Kultūra

2021.10.16 17:40

Kino režisierius Ernestas Jankauskas: kas turi atsitikti, kad man būtų svarbu

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.10.16 17:40

„Posakis „Jei manęs neliečia, man vienodai šviečia“ man daro didelę įtaką renkantis ir analizuojant temas, ieškant prasmių, motyvacijos, žmoniškumo“, – prisipažįsta kino režisierius Ernestas Jankauskas. Ir rimtai – juk germanų kalba jo vardas reiškia „rimtas“ – pasakoja apie puoselėjamas likimo dovanas, „privilegijuotas kėdes“ ir laisvę būti laisvam.

LRT.lt publikacijų cikle „Menininkai kalbasi“ kūrėjai atsako į kolegų klausimus ir patys rūpimų dalykų teiraujasi pašnekovų, kuriuos pasirinko savo nuožiūra.

Filmų „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, „Čia buvo Saša“, „Man viskas gerai“ režisierius Ernestas Jankauskas atsako į kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio klausimus:

– Kas lemia filmo temos pasirinkimą esant dabartinei stilių, žanrų ir tiesiog pačių filmų gausybei? Kas asmeniškai yra svarbiausia renkantis filmo temą?

– Kaip kūrėjas ieškau to, ką pats galiu reflektuoti, kas man pačiam svarbu arba skausminga. Filmo kūrimo procesas pirmiausia yra bendradarbiavimas su kitais bendrakūrėjais. Taip atrandu naujų požiūrio taškų, tai atveria galimybę žvelgti plačiau. Dvi galvos geriau nei viena.

Labai puoselėju likimo suteiktą dovaną – galimybę džiaugtis kūrybos procesu su aktore Gabija Siurbyte. Prieš kurdami istorijas kalbamės apie temas, kurios jaudina, kelia prieštaravimų visuomenėje, apie tabu, stigmas.

Puoselėju likimo suteiktą dovaną – galimybę džiaugtis kūrybos procesu su aktore Gabija Siurbyte.

Man pačiam labai svarbios individo ir pasirinkimo laisvės temos, svarbus humanizmas ir idealizmas. Įdomu narplioti, kodėl vienos ar kitos temos dalija visuomenę į kardinaliai priešingas stovyklas, kodėl atsiranda takoskyra tarp tų, kuriems rūpi kitų skausmas, ir tų, kurie jam visiškai abejingi. Posakis „Jei manęs neliečia, man vienodai šviečia“ man daro didelę įtaką renkantis ir analizuojant temas, ieškant prasmių, motyvacijos, žmoniškumo.

Dažnai pats kaip žiūrovas reprezentuoju tą visuomenės dalį, kuriai vienokios ar kitokios problemos rūpi mažiau arba tiesiog gyvenime nepaliečia. Tokiais atvejais visada keliu sau klausimą – kodėl man tai nerūpi, nėra svarbu, kodėl manęs tai neliečia ir ką aš kaip kūrėjas, žmogus turėčiau padaryti, kad tokia abejingumo pozicija pasikeistų ir viskas apsiverstų aukštyn kojomis? Kas turi atsitikti, kad man būtų svarbu?

– Filme įprastai pasakojama kokia nors istorija, bet kaip tą pasakojimą gali paveikti kiti filmo komponentai – aktoriai, vaidyba, visa filmo vaizdinė pusė, garsai, muzika? Gal kurie nors jų svarbesni nei kiti?

– Nemanau, kad galėčiau skirstyti filmo kūrybos elementus į labiau ir ne tokius svarbius. Apskritai man filmas turi veikti kaip laikrodis – jei pašalinsiu vieną detalę, laikrodis nustos veikęs. Viskas yra svarbu.

Įvairiems filmo gamybos procesams stengiuosi tolygiai paskirstyti dėmesį. Kuriant scenarijų man svarbu, ko reikia istorijai, apie ką ji yra, koks subtekstas. Pasiruošimo metu – repeticijos, personažo kūrimas, vaizdo ir garso vizija, bendra nuotaika, stiliaus pamatų kūrimas. Filmuojant – atlikimo tikroviškumas visais aspektais. Na, o montuojant svarbiausia detalė – būti atviram galimam pasakojimo atsitiktinumui.

Muzika galiu prasiskverbti į žiūrovo pasąmonę, tai reiškia, kad galiu juo manipuliuoti.

Paskutinis elementas, bet ne mažiau svarbus, be abejo, – filmo garso takelis. Muzika galiu prasiskverbti į žiūrovo pasąmonę, tai reiškia, kad galiu juo manipuliuoti. Netgi pasodindamas žiūrovus į „privilegijuotas kėdes“, kai jie žino daugiau už personažą, vis tiek galiu žiūrovą vesti ta kryptimi, kur labiausiai norėčiau, kad jis atsidurtų.

Iš visų filmo kūrimo elementų negaliu išskirti svarbesnio. Vis dėlto auditorijos atžvilgiu paveikiausias yra aktorinis darbas. Čia svarbą teikiu personažų kūrimui, atsiskleidimui, analizei, motyvacijos paieškoms, laisvam interpretavimui ir tikrumui. Tai esminis dalykas, per kurį mes, žiūrovai, tapatinamės su personažais ir jų istorija. Man labai svarbu, kad aktoriaus interpretacija ir vaidyba būtų natūrali, tikra, paremta tikrais išgyvenimais, emocijomis, impulsais.

Filmo „Čia buvo Saša“ treileris:

– Filmo režisierius filme perteikia savo koncepciją ir supratimą, bet ar yra kas nors, ko filmo režisierius negali nei kontroliuoti, nei pakeisti, kas išsprūsta iš jo kontrolės? Kiek tai gali padaryti įtakos galutiniam filmo pavidalui?

– Man šis klausimas nepaprastai svarbus ir tikslus. Kontrolė ir rezultato siekis yra labai egocentriški dalykai. Filme mes esame bendrakūrėjai. Kaip mano tikslai gali būti svarbesni nei kito, jei jis paaukos tam savo savastį, nuoširdumą ar tikrumą?

Taip, konceptualiai galiu matyti, įsivaizduoti personažus, žinoti, kaip ir kieno akimis pasakosiu istoriją, galiu net šiek tiek įsivaizduoti galutinį rezultatą, bet jei mano rezultatas prieštaraus, sakykime, aktoriaus įsitikinimams, kaip jis ar ji turėtų interpretuoti kuriamą personažą, kaip turėtų atlikti vaidmenį ar kaip turėtų jaustis? Būsiu pasmerktas nesėkmei.

Atsitiktinumas yra karalius.

Dėl tokios priešpriešos susidurčiau su situacija, kad išpildymas būtų paremtas tik noru įtikti mano vizijai. Tokiu atveju aktorius, atėjęs pas mane į sceną, niekada nebus nuoširdus, tikras. Jis darys viską, kad pasiektų mano įsivaizduojamą rezultatą, bet tai nebus jo savastis, tikrovė. Tuomet visada gaučiau neigiamą rezultatą, netikrą rezultatą, blogą rezultatą, su juo žiūrovui būtų labai sudėtinga susitapatinti, nekalbant apie tai, kad mes su aktoriumi neturėtume žalio supratimo, kas ko nori ir kas ką jaučia.

Niekada nekuriu vienas to, kam reikia dviejų ar kelių žmonių. Kalbant apie aktoriaus darbą, man svarbiau ne personažo įvaizdis, o žmogaus supratimas ir bendradarbiavimas kuriant personažus. Labiau linkstu būti atviras staigmenoms ir tai yra labai svarbu.

Manau, sunkiausia kontroliuoti būtent netikėtumo veiksnį. Jeigu norėsiu gauti tik rezultatą, niekada negausiu netikėtumo, o netikėtumas labai dažnai atveria duris į naujus kambarius, tolius, naujus pojūčius, potyrius. Netikėtumas yra tai, ko negali numatyti kūrybinio proceso pradžioje. Atsitiktinumas yra karalius, jis duos žymiai daugiau, nei įmanoma numatyti. Visada.

KINFO apdovanojimai 2015: Metų trumpametražis filmas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“:

– Kiek paties kuriamus filmus veikia kiti kino meno principais besiremiantys žanrai – vaizdo klipai, eksperimentinis videomenas ar tiesiog avangardinis kinas?

– Visų pirma mano filmams, ko gero, daro įtaką visi filmai, kuriuos esu žiūrėjęs. Tačiau kurdamas savąjį stengiuosi atsiriboti nuo bet kokios įtakos. Tai darau tam, kad galėčiau būti savimi, būti unikalus tiek, kiek įmanoma pasakojant universalias istorijas. Nenoriu kopijuoti. Noriu savo išskirtinumo.

Jeigu kalbėtume apie kitus meno principais besiremiančius žanrus, man labiausiai įtaką daro muzikos kultūra: klasika arba džiazas, alternatyvioji muzika, pankas, rokas, popmuzika ar technomuzika.

Šiais laikais muzika nebeatsiejama nuo vaizduojamojo meno, muzika yra pasakotojas, vaizdas – iliustracija. Vaizdo klipai, teatras ir kita. Iliustruojant dažnai prioritetai teikiami formai, mažiau – turiniui. Kreipiu dėmesį, kokius jausmus man sukelia diktuojama forma, kodėl nesuprasdamas aiškaus turinio kabinuosi už kitokios išraiškos ir kodėl ta išraiška mane vienaip ar kitaip jaudina.

Nenoriu kopijuoti. Noriu savo išskirtinumo.

Muzikos kultūra man apskritai labai svarbi. Muzika mane lydi visą gyvenimą. Ji lemia požiūrį į asmenybės laisvę ir paties laisvę rinktis gyventi ir suprasti gyvenimo prasmę taip, kaip noriu ar tikiu. Dabartinėje muzikos kultūroje labai daug artikuliuojama ir nušviečiama žmonių pasirinkimo laisvė būti kitokiems, nei tai priimtina visuomenei.

Man tai svarbu ne dėl protesto principo, o dėl to, kad esame žmonės, turintys laisvę būti laisvi. Ši laisvė dažnai gali padėti ne tik patiems atrasti gyvenimo kelią, bet ir paversti mus mažais pavyzdžiais kitiems atrandant save. Man tai nepaprastai svarbu.

Gyvenimo spalvos. Filmo „Čia buvo Saša“ kūrėjų žygdarbis: medikams padovanojo plaučių ventiliavimo aparatą

Režisieriaus Ernesto Jankausko klausimai dainininkei Giedrei Kilčiauskienei:

Grupė „Summerland“. Ką davė ši patirtis? Ką norėjote pasakyti savo muzika? Kuo tada gyvenai?

Kas įkvepia kurti, rašyti, dainuoti? Kodėl tau tai svarbu? Kokia būtų viena žinutė, kurią norėtum perduoti klausytojui?

Koks tavo kūrybinis procesas ir ką darai, kai nesikuria? Kokį patarimą duotum?

Ar dainuoji duše ir kokias dainas rekomenduotum ten dainuoti?

Jeigu neturėtum savo gyvenime muzikos, ką veiktum? Kokia būtų svajonių profesija?

Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos – čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt