jog anie laikai atmintyje ir širdyse liko visam gyvenimui. Direktorius – prieštaringa, tragiška asmenybė, viską iki paskutinio siūlo atidavęs gamyklai, to paties reikalavo ir iš kitų. Jam nedaug reiškė sekmadienis, arba, tarkime, paros metas, ir tik retas galėjo suspėti su juo į koją. Gamykloje nebuvo kitur įprasto darbo laiko: nuo – iki. Vienintelis kriterijus – atliktas darbas. Tegu ir miego ar savaitgalio sąskaita.

Kai kurie ir paburnodavo, girdi, gamykla kėsinasi į laisvalaikį, direktorius nenori ir girdėti apie kitus pomėgius, nors kartais ir čia pasireikšdavo prieštaringa jo prigimtis. Antai sykį jaunas konstruktorius P. Šnioka atsinešė į darbą klarnetą ir bendradarbių pakalbintas sugrojo nedidelį kūrinėlį. Pakarsko reakcija buvo griežta: Sklandytuvas nebaigtas, o tu čia dūdelę puti. Tačiau vėliau, kai kažkas pasiūlė suburti gamyklos orkestrą, direktorius idėjai pritarė net labai emocingai.

Nenorėdavo jis girdėti ir apie darbuotojų prievoles šeimai. Išgirdęs apie naujas vestuves, numodavo ranka, atseit, nėra dar vieno specialisto. Pats šeimos nesukūrė, neužgyveno ir geresnio švarko, nesileisdavo įkalbamas nueiti pas gydytoją. Vytautas buvo jautrus tik kitų likimams – atsiveždavo, žiūrėk, kokį pavargėlį, įdarbindavo – gal žmogus sugrįš į gyvenimą.

Buitis Vytauto niekada nejaudino, nė kiek nežeidė gyvenimas palėpėje, kur išsitekdavo dar ir Balio Karvelio sudedamoji lovelė. Kiekvienas turėjo ir po spintelę. Tiesa, vėliau direktorius iš palėpės persikėlė į kitą gamyklos kiemo kampą – ten gūžėsi vasaros namelis, kuriame, be stalo ir lovos, dar užteko vietos ir Vytauto bibliotekai. Prasitardavo: Pabudau naktį – pagalvojau. Jauni prieniškiai, vasarą paryčiais grįždami iš gegužinės, ne sykį matė direktorių rymantį prie gamyklos tvoros. Kažkada dar Vilniuje buvo gavęs butą, bet neėmė: Žmonės su šeimomis neturi.

Jis daug žinojo ne tik apie aviaciją. Nuolat klausydavosi radijo laidų vokiečių ir anglų kalbomis. Gamykloje kasmet vykdavo anglų kalbos kursai. Priimdamas į darbą, klausdavo, kokią kalbą mokykloje teko mokytis. Prancūzų? Užmiršk. Mokykis anglų. Sutikęs po kelių dienų, šypsodamasis pakeldavo ranką: Good morning! Tačiau Pakarskas rasdavo laiko ir knygai, vertino muziką. Apie poezijos valandėles per radiją sakydavo: Niekuomet nepraleidžiu to pusvalandžio. Niekas nežinojo, kada jis miega arba, tarkime, valgo.

Atostogų, kaip jas suprantame, Vytautas nepripažino – ne sykio per visą gyvenimą jomis nepasinaudojo. Tačiau kartais, kokį savaitgalį, sėdęs į seną „Volgą“ aplankydavo piliakalnius, pamąstydavo ant Baltijos kranto. Vytautas mėgo rudenį, bet nebūtinai tą laiką, kai krenta auksiniai lapai – jam reikėjo ir darganos, vėjo, klampios įmirkusios žemės. Tos kelionės jį atgaivindavo ir įkvėpdavo, kaip istorija, kaip Stepono Dariaus, Stasio Girėno, Jurgio Dobkevičiaus, Antano Gustaičio vardai.

Kartas nuo karto iš Maskvos į Prienus atvykdavo įgalioti kariškiai su didelėmis žvaigždėmis antpečiuose. Tie komandiruotėse savaip užgrūdinti vyrai nevengė gausių užstalių, reikėjo tik sugebėti dorai juos užimti. Ši misija dažnokai atitekdavo puikiam sklandytojui ir šiaip šauniam, lengvai su bet kuo bendraujančiam Antanui Arbačiauskui. Apie aukštų svečių viešnages sykį gražia aukštaičių tarme pasakė Balys Karvelis: Arbačiauskas nelaisdavo generolams akių praplėšt. Tačiau generolai tik paskirstydavo naujus sklandytuvus sovietų aeroklubams, o kiek jų per metus bus pagaminta, leido spręsti patiems prieniškiams. Tegu ir tik dešimt.

Niekas geriau apie tuos reikalus nežinojo, kaip buvęs direktoriaus pavaduotojas Vytautas Mekšriūnas: Bet direktorius nusprendė, kad reikia daugiau, mažiausiai dvylikos. Tai ne taip paprasta – rankų darbas, precizika, medžiagos (epoksidinės dervos, kietiklis ir pan.) dažnai nekokybiškos. O pagaminti ir realizuoti, t. y. gauti už produkciją pinigus, reikia iki Naujųjų metų. Kitaip bus neįvykdytas planas, visiems nuplauks premijos, įmonės prestižas ilgam bus sugadintas <...>

Į Prienus atvažiuodavo laimingų klubų atstovai, pasirašydavo priėmimo dokumentus. Bėda tik ta, kad ne visi klubų priimti sklandytuvai... jau būdavo pagaminti. Tais laikais buvo įprasta priimti neužbaigtus namus ar kitus objektus bei darbus, juk planas buvo šventas reikalas. Mūsų atveju buvo netgi lengviau, kadangi aeroklubams žiemą jokie sklandytuvai nereikalingi (kai kurie net neturėjo tinkamų angarų jiems laikyti). Niekas neabejojo, kad prasidėjus skraidymo sezonui gaus naujutėlaitį LAK-12 „Lietuva“ ir priekabą. Taip ne vienus metus su tokiu poslinkiu į pavasarį planus ir įvykdydavome. Kol sykį tai kažkam užkliuvo.

Už tokį nusikaltimą teismas buvo neišvengiamas. Tos 1982 metų spalio 21 ir 22 dienos LTSR Aukščiausiajame teisme man ir dabar stovi akyse. Išgelbėti mūsų vado jau negalėjo niekas. Nuosprendis: palikti gamyklos direktoriaus postą. Po teismo niekas iš bendradarbių nedrįso sėsti į mūsų „Volgą. Kai porą sankryžų pravažiavom degant raudonam šviesoforo signalui, jau ir man kilo noras išlipti, bet pamačiau, kad buvęs mūsų direktorius tų signalų nemato per ašaras. Tikiuosi, buvau vienintelis žmogus pasaulyje, matęs šį geležinį vyrą verkiantį. Tai truko iki Trakų, kur, išgėrę kavos, tęsėm savo nelinksmą kelionę. Ką jam reiškė prarasti svarbiausią ir mylimiausią savo gyvenimo kūrinį, baisu net pagalvoti. Kitas jo vietoje būtų gal tą pačią dieną pasikoręs, aš tai tikrai…

Tačiau Vytautas buvo ne toks žmogus, kurį ilgam galėtų užvaldyti graužatis ir juodas nusivylimas. Juo labiau, kad atėjo 1983-ieji – jubiliejiniai Dariaus ir Girėno skrydžio metai. Didvyrių dvasia, kurią jautei visuose jo darbuose, be jokios abejonės, padėjo jam ištverti nelemtą valandą. Artėjant liepai, jis vis dažniau varstė įtakingų veikėjų duris, aiškino, rodė renginių programą ir, kas nuostabiausia, daug ką iš jos sugebėjo įgyvendinti. Lietuva pirmą kartą paminėjo didįjį skrydį. Į aviacijos šventes lakūnų gimtinėse – Judrėnuose ir Vytogaloje – suplaukė tūkstančiai Dariaus ir Girėno kraštiečių. Nežinodami, kiek nemigos ir pastangų tai kainavo Vytautui Pakarskui, žmonės kalbėjo, girdi, valdžia jau leidžia...

Stepono Dariaus gimtinė žmonių rūpesčiu buvo gelbėjama jau keliolika metų. Nuo melioracijos. Pavojaus varpą išjudino kraštotyrininkai – kreipėsi Lietuvos aviacijos sporto federaciją. Vytautas tuo metu dirbo atsakinguoju sekretoriumi ir 1969-ųjų gegužės 9-ąją net po daugelio metų prisimindavo lyg vakar būtų plaukę tie būriai šaunuolių – studentų, kraštotyrininkų, turistų. Architektas Algimantas Mikėnas ir inžinierius Vladas Drupas jau turėjo parengę projektą, taigi pakabino jį ant ąžuolo, paskelbė darbų sąrašą. Studentai užsidegė, girdi, pilkapį kaip senovėje supilsim rankomis.

Pilkit, jau pilkit, šaunuoliai. O lyja, o šalta, o šlapia – paeiti neįmanoma. Tie vyrukai, tos mergytės pamėlynavę neša žemę, kaip kas gali – maišeliais, skvernais, saujom, kepurėm, neštuvais. Bet kur tau! Pusė dienos praėjo, o pilkapio nematyti. Teko pasitelkti kolchozo techniką. Šauniai pasidarbavo kauniečiai meistrai – vakare ant pilkalnio jau stovėjo didelis akmuo su iškaltais žodžiais Dariui ir Girėnui. Buvusio namo pamatuose vyrai įmūrijo memorialinę lentą Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus gimtinė.

Jau tada Vytautas degė idėja atstatyti transatlantinių lakūnų gimtines – judino Vilnių, Šilalės ir Klaipėdos rajonus, vežiojo į Žemaitiją projektuotojus, istorikus, visokių pavadinimų komitetus, vadino visus šaunuoliais, nors iš tikrųjų pats už visus ir dirbo. Tiesa, kartą kitą buvo sakęs, girdi, jau negalįs – nei jėgų, nei galimybių, tačiau tas atodūsis taip nesiderino su jo tempais, nenumaldomu veiklumu, kad į tuos žodžius tiesiog negalėdavai rimčiau įsiklausyti.

Vytautui dingojosi, kad gimtinės virs kultūros židiniais, kuriuos kurstys to krašto žmonių meilė savo didvyriams. Statybas lydėjo baisybė problemų, ir visiems – nuo medį tašiusio darbininko iki projekto autoriaus – buvo aišku, jog be Pakarsko viskas bemat sustotų. Net rodyklės prie Žemaičių plento atsirado tik jo rūpesčiu. Kartą, mums grįžtant iš Judrėnų, pasakė: Kaip smagu, lyg seną skolą grąžinu. Kiek jis tų skolų turi! Nesibaigiančių, neleidžiančių užmigti, nepaliekančių vietos net elementariausiai buičiai.

Gimtinių atstatymo laikais Vytautas dirbo Lietuvos mokslinės technikos informacijos ir techninės ekonomikos analizės institute, priimtas šiai įstaigai vadovavusio seno bendražygio, irgi aviacijai daug nusipelniusio daktaro Juozo Zujaus. Buvusiame Jėzuitų vienuolyne kūrėsi Technikos biblioteka, ir Vytautas ėmėsi restauruoti šiuos pastatus. Jau artėjant Atgimimui, gyvenimas jį suvedė su Lietuvos kultūros fondui tada vadovavusiu šviesaus atminimo profesoriumi Česlovu Kudaba. Vienu metu „Fonde“ padvelkė aviacija – Vytautas kūrė aviacijos paminklų restauravimo įmonę. Jį labai gerai supratęs profesorius kartą pasakė: Pakarską reikia tausoti. Eina ir eina – šventas žmogus.

Prienų laikais jo rūpesčiu iš medžio atliekų buvo gaminami sklandytuvų modelių rinkinėliai, o Kultūros fondo įmonė, be kita ko, gamino dviejų rūšių aitvarus. Regis 1994-aisiais, atgavęs apgriautą, suniokotą tėvų namą, Vytautas sugrįžo į Radviliškį, įsteigė leidyklėlę ir paskutiniąją savo įmonę, pavadinęs ją Aviacijos technologijų laboratorija. Joje irgi buvo daromi aitvarai.

1995-ųjų rugpjūčio 19-ąją, labai gražų šeštadienį, Vilniuje vyko aitvarų varžybos. Buvo vienas kitas amerikietiškas, lenkiškas ar iš Kinijos atvežtas aitvaras, tačiau didžioji dalis – kone pusšimtis – pagaminti Radviliškyje, V. Pakarsko įmonėje. Jauniausias, vos dvejų metų sulaukęs varžybų dalyvis, aitvarą laikė, sėdėdamas ant tėvo rankos. Buvo puiki šventė. Netgi ją organizavę Vytauto auklėtiniai dar nežinojo, kad naktį Radviliškyje nustojo plakti dosni ir nerami jų mokytojo širdis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt