Kultūra

2021.10.17 19:19

Išdidi knygų serija: kaip apsisaugoti nuo šūdmalos ir siekti tobulybės

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.10.17 19:19

Tuoj bus treji metai, kai egzistuoja leidykla „Hubris“. Hubris – žmogiška puikybė prieš Dievą, išdidumas, įžūlumas. Šios filosofinių knygų leidyklos įkūrėjas filosofas Viktoras Bachmetjevas LRT renginyje „Popietė su knyga“ atkreipė dėmesį, kad antikinėje Graikijoje „tai buvo nelabai geras dalykas, bet be puikybės nieko nepasieksi“.

„Leidykla radosi iš mano meilės knygoms. Man atrodė, kad yra knygų, kurios privalo atsirasti lietuviškai. Tai labiau meilės darbas nei profesija, bet ir verslas“, – pasakojo V. Bachmetjevas.

Anot jo, pagrindinė leidyklos serija, flagmanas – serija „Apie“. Tai trumpi „neatsitiktinių, iškiliausių praeities arba šiuolaikinių protų parašyti“ tekstai kokia nors viena tema. Šiuo metu išleistos 5 knygos. Šios serijos sumanymas gimė prieš 7 metus.

Ištikimiausiu leidyklos bendradarbiu pavadintas vertėjas, filologas, klasikinių kalbų specialistas Paulius Garbačiauskas akcentavo, kad tai „vieno prisėdimo“ apimties knygos, tinkamos šiuolaikiniam skubančiam žmogui, patogios pasiimti į kelionę: „Bet knyga turi būti skatinanti mąstyti ir parašyta ne bet ko.“

Serija „Apie“, anot jo, atkeliauja net iš antikos tradicijos. Kaip sako P. Garbačiauskas, antikoje „buvo įprasta rašant veikalus, kurie kelia pamatinius klausimus, pavadinti juos peri – apie“.

Apie tironiją

Pirmas serijos leidinys – istoriko, Yale'io universiteto profesoriaus Timothy Snyderio knyga „Apie tironiją“. „Tai knyga, gimusi iš feisbuko įrašo, publikuoto, kai Trumpą išrinko Amerikos prezidentu. Snyderis, nerimaudamas, kad Trumpas nėra demokratas iki kaulų smegenų, parašė 20 punktų, kaip apsisaugoti nuo tironijos. Tas įrašas susprogdino internetą“, – teigė V. Bachmetjevas. Šią knygą išvertė V. Bachmetjevas, redagavo Paulius Garbačiauskas.

P. Garbačiauskas komentavo: „Sunku pervertinti šios knygos aktualumą šiems laikams.“

Apie tobulybę

V. Bachmetjevas pristatė ir antrą serijos knygą, tai Levo Karsavino „Apie tobulybę“. „Apie Karsaviną reikėtų statyti filmą, ir gal ne vieną“, – svarstė filosofas. Jis priminė, kad L. Karsavinas – rusų filosofas, istorikas, kuris, bolševikams atėjus į valdžią, pakliuvo į „filosofų garlaivį“. Lenino sumanymas buvo susodinti protingiausius žmones į garlaivį ir išplukdyti iš šalies. L. Karsavinas atsidūrė Berlyne, vėliau – Paryžiuje. Reikėjo išlaikyti šeimą, jis dirbo įvairius atsitiktinius darbus, pavyzdžiui, filmavimo aikštelėje statistu.

L. Karsavinas gavo pasiūlymų dėstytojauti Oksforde arba Kaune. Jis pasirinko Kauną. Jam buvo iškelta sąlyga – per pusmetį išmokti lietuvių kalbą. „Jau būdamas solidaus amžiaus jis ištremiamas ir Komijoje, suvokdamas, kad iš lagerio nebeištrūks, rašo pieštuku ant popieriaus skiaučių apie tobulybę. Jo rankraštis su monsinjoro Svarinsko pagalba išgabentas ir atvežtas į Lietuvą, dabar saugomas Vilniaus universitete. Pats L. Karsavinas, anot Svarinsko, šį tekstą apibūdino kaip geriausia, ką yra parašęs. Sodrus ir brandus tekstas“, – pasakojo V. Bachmetjevas.

P. Garbačiauskas pripažino, kad tai buvo bene pirmas jo tekstologinis darbas: „Turėjome rankraštį ir mašinraštį. Aš visa tai lyginau – tai buvo tekstologinis detektyvas. Reikėjo priimti įvairių sprendimų – kokiu mastu keisti ir taisyti tekstą. Taisiau minimaliai. Kai kur jaučiasi kalbos nešiuolaikiškumas.“

Anot P. Garbačiausko, „Karsavino likimas yra baisiai tragiškas ir kartu, deja, neunikalus – daugelį intelektualų ištiko panašus likimas tuo metu“.

V. Bachmetjevas tvirtina, kad tai yra religiškai labai įkrautas tekstas. „Kai jį leidau, traktavau, kad tai yra mano pagarbos ženklas ir paminklas autoriui. Bet Vilniaus universiteto profesorė Rita Šerpetytė, religijos filosofijos autoritetas, mano maloniam nustebimui, gynė tezę, kad šiame tekste Karsavinas labai šiuolaikiškas, aktualus, nes religijos filosofijoje dabar grįžtama prie tų idėjų“, – kalbėjo V. Bachmetjevas.

Pats filosofas tai laiko savo kartos skolos atidavimu L. Karsavinui: „Mes esame skolingi Karsavinui ir Sezamanui, kurie įsiliejo į lietuvių kultūrų ir nukalė svarbių konceptų. Dėl sovietinio košmaro negalėjome jiems atiduoti intelektinės skolos.“

P. Garbačiauską nustebino gausa šaltinių, „kuriuos L. Karsavinas cituoja iš atminties, pavyzdžiui, viduramžių mąstytojus“. Tiesa, pranešėjas sako, kad „pavadinimas gal šiek tiek klaidinantis, šiuolaikinis žmogus ne taip įsivaizduoja tobulybę, o tai yra knyga apie Dievą. Būtent dėl to negalėjo sovietmečiu pasirodyti ta knyga.“

„Rašė labai sąmoningai atmesdamas klampinančius kontrargumentus, atsiribodamas, eina tiesiai viena kryptimi šia tema“, – vertina filologas.

Apie šūdmalą

Trečia knyga – šiuolaikinio amerikiečių filosofo, Prinstono universiteto profesoriaus emerito Harry G. Frankfurto knyga „Apie šūdmalą“. „Frankfurtas kalba labai rimta tema. Šūdmala – tai tauškalai, plepalai, niektauzos. Pasekiau paties autoriaus intencija – įvardyti dalykus savais vardais. Žinome, kad yra toks reiškinys – niekų kalbėjimas. Frankfurtas tai analizuoja rimtai“, – pristatė V. Bachmetjevas.

Anot jo, knygos autorius identifikuoja, kad šiuolaikinėse visuomenėse šūdmalos yra daug visur: viešojoje erdvėje, komunikacijoje, kasdieniame bendravime. Knygoje identifikuojama, kad tai yra parazitinis diskursas – diskursas, kurio vertė abejotina, o gal net minusinė.

„Ir jis bando identifikuoti, kas čia vyksta. Jo analizės išvada: tai pavojingiau nei melas. Nes melagis turi turėti santykį su tiesa. Turi žinoti tiesą, kad galėtum meluoti. Šūdmalio tikslas – gerai atrodyti, jam svarbu, kokį poveikį padaro tam, su kuriuo kalbasi. Demagogija – šūdmalos forma“, – paaiškina V. Bachmetjevas.

P. Garbačiauskas vis dėlto suabejoja, ar terminas yra visiškai tikslus: „Kas yra lietuviškai šūdmala – bile ko kalbėjimas, niekų tauzijimas. Bet Frankfurtas kalba ne apie tai, jis kalba apie pavojingą socialinį diskursą. Jis ir Tumpą cituoja – tai ir siekis dezinformuoti, nukreipti žvilgsnį nuo realios problemos. Dabar panašiai elgiasi antivakseriai, maršininkai ir kiti. Paimama dalis tiesos ir pateikiama parankiu kampu. Tai pavojingiau nei melas, kuris lengvai verifikuojamas. Tai yra melagienų klausimas.“

„Autoriaus mintis ta, kad šūdmala – kalbėjimas nesvarstant, ar tai tiesa. Politikas nebūtinai bus melagis, bet jam gali būti tiesiog nesvarbu, ar jis sako tiesą, – aiškina V. Bachmetjevas. – Močiutė sakydavo „vėjus kalbi“. Mano klasiokas mokėdavo „įsijungti durnių“. Bet kuriuo atveju tekstukas – daug metų „New York Times“ bestseleris.“

Apie pedagogiką

Immanuelio Kanto knyga „Apie pedagogiką“ pirmą kartą lietuvių kalba pasirodė „neparankiu metu knygoms leisti“ – nepriklausomybės pradžioje. „Kai kurie žmonės tuo metu manė, kad knygų nebereikės, reikės tik pinigus uždirbti – bus ekonominis rojus“, – prisimena V. Bachmetjevas.

„Kantas – vienas iškiliausių visų laikų protų. Jis pats nėra pedagogas ir skaitant tai pasijaus. Jis nėra pedagogas, bet yra didaktas. Galima rasti puikių įžvalgų, kuo skiriasi lavinimas nuo mokymo, bet ir šiuo metu gan kvailai atrodančių patarimų – nuo kada pradėti mokyti vaiką vaikščioti“, – apibendrina filosofas.

P. Garbačiauskas teigia esantis tokių tekstų perleidimo šalininkas: „Tekstas buvo toks prapuolęs.“

Apie skaitymą

V. Bachmetjevas pristato kol kas paskutinę serijos knygą – Marcelio Prousto tekstą „Apie skaitymą“, kurį sudaro dvi esė. „Knyga apie tai, kas su mumis vyksta, kai skaitome tekstus, ką jie su mumis padaro. Visi jaučiame, kad vyksta kažkas specifiško, transformuojančio. Proustas rašo stilingai. Išversta geriausio Lietuvoje prustisto Vytauto Bikulčiaus“, – teigia V. Bachmetjevas.

P. Garbačiauskas tikina su neįtikėtinu malonumu perskaitęs ir vertimą, ir originalą. „Tai yra „Prarasto laiko beieškant“ priešistorė, tikrai užsimanysite perskaityti ir ją“, – tikina P. Garbačiauskas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt