Kultūra

2021.10.14 19:52

Nerijus Milerius apie ideologiją kine: turime susitarti, kad nesutariame

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.10.14 19:52

Spalio 14 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje vyko Lietuvos meno kūrėjų asociacijos konferencija „Kūrėjas visuomenei, kūrėjas ekonomikai“. Anot filosofo prof. dr. Nerijaus Milerio, turėtų konkuruoti pačios meninės idėjos ir talentas, nes „kol liksime ideologinėse pozicijose, visuomenė tikrai nesusitars, vieni kitus kaltins klaidingos „Matricos“ piliulės pasirinkimu“.

Pradėdamas savo pranešimą „Kam reikalingas menas?“ N. Milerius teigė, kad filosofijoje dažnai iš naujo persvarstomos tos pačios temos, aktualizuojami tie patys autoriai. Viena vertus, tai, ką sakė Platonas, yra banalybė, bet jau daugybę kartų Platono temos reaktualizuojamos.

2006–2007 metais Kultūros ministerijos kvietimu N. Milerius dalyvavo komisijoje, kuri turėjo atrinkti nacionalinio filmo projektą. Tuo metu buvo ekonominis pakilimas, norėta nacionalinio istorinio filmo, kuris vienytų. Buvo atrinkti vystyti kaip finansuotini du filmai. „Atėjo ekonominė krizė ir tuo baigėsi konkurso rezultatai, nė vienas jų nebuvo realizuotas. Vienas iš filmų buvo apie Žalgirio mūšį, kitas – apie Pilėnus“, – pasakojo N. Milerius.

Filosofas prisimena Platono mintį, kad „negali menuose būti vaizduojami neteisingai dievai, negalima jų sužmoginti“. „Kai Platonas svarsto, kas yra adekvačiausias menas, jis sako, kad tai yra ditirambai – pagiriamosios giesmės dievams. Dabartiniame kontekste iš karto tampame įtarūs, išgirdę žodį ditirambai, netoleruojame šlovinamųjų giesmių valstybei, jos vadovui ar kitai figūrai“, – teigia filosofas.

Tuomet kas turėtų būti nacionaliniu epu – Žalgirio mūšis ar Pilėnai, klausia filosofas. „Pilėnai – aukos sindromas, verksmas, kančia. Iš kitos pusės, Žalgirio mūšis galėtų tapti ditirambais. Saliamoniškas sprendimas buvo palikti du filmus: platonišką apie Žalgirio mūšį ir antiplatonišką – apie Pilėnus“, – teigia N. Milerius.

Kaip pasakoja filosofas, totalitarinėse valstybėse egzistuoja ideologinio kino modelis: „Tai yra visiškas konstruktas – tam tikras vaizduotės produktas, kurį žmonės turėtų perimti ir manyti, kad tokia buvo istorinė tikrovė. Netotalitarinėse šalyse galima turėti skirtingas vizijas, mitus apie tam tikrus įvykius.“

„Ką daro istorinis kinas? Jis užpildo tam tikrą stoką ar trūkumą, – pasakoja filosofas. – Yra tokia lakoniškoji meno samprata – yra tam tikra tikrovė, kurią aptinkame kaip stoką, ir menas yra kaip stokos užpildymo būdas.“

Apie ką turi kalbėti nacionalinis kinas, klausia filosofas: „Apie pergales ar pralaimėjimus, kuriuose yra pergalės galimybė? Ar apie ideologines schemas, ar traumas, kurios yra nutylimos?“

N. Milerius pasitelkia Černobylio katastrofos pavyzdį, teigia matęs kone visus filmus apie tą katastrofą: „Slavojus Žižekas sako, kad tai yra labai keista katastrofa, nes nuvykęs į vietą matai sarkofagą, o radiacijos tiesiogiai nematai, matai tuščias gatves, likusią infrastruktūrą. Tada supranti – viskas tarsi gerai, bet ne visai.“

„Tai yra įtrūkis, įplyšis pačioje tikrovėje. Tada nereikia manyti, kad visuomenė susitars. Kalbėdamas apie pandemijos krizę, S. Žižekas sakė, kad vėl gauname dvi „Matricos“ piliules. Mėlyna – patogus melas, raudona – nepatogi tiesa“, – veda analogiją pranešėjas.

Anot N. Mileriaus, yra skirtingos visuomenės dalys ir neįmanoma, kad viena visuomenės dalis įkalbėtų kitą „pasirinkti savąją tabletę. Žalgirio mūšis arba Pilėnai – visuomenė nesusitars. Veikiausiai geriausias sutarimas – susitarti dėl nesutarimo. Susitarti, kad nesutariame.“

Kai valstybė užsako integracinį mitą menininkams, turėtų konkuruoti, anot N. Mileriaus, pačios meninės idėjos ir talentas, nes „kol liksime ideologinėse pozicijose, visuomenė tikrai nesusitars, vieni kitus kaltins klaidingos piliulės pasirinkimu“.

Konferencija „Kūrėjas visuomenei, kūrėjas ekonomikai“. Nerijaus Milerio pranešimas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt