Kultūra

2021.10.18 19:22

Norbutaitės parodoje – ironiškas užsakovo portretas, šachmatų figūrėle tapusi Barbora Radvilaitė ir pandemijos raitelis

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.10.18 19:22

Medos Norbutaitės tapybos parodoje – karaliai, nevaikiškos pasakos, apnuoginti kūnai ir sielos. „Kūnas kalba. Nuogas kūnas leidžia perteikti emocines būsenas, charakterį, amžių. Priklausomai nuo to, kokia plastine kalba kalbama, kūno vaizdas žadina skirtingus jausmus – nuo ironijos iki gėrėjimosi juo. Kūno dangalai slepia visa tai“, – teigia tapytoja.

– Kodėl šią parodą pavadinai „Le Roi“ („Karalius“), kodėl prancūziškai?

– Pastaraisiais metais savo kūryboje tyrinėju žmonių elgesį, tarpusavio santykius, jausenas, analizuoju prisiminimus. Paroda „Le Roi“ – tai žaismingai provokuojanti vizualinė pasaka suaugusiesiems, gimusi iš prisiminimų, asmeninių patirčių. Parodos personažai tarsi pasakų herojai: gyvuliai, raiteliai, juokdariai ar karaliai...

Žmonija pasakomis išreiškia savo gyvenimiškas patirtis, vidines būsenas, lūkesčius ir baimes. Todėl ir šios parodos personažai – tai mūsų tikrojo Aš atspindys. Teatrališkos detalės, mistifikuoti siužetai paverčia paveikslus pasakų pasauliu, o jo supratimas priklauso ir nuo stebinčiojo patirties. Paveikslų informacija nėra konkreti pasaka, todėl kūriniai reikalauja įsigilinimo ir ženklų interpretacijų, pasitelkiant asmeninį pasaulio matymą.

Kodėl prancūziškai? Kai galvojome parodos pavadinimą, galerininkas pasiūlė ją pavadinti prancūziškai. Gal todėl, kad galerijos „Menų tiltas“ veiklos kryptis orientuota į išeivijos meną, daugiausia dirbama su Prancūzijos menininkais. Šiais metais meno mugėje „ArtVilnius“ galerija taip pat daug dėmesio skyrė prancūzams.

– Nors tai nėra jokia konkreti pasaka ir rekomenduoji kiekvienam žiūrovui pačiam susidėlioti pasaką, vis tik gal paminėtum, apie ką ji – apie kokias Tavo ar aplinkoje pastebėtas būsenas, patirtis, lūkesčius, baimes?

– Bendražmogiškos ir amžinos aktualijos svarbios kiekvienam į aplinką reaguojančiam žmogui. Todėl savo kūriniuose kalbu socialine, politine, ekologine ar kitomis aktualiomis temomis. Savo mintis reiškiu per žmogaus elgsenos ypatumus, pozas, dažnai naudodama ironiją, groteską, simbolius ar metaforas.

Patirčių gausa leidžia daryti dėsningumo įžvalgas. Taip kuriami žadinantys minčių dėliones paveikslai. Tačiau būna, kad paveikslas kalba apie konkrečią išgyventą situaciją. Pvz., paveikslas „Užsakovas“.

Neužsiimu užsakymais, tačiau neseniai pamėginau nutapyti užsakytą karalių. Nutapiau apnuogintą vyriškį, laikantį karūną rankose. Užsakovas, matyt, ne taip įsivaizdavo rezultatą. Darbas liko nenupirktas. Tuomet nutapiau tam Karaliui plastiko maišelį ant galvos ir sukutį prie kojų. Pati džiaugiuosi juo.

Paveikslus dažnai kuriu pasitelkdama provokatyvius vaizdus, kurie leidžia kurstyti mintis, emocijas ir kviečia į vidinį dialogą su savimi, lyginant stebimą vizualią informaciją su savo patirtinėmis įžvalgomis. Mano nuomone, taip atskleidžiama siūlomų apmąstyti temų esmė.

– Kokios bendrosios aktualijos įsiveržia į Tavo paveikslus? Kodėl Tau aktualiausi būtent šie kontekstai?

– Pirmiausia domina žmonių elgsena esminių visuomenės problemų fone. Tie kontekstai, kuriuose atsiskleidžia jų emocijos ar veiksmai. Stebiu aplinkoje vykstančius reiškinius, juose matau žmonių santykius, išryškinančius jų savybes.

– Kaip vaizduoji istorinę asmenybę – Barborą Radvilaitę? Kaip matai jos vaidmenį Lietuvos istorijoje, kokiu simboliu ji tau tampa?

– „Barbora, šachmatai ir karūna“ – tai paveikslas, kuriame vaizduoju Barboros Radvilaitės meilės istoriją. Čia man svarbūs žmonių santykių fone gimstantys išgyvenimai. Barbora mėgo žaisti šachmatais su Žygimantu, todėl naudoju šio žaidimo lentą, ji tampa simbolinė šios istorijos kontekste. Mano paveiksle Barbora pati virsta šachmatų figūrėle karalių politikos strateginiame žaidime, o šioje parodoje atstovauja liūdnos karalių pasakos herojės vaidmeniui.

– Kokių dar simbolių lankytojas gali ieškoti ir atrasti šiuose paveiksluose?

– Patys objektai dažnai provokuojami būti simboliais, juos galima interpretuoti kaip raktinius žodžius paveikslo žinutei perskaityti. Pvz., lengvas plastiko maišelis, žaislas sukutis, granato vaisus, dujokaukė ar kt. Todėl ir parenku juos paveikslams dėliodama į tam tikras vietas, pritaikydama paveikslo naratyvo raiškai.

Mėlynos spalvos vanduo, simbolizuojantis kraują; varvanti pica, perkrauta maisto mišiniu, reiškia chaotiškumą ir perteklių; marmuro biustai greta praustuvės nuteikia santykių tylai kasdienybės ritualuose. „Trys būsenos“ – kūno kalba, demonstruojanti vidinius būvius. Dujokaukė – dabartinio laikmečio simbolis.

Kartą socialiniame tinkle „Instagram“ pažymėjo mane man nežinoma tatuiruočių meistrė. Nustebau pamačiusi nuotrauką, kurioje ant kūno puikavosi didelė mano piešinio tatuiruotė.

Nuo to, kur ir kaip pateikti šie simboliai, priklauso paveikslo suvokimas. Be to, kūryba reikalauja pasąmoninio suvokimo, todėl, mano manymu, simboliai kartu su kitomis raiškos priemonėmis gali tam pasitarnauti.

– Kodėl Tavo tapomų personažų veidai dažnai būna paslėpti – po kaukėmis, išsilieję ar netilpę „į kadrą“, nusisukę?

– Todėl, kad visuomet koncentruojuosi į žinutės esmę. Tada svarbūs kiti paveikslo elementai, kūno kalba, nuotaika per spalvas, faktūras, šviesotamsą. Portretas – tai jau kitas žanras, reikalaujantis psichoanalizės, vaizduojamo asmens individualių bruožų perteikimo. Kai vaizduoju veidą, jis taip pat dalyvauja pasakojime, tuomet jis tampa neatsiejama informacijos dalimi.

– Kodėl vaizduoji apnuogintą kūną? Kaip jis perteikia tam tikras mintis, emocijas? Kuo jis iškalbingesnis už apsirengusį kūną?

– Visų pirma todėl, kad kūnas labai įdomus, atviras ir kartu paslaptingas. Kūno formos diktuoja faktūrų sprendimus, silueto ritmiškus vingius. Be viso to, kūnas kalba... Tiek pozų išraiškomis, tiek energetinio pobūdžio raiška. Nuogas kūnas leidžia perteikti emocines būsenas, charakterį, amžių. Priklausomai nuo to, kokia plastine kalba kalbama, kūno vaizdas žadina skirtingus jausmus – nuo ironijos iki gėrėjimosi juo. Kūno dangalai slepia visa tai.

– Daug dėmesio skiri medžiagiškumui, faktūroms. Kodėl tau svarbus šis tapybinis momentas, šis aspektas?

– Faktūras savo kūryboje atradau jau studijuodama, kuomet ieškojau reljefinio pobūdžio faktūrų piešiniuose. Vėliau, magistro darbo vadovo prof. Vincento Gečo paskatinta, perkėliau jas į tapybą. Reljefas suteikia paveikslui erdvės efektą ir leidžia sukurti įdomių junginių su skaidriais lesiruojamais, užstringančiais jame, varvančiais dažais. Medžiagiškumas atskiria paveikslo elementus, perteikia taktiliškumą, jau vien jį stebint. Per tai, manau, išreiškiamas kūrinio vizualiosios estetikos ir jo skleidžiamos informacijos santykis.

– Tavo paveiksluose dominuoja smėlio, ochros, rubinų, ruda spalvos. O šioje parodoje atradau kai kur tikrą spalvų sprogimą (merginos plaukuose, ant memento mori padėklo). Tai atrodo kaip tam tikras gausos, gausybės rago simbolis. Kaip manytum Tu pati?

– Simboline prasme taip ir yra. Spalvos vis dažniau beldžiasi į mano paveikslus. Atsiranda itin sodrių, kontrastingų spalvinių derinių. Bet tai taip pat priklauso nuo temos, sumanymo. Pastaruoju metu domina vaikystės tema, žaidimai, vaidmenys. Spalvos padeda kurti šias nuotaikas.

– Tavo kūriniuose, rodos, susitinka elegancija, prabanga ir humoras, ironija, žaismė, maištas. Ar ir pati įžvelgi šį derinį? Ar jis atspindi Tavo asmenybę?

– Tikrai taip. Jau studijų laikais kompozicijos dėstytojas pavadino mano kūrinius elegantiškais. Elegancijos estetika į mano paveikslus ateina nesąmoningai. Prabangos motyvai tęsiasi nuo susidomėjimo antikvariniais daiktais. Domina jų reljefiškumas, patinka sukaupta energetinė vertė.

Labai mėgstu groteską. Jis padeda sukurti informacijos esmę. Taip, mano paveikslų elegancija ir prabanga jungiama su humoru, vaizduojama situacija sužaidybinama, taip pabrėžiama vienos ar kitos minties išraiška, jos paveikumas.

Bendravime nesu sarkastiška, esu tolerancijos šalininkė. Nesu drąsi per viešąsias kalbas, daugiau atsiveriu siaurame žmonių rate. Tačiau kūryboje išsakau tai, ką pajaučiu, patiriu, kaip vertinu tai. Menas yra vieša kalba, kurioje galimos interpretacijos, minčių slėpiniai. Galima reikšti drąsiai, atvirai, bet ne tiesmukai.

– Nors šioje parodoje to dar ryškiai nematyti (tik per piešinius), minėjai, kad į Tavo kūrybą atkeliavo vaikų motyvas. Kaip manai, kaip, kodėl jis atsiranda Tavo kūryboje? Sakei, tai tau nebūdingas motyvas. Kaip įvardintum, kokie motyvai dominavo iki šiol?

– Paveikslai padiktuoti kasdienių stebėjimų, įvykių, pasąmoninių vaizdinių, kurie iškyla tarsi netyčia. Tačiau vis daugiau suprantu vienų ar kitų kūrinių atsiradimo priežastis, iniciacijas.

Tai pastebėjau, kai rengiau parodą „Kitimas“ (2020). Paroda buvo apie žmogaus išorinį ir vidinių būsenų kitimą laike. Manau, kad temos pasirinkimą lėmė amžiaus tarpsnis. Norėjau įvertinti prisiminimų lauką, patirtus išgyvenimus, aplinkinių bei savo kūno kitimą ir pažvelgti į priekį... Dabar atsirandantys vaikystės motyvai, manau, irgi diktuojami pasąmonės, šeimos, gyvenimo įvykių.

Taigi, šalia globalesnių visuomenės išgyvenamų temų atsirandu aš pati, norinti kalbėti savęs pažinimo temomis – prigimties, psichologinio būvio, aplinkinių išprovokuotų pojūčių atskleidimo. Vis tik manau, kad tai nėra itin asmeniška. Tai bendražmogiškos temos. Mano paveikslų naratyvai tarsi reportažai apie mūsų elgesio intencijas.

– Papasakok apie įvykusį renginį – kokias eiles skaitė aktorė Kristina Švenčionytė? Kaip šis renginys rezonuoja su Tavo kūryba? Judvi kartu dirbate jau ne pirmą sykį?

– Kristina Švenčionytė – jauna aktorė, jau spėjusi nustebinti Lietuvos publiką savo talentu Klaipėdos ir Vilniaus teatrų scenose, įvairiuose skaitymo ir veiksmo performansuose veikdama viena, o taip pat drauge su Benu Šarka, Evaldu Jansu, Nora Ray ir kitais įdomiais kūrėjais.

Baigusi aktorystės studijas vadovaujama prof. Valentino Masalskio, šiuo metu ji yra laisvai samdoma aktorė, kuria vaidmenis įvairiuose teatruose, gilinasi į performanso meną, į vizualųjį meną, todėl šiuo metu studijuoja šiuolaikinę skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Tai rodo jos kūrybinio potencialo visapusiškumą. Jos kūryboje, tekstinėse medžiagose, su kuriomis dirba, vyrauja antisisteminės, anarchistinės, utopinio pasaulio regimybės idėjos, marginalizuoto, „paraštės“ žmogaus įvaizdžiai.

Poezijos performansas „Dainuoja degeneratas“ – tai K. Švenčionytės atliekamas performatyvus Prano Morkūno poezijos skaitymas, ji savitai ir šiuolaikiškai interpretuoja 20 a. pradžioje kūrusio poeto eiles. P. Morkūnas – vienintelis Lietuvos poetas dadaistas imažinistas, užimantis išskirtinę vietą lietuvių literatūros istorijoje.

Performanso metu lankytojai išgirdo daug aštrios ironijos, sarkazmo, kapitalizmo kritikos, laisvės, anarchizmo, naujos utopinės realybės idėjų. P. Morkūno poezija degenerato – žmogaus, kuris neturi ko prarasti, – lūpomis papildė parodos „Le Roi“ pavadinime užkoduoto karaliaus nuogumą. Tarsi vaikas dainuodamas degeneratas konstatuoja: „Karalius nuogas!“, taip dar labiau išryškindamas mano tapybos darbuose atsiskleidžiantį kūniškumą ir papildydamas temų interpretacijas.

Su K. Švenčionyte jau ne pirmą sykį susitinkame vienoje scenoje. Su šia aktore turime daug sąlyčio taškų. Kristinai teatre įdomiausias žaidimo (suaugusiųjų žaidimo) elementas, gaivališkumas. Man tai taip pat itin svarbu tapyboje. Kristina kūrybiška, drąsi, energinga, ieškanti, provokuojanti, emocinga, revoliucinga.Šie bruožai mus kviečia į kūrybos tarpdiscipliniškumo laukus.

Medos Norbutaitės tapybos paroda „Le Roi“ galerijoje „Menų tiltas“ vyksta iki spalio 21 dienos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt