Kultūra

2021.10.19 16:08

„Žvejai“ – romanas, kuris leis pajusti Afrikos alsavimą: atgimusi Abelio ir Kaino drama ir bjaurumo poezija

LRT.lt2021.10.19 16:08

„Pasakojimas įtraukia net tą, kuris nesidomi Afrika“, – sako vertėja Aušra Stanaitytė-Karsokienė, kurios dėka lietuviškai prabilo lyg viesulas į literatūros pasaulį įsiveržęs Chigozie Obioma – jau galima skaityti jo debiutinį romaną „Žvejai“, netrukus pasirodys ir antrasis, „Mažumų orkestras“, rašoma BALTO leidybos namų pranešime žiniasklaidai.

Abu jie pateko į vieno geidžiamiausių pasaulyje literatūros apdovanojimų – Bookerio premijos finalinius sąrašus (2015-aisiais ir 2019-aisiais). Lietuviškai romanus leidžia BALTO leidybos namai.

„Žvejai“ – Abelio ir Kaino dramą primenanti istorija, įvykusi praėjusio amžiaus pabaigos Nigerijos mieste Akūrėje, devynmečio Bendžamino, jauniausio iš brolių ketverto, akimis. Griežtas tėvas ilgam išsiunčiamas į tarnybą tolimame mieste, tuo pasinaudodami jo sūnūs, užuot ruošę namų darbus, kasdien po pamokų eina žvejoti. Prie netoliese tekančios grėsmingos uždraustos upės jie sutinka pamišusį piktaliežuvį vietos valkatą ir šis įtikina vyresnėlį, kad jo lemtis – būti nužudytam vieno iš brolių.

Toliau besiklostantys kone mitiniai įvykiai – tragiški ir kartu atperkantys – knygos veikėjų gyvenimą ir skaitytojų vaizduotę pastūmėja ne šio pasaulio tikrovės link. Pirmykšte jėga ir žavesiu alsuojančio romano „Žvejai“ veiksmas neperžengia Akūrės ribų, tačiau šis kūrinys prisodrintas universalios prasmės. Per vienos šeimos likimą atskleidžiami didžiausi Afrikos ekonominiai, politiniai, religiniai prieštaravimai, nepaprastas jos kultūros grožis.

Šiuo ryškiu debiutu Chigozie Obioma iškilo kaip vienas originaliausių naujų šiuolaikinės Afrikos literatūros balsų. Romanas išverstas į 27 kalbas, pagal jį buvo pastatytas teatro spektaklis ir pelnė apdovanojimų.

Interviu su Aušra Stanaityte-Karsokiene – apie įtraukiančius Chigozie Obiomos pasakojimus, pažintį su Afrika ir ilgas valandas internete aiškinantis, ką mintyse turėjo rašytojas. Atsivertusio jo romanus laukia dvasinė, patyriminė kelionė į Afriką. „Ne turistinė, – pabrėžia vertėja. – Obiomos romanai įtraukia net žmogų, kuris nesidomi Afrika.“

– Nuotaikingas „Žvejų“ viršelis – lietuviškam leidimui adaptuotas originalus – gali suklaidinti, kad atsivertus laukia vaikiška istorija.

– „Žvejuose“ pagrindiniai veikėjai – vaikai, bet knyga tikrai skirta ne tokio amžiaus skaitytojams. Romane pasakojama tragiška istorija – jei ji neturėtų mito, legendos intonacijos, būtų tiesiog nepakeliama. Bet juk skaitome tokią tragediją kaip „Eglė žalčių karalienė“, mitologinio pasakojimo grožis pakeri, nepradedame raudoti kruvinomis ašaromis. Autorius įpina ibų tautos folkloro elementų ir pasakojimą priimi kaip bendrą gyvenimo tėkmę, tragedijų virtinė iškyla tarsi nugludintos kito laiko matavimo briaunos, kurios ne tiek žeidžia, kiek leidžia atlikti analitinį pjūvį.

Brandus kūrinys, keista, kai supranti, jog autoriui, išleidusiam šią knygą, tebuvo dvidešimt aštuoneri. Negana to, Chigozie Obioma – vienintelis rašytojas, kurio visi romanai pateko į trumpuosius Bookerio premijos sąrašus, nors tie „visi“ – kol kas tik du...

– Kaip jūs manote, kokia Chigozie Obiomos romanų sėkmės priežastis?

– Gal kas nors spekuliuotų, esą įtakos galėjo turėti dėmesys Afrikos valstybėms, bet esu visiškai įsitikinusi, jog autorius savo talentu ir tik juo nusipelnė tokio įvertinimo, abu jo romanai literatūriškai labai stiprūs. Apskritai gana retas atvejis, kai po itin stipraus debiuto antrasis kūrinys nenuvilia skaitytojų ir kritikų. Į savo „pirmagimį“ rašytojas sudeda visą talentą ir, deja, išleidus antrą romaną neretai paaiškėja, kad prilygti sau pačiam sugeba ne kiekvienas. Prislegia įpareigojanti debiuto sėkmė, abejonės dėl savo talento ribų. Tačiau tai – ne apie Obiomą.

Objektyviai prie rašytojo matomumo visame pasaulyje prisideda kalba, kuria jis rašo. Anglų kalba – viena tokių. Visgi tarp rašančiųjų angliškai dėl gausos yra didžiulė konkurencija, kita vertus, kūriniai šia kalba greičiausiai pasiekia viso pasaulio skaitytojus, jiems mažiausiai reikia tarpinio tramplino – vertimų. Obioma augo anglų kalbos aplinkoje – ši kalba Nigerijoje yra valstybinė. Įdomu, kad „Žvejuose“ herojų tėvai, šeimoje bendraujantys gimtąja ibų kalba, prie anglų pereina, kai nori su vaikais kalbėtis griežtai, iš galios pozicijų. Šiaip ar taip, šalia ibų kalbos Obiomai anglų – gimtoji (beje, nuo vaikystės jis, kaip ir jo herojai berniukai, moka dar ir kaimyninės tautos – jorubų – kalbą), kaip kūrėjas jis puikiai valdo šį instrumentą.

– Romanas iš tiesų įtraukia, nenuobodu skaityti netgi apie politinius įvykius, nes autorius į pasakojimą realijas įpina labai meistriškai.

– Per žinias neretai girdime apie Afrikoje kylančius etninius konfliktus, pilietinius karus. Romane taip pat girdėti politinių įvykių aidas. Tai nėra sausa, nuobodi politinė informacija, viskas perteikta ryškiomis tikro gyvenimo scenomis. Siužetas atskleidžia tiesioginį brolių karą, fone vyksta kova, kurioje taip pat savos valstybės piliečiai stoja prieš savus. Viename epizode broliai išsigelbėja iš masinių skerdynių – politinių priešininkų susidūrimo, kurį, autoriaus akimis, galima paaiškinti nebent apsėdimu.

Kruvini neramumai sietini su geopolitinėmis priežastimis – kolonijinės epochos pabaigoje braižant šiuolaikinių Afrikos valstybių sienas dažnai nepaisyta, kad į vieną valstybę pateko priešiškos, konfliktuojančios etninės grupės (tai rodo ir lyg liniuote nubrėžtos tiesios linijos Afrikos politiniame žemėlapyje). Rašytojas daug mąsto ir romane atskleidžia žmogaus prigimties kraugeriškumą. Ne tam, kad skaitytojui būtų patiekta kruvino peno vaizduotei padirginti, o kad būtų proga susimąstyti, kaip mūsų viduje prabunda plėšrus žvėris pamirštant, jog kiekvienas žmogus kitam yra brolis.

Antras mano išverstas Obiomos romanas „Mažumų orkestras“ – visiškai kitoks. „Žvejuose“ nėra meilės istorijos, jei nekalbėsime apie labai įdomią romano herojų tėvų santykių liniją, o antrajame – tiesiog šekspyriška meilės istorija. Tačiau ir čia autorius analizuoja net taikiausio, romiausio žmogaus sieloje kylančio nevaldomo žiaurumo fenomeną. Gali būti, kad tai vienas iš jo kūrinių – taip pat dar neparašytų – leitmotyvų.

– „Žvejai“ – pirmasis jūsų verstas romanas. Kur susidūrėte su Afrika?

– Tai pirmas mano verstas Afrikos rašytojo kūrinys. Nuo seno Afrika man buvo svajonių žemė. Sąjūdžio laikais, kai dukrai buvo septyneri aštuoneri ir net vaikai žinojo, kad Lietuva nori tapti laisva, ji paklausė: „O kodėl mums ta laisvė taip reikalinga?“ „Kad galėtume į Afriką nuvažiuoti“, – atsakiau. Juokas juokais, bet mes bėgant laikui drauge ir nukeliavom į Afriką!

Geriau šį žemyną galėjau pačiupinėti, kai redagavau Eglės Aukštakalnytės-Hansen knygą „Mama Afrika“. Ji ir pakvietė mane su dukra atvykti į Keniją. Pajutau šio žemyno orą. Nors, aišku, aš buvau rojaus ore: ten, kur lankiausi, – labiau į sausumą nutolusioje Kenijos dalyje, gerokai mažiau drėgmės negu arčiau vandenyno, vyrauja savana, o ne džiunglės, taigi karštis taip nealina. Tačiau ir ten vidurdienį temperatūra peržengia 40 laipsnių karštį, ir tuomet nebūtina kišti nosį į saulėkaitą.

Pajutau ne tik to karščio alsavimą, bet ir išganingą vėlai išauštančio ryto ir ankstyvų sutemų gaivą, lengviau galėjau suprasti romane aprašomą atmosferą. Prie pusiaujo diena trumpa, temsta staigiai – viskas akimirksniu panyra į tamsą. Saulė teka tik apie septintą ryto, septintą vakaro jau visiškai tamsu, ir taip – kiaurus metus. Viskas gamtoje apgalvota: jei saulė kaitintų ilgiau, visa aplink iškeptų. Tamsoje prabėga didelė paros dalis. Nors, mūsų supratimu, dar nevėlu, tokioje šalyje kaip Nigerija veiksmas jau vyksta tamsoje. Taip ir knietėjo įdėti išnašą, jog aprašyta tamsa dar nereiškia, kad jau vėlus metas, tačiau nesinorėjo išmarginti puslapių vertėjos aiškinimais, pats tekstas pajėgus įpūsti skaitytojui reikiamą jausmą.

Viena iš daugybės vietos kolorito detalių – „Žvejuose“ minima raudona žemė. Jei nebūčiau savo akimis mačiusi, kokia gali būti Afrikos žemė, tikrai būtų tekę naršyti internete, koks tas raudonumas. O pačiai mačius aišku – beveik toks, kaip buvusioje Lenino (dabar Lukiškių) aikštėje Vilniuje, grūstų raudonų plytų spalvos. Galėjau ramiai versti žodį „red“ į „raudona“ tiesiogiai, ne kaip metaforą.

Neteko daug aiškintis ir dėl romane minimų privačių elektros generatorių – juos, kaip mačiau ir girdėjau Kenijoje, iš tikrųjų dėl dažnai nutrūkstančio elektros tiekimo turi įsirengę turtingesni gyventojai, verslo įmonės, kad nepajustų trikdžių.

Įdomi romano kompozicija: kone kiekvienas skyrius gauna gyvūno vardą, jo savybės suteikiamos pagrindinei to pasakojimo figūrai – tai padeda kurti sakmišką, mitinę atmosferą, kita vertus, vėlgi perkelia į savitą Afrikos realybę. „Žvejuose“ dažniau minimi, mūsų manymu, neegzotiniai gyviai – erelis, žvirblis, šuo, dėlė, bet pasirodo ir pitonas, skėriai. „Mažumų orkestre“, tarkim, minimas leopardas: tas, kuris rašo, apie šį gyvūną žino ne vien iš paveiksliukų ar filmų, jo sąmonėje jis gyvena kažkur šalia, ir tai visai kita savijauta, negu pažįstama mums. Galbūt ne visi vietos gyventojai savo akimis pamato leopardą, kaip ir mes dažnai visą gyvenimą nepamatome miške vilko, bet vis tiek žinome, jog jis greta.

Man padarė įspūdį „Žvejų“ scena, kai prieš Naujuosius metus visi spraudžiasi į perpildytą bažnyčią, nes tai pats pavojingiausias metas, visos nelabos dvasios tik ir ieško aukų, skuba nusinešti kuo daugiau gyvybių baigiantis metams – štai tokia savita Juodojo žemyno krikščionybė.

Obioma sugeba labai taupiai, keliais sakiniais sukurti vaizdą. Tad jei knyga patektų į rankas skaitytojui, turinčiam įprotį ilgus aprašymus praleisti, jis gali būti ramus – tokių aprašymų čia nėra. Bet pakanka vienos kitos detalės – ir įkvepi tos gatvės oro, išvysti šalikelėje išsirikiavusius prekeivius, matai aklinoje tamsoje išnyrančius šešėlius.

– Sakiniai taupūs, bet rašytojas pasiekia norimą įspūdį – skaitant kai kurias vietas netgi sukyla šleikštulys...

– Kai kurių scenų – ypač susijusių su pamišėliu valkata Abulu, – bjaurastis iš tiesų pasiekia kraštutinę ribą, bet autorius tiesiog stebuklingai sugeba iš to sukurti bjaurumo priešingybę – poeziją, grįstą sava estetika. Juk tai ta pati Afrika, kalbant plačiau – tas pats gyvenimas, kur šalia neapsakomo grožio ir harmonijos, ryškiausių spalvų visada slypi mirties, irimo, nebūties, chaoso, beprotybės šešėlis, dar labiau pabrėžiantis būties, paprasčiausios gyvybės grožį ir galią.

Tai filosofinis romanas, nors tekstas lengvai įkandamas kiekvienam. Autorius neprabėga pro detales, pro kurias gyvenime mes taip dažnai pralekiame, didžiuliame mus pasiekiančios literatūros sraute prie jų taip pat dažnai nestabtelima. Obioma sustoja. Ir ta sustabdyta akimirka leidžia pastebėti savo gyvenimo prasmės atšvaitus.

– Išvertėte abu rašytojo romanus, skaitėte interviu su juo. Koks jis žmogus?

– Pokalbiuose, kuriuos teko skaityti, atsiskleidžia labai mažai asmeninių detalių. Augo vidurinės klasės ibų šeimoje, baigęs mokyklą paliko Nigeriją, studijavo turkiškajame Kipre, vėliau JAV, ten viename iš universitetų šiuo metu dėsto. Sako, kad turi daug brolių ir seserų – yra iš dvylikos vaikų šeimos, tačiau nepatikslina, ar jie vienos motinos, kur gyvena. Iš padėkų antro romano pabaigoje sužinome, kad jau vedęs.

– Ar daug reikėjo naršyti visagaliame internete norint suprasti, kokį vaizdą rašytojas norėjo nupiešti žodžiais?

– Gūglą kankinau ištisai. Kiek peržiūrėjau abiejuose romanuose minimų afrikietiškų atmatų griovių nuotraukų... Norint kuo tiksliau lietuviškai juos įvardyti, reikia žinoti, kaip atrodo: kiek supratau, tai toks hibridas – ir atviri nuotekų kanalai, ir šiukšlių sąvartynai. Eina gatvė, abipus jos grioviai, kuriuose kūpso buitinės atliekos... Turbūt jei ne visagalė, viską dezinfekuojanti kaitri Afrikos saulė, tai būtų dar didesnis infekcijų šaltinis, negu, matyt, yra...

Buvo žodžių, dėl kurių būčiau padiskutavusi su autoriumi, ką jis norėjo pasakyti, bet...

– Nepavyko su juo susisiekti?

– „Mažumų orkestre“ jis puikiai išaiškina savo tautos, o gal ir apskritai afrikiečių, laiko suvokimą. Antro romano pasakotojas – sakytum, pagrindinio herojaus alter ego ibų dvasių pasaulyje, dvasia sargas či – nesupranta, kodėl baltieji žmonės taip prisirišę prie daikto, kuriame sukasi rodyklės. Kas čia per gyvenimas? Protėvių laikais būdavo susitariama, jog genties vyresnieji susitiks, tarkim, saulei leidžiantis.

Vienam tai gali būti laikas, kai ji vos pradeda artėti link horizonto, kitam – kai jau telieka kraštelis. Bet niekas nekelia problemų – visi palengva renkasi, bendrauja, apšyla prieš imdamiesi reikalų, dėl kurių ir suėjo. Beje, su či kaip ibų religinės tradicijos reiškiniu susipažįstame jau „Žvejuose“ – čia kalbama, kad žuvusio paauglio brolio dvasia sargas buvusi silpna, nesugebėjusi apsaugoti jo gyvybės.

Chigozie Obioma – labai kūrybingas žmogus, matyt, pasinėręs į savo naują kūrinį, naują pasaulį. Kai per Kalėdas surašiau jam elektroninį laišką su keliolika klausimų, atsakymo sulaukiau per Velykas – jis parašė, kad matė mano laišką, pasižymėjo, jog reikia atsakyti, bet paskui užmiršo... „Tikiuosi, nieko blogo neatsitiko.“ Bet į klausimus man taip ir neatsakė...

Viliuosi, kad ne vieną galvosūkį pavyko išspręsti savarankiškai. Naršydama po Obiomos interviu sužinojau, jog studijuodamas turkiškajame Kipre išmoko dar ir turkų kalbą. Tad, be ibų, jorubų ir anglų, ilgai vartojo ir šią kaip kasdienio bendravimo priemonę. Viename interviu prisipažino, jog keturios kalbos jam buvo pradėjusios painiotis, netgi turėjo dėti pastangų norėdamas išgryninti savąją anglų. Juk kalba – rašytojo instrumentas, jis turi veikti nepriekaištingai. Dėl vieno žodžio kaip tik ilgai laužiau galvą, o tada supratau, kad greičiausiai autorius suklydo rašydamas galūnę – paprasčiausia rašybos klaida, galbūt atsiradusi dėl skirtingų kalbų sąveikos jo sąmonėje.

– Nebuvo sunku versti vietas, susijusias su maistu, – romane jų nestinga?

– Kadangi šiuolaikinėje kultūroje maistas tapo fetišu, galima rasti daug informacijos apie egzotiškiausius valgius. Be to, nepamirškime, kad Nigerija – viena didžiausių Afrikos valstybių, jos paveldas gerai matomas ir už šalies ribų, taigi ne visada prireikia žiburio internete ieškant nigerietiškos buities detalių. Versdama „Žvejus“ iš tiesų daug laiko studijavau ibų, Nigerijos, Vakarų Afrikos virtuvės ypatumus, valgių sudedamąsias dalis, ir – reikia pažymėti – labai skaniai viskas skamba.

– Vertėjo darbas kartais primena detektyvą?

– Kryžiažodžio sprendimą. Tikras proto mūšis. Kai verti kitos kultūros knygą, daug ką turi iššifruoti – išsiaiškinti esmę, kad galėtum perteikti lietuviškai.

Kalbino Irma Laužikaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt