Kultūra

2021.10.15 13:22

Miuncheno džiazo klube vyko lietuviško džiazo dienos: kaskart gauname ką nors geresnio nei tai, ko tikėjomės

Laima Slepkovaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.10.15 13:22

Rugsėjo 24–26 dienomis Vokietijoje, Miuncheno džiazo klube „Unterfahrt“, vyko lietuviško džiazo dienos. Jų metu koncertavę „Brave Noises“, Viktorija Gečytė su „Vibe Tribe“ ir Dmitrijus Golovanovas sulaukė neabejotinos sėkmės: publika buvo ir gausi, ir susidomėjusi.

Po pasirodymų girdėjosi šūksniai „bravo“, visi buvo kviečiami biso, klausytojai prieidavo padėkoti, pabendrauti, įsigyti CD arba sužinoti, kur rasti daugiau jų muzikos. Lietuvos kultūros institutas ir „Unterfahrt“ davė vieni kitiems pažadą, kad toliau bendradarbiaus, tad Lietuvos muzikantai dar būtinai aplankys šią nedidelę, tačiau prestižinę, turinčią gilias tradicijas ir didelę bendruomenę vienijančią salę.


Geriausių pasaulio džiazo klubų šimtuke besipuikuojantis „Unterfahrt“ klausytojus kviečia kasdien: 350 koncertai per metus yra įprastas grafikas. Ir taip jie gyvuoja daugiau nei keturias dešimtis metų, o apie jų tėkmę pasakoja klubo meno vadovas ir vykdomasis direktorius Michaelas Stücklas: „Klubas buvo įsteigtas kitoje vietoje, vos 500 metrų nuo čia, 1978 metais. Iš pradžių tai buvo free džiazo vieta – keli vyrukai tiesiog norėjo groti, ir jis buvo visai mažytis. Devintojo dešimtmečio pradžioje jis ėmė darytis labiau tarptautinis, jau atvykdavpo muzikantų ne vien iš Miuncheno, netrukus čia pradėjo groti amerikiečių atlikėjai. 1980 metais klubui valdyti įsteigta ne pelno organizacija – tai buvo kukli pradžia, bet klubas ėmė augti ir darėsi žymus. Į šias patalpas (buvusios alaus daryklos) persikėlėme 1998-aisiais. Tuo metu ne pelno organizacija visiškai perėmė vadovavimą. Prieš tai klubas buvo mišraus modelio – savininkas ir ne pelno organizacija dirbo išvien.

Aš prisidėjau, kai atvykau į Miuncheną studijuoti medicinos 1988-aisiais, tad dirbu čia 30 metų. Pirmiausia tapau ne pelno organizacijos vykdomuoju direktoriumi, pastarąjį dešimtmetį esu ir meno vadovas.

Po to, kai persikėlėme čia, tęsiama ganėtinai sėkminga istorija, klubas klesti.“

– Tai keturių dešimtmečių istorija! Ar klubas keičiasi, ar laiko tėkmė paveikia jį?

– Taip, mes stengiamės, kad čia skambėtų šiuolaikiniai stiliai. Aštuntajame dešimtmetyje čia skambėjo septintojo ir aštuntojo dešimtmečių muzika, dabar skamba šiuolaikinė, ir mes visuomet siekiame pristatyti jauną, gaivią, originalią kūrybą.

Žinoma, ir dabar atvyksta daug amerikiečių. Iki COVID-19 trečdalį, manyčiau, sudarė amerikiečiai, kitą trečdalį – muzikantai iš visos Europos, o likusį trečdalį – nacionalinės scenos atstovai. Dabar amerikiečiai iš lėto sugrįžta ir mes tikimės vėl atspindėti visą dabarties džiazo įvairovę.

Šįvakar pas mus – lietuviška grupė. Įvairių šalių pristatymus mes pradėjome 2002 metais. Pradėjome nuo Nyderlandų, ir nuo tada pristatėme daugybę Europos šalių – savaitgalio ar savaitės programomis. Štai pirmą kartą nuo pandemijos pradžios mes vėl pristatome užsienio šalį.

– Pasaulio garsenybės publiką, žinoma, pritraukia lengviau negu niekam čia negirdėti muzikantai iš mažos šalies. Kodėl tam ryžtatės ir kaip ugdote publikos pasitikėjimą savo programos pasirinkimais?

– Mums labai svarbu pristatyti muziką, kuri nėra visiems žinoma: jaunus atlikėjus, kurie pasirodo scenoje, baigę konservatorijas. Jiems reikalinga scena ir jie turi būti pristatyti. Mes visuomet siekiame aukštos kokybės, ir žmonės tai žino. Kartais gali nepavykti: kas nors patinka man, patinka Anai, bet gali nesužavėti publikos. Tačiau jie žino, kokia mūsų kokybės kartelė, ir sutinka pamėginti klausytis to, ką mes pasiūlome.

– Turite puikią auditoriją!

– Mūsų publika yra labai gausi. Šiuo metu mus varžo ribojimai. Palaikome labai gerus ryšius su žmonėmis, kurie dažnai lankosi klube. Įprastai 20–30 proc. lankytojų sudaro mūsų bendruomenės nariai.

– Jie turi nuolatinius bilietus visam gyvenimui?

– Ne, jie turi narystės kortelę ir susimoka pusę bilieto kainos. Jie brangiai moka už narystę ir užklupus koronaviruso krizei išlaikė mus. Per visą laikotarpį, kol negalėjo vykti koncertai, jie toliau mokėjo narystės mokestį, tokiu būdu suteikdami galimybę karantino metu kviesti muzikantus, kurių koncertus transliavome internetu iš tuščio klubo ir galėjome neblogai jiems mokėti.

Publika keičiasi, tampa jaunesnė. Prieš keletą metų aš mąsčiau: o ne, aš čia dirbu 25 metus ir mano publika paseno 25 metais. Tuomet mes pradėjome labai stengtis privilioti jaunų žmonių: pradėjome kviesti jaunų arba jaunimui patrauklių muzikantų. Tai suveikė.

– Ši patalpa, regis, labai tinka muzikantams?

– Dažnai muzikantai sako, kad čia gera akustika. Vienas britų saksofonininkas sakė, kad „sienos čia sutvirtina muziką“. Mes stengiamės dėl įgarsinimo ir transliacijų internetu kokybės. Turime labai gerą garso režisierių.

– Vos tik baigiasi koncertas, scena jau ruošiama kitam – gerokai iš anksto...

– Pasiruošimas yra rutina. Mes rengiame 350 koncertų per metus. Mes tiesiog tai darome, kaip mums patogiausia. Nemėgstame skubos ir streso, tad stengiamės paruošti viską iš anksto, kad galėtume patys pasimėgauti vakaru.

Klubas turi septynias profesionalias vaizdo kameras transliacijoms, labai gerą interneto platformą ir garso įrangą. „Brave Noises“ stebėjosi, kad atėjus į garso bandymus viskas buvo paruošta ir beveik nereikėjo jokių korekcijų. Taip pat klube įspūdingas instrumentų arsenalas, yra netgi Steinway fortepijonas su labai ypatinga atsiradimo šiame klube istorija.

Tai buvo, atrodo, 2005 metais. Mes šventėme ne pelno organizacijos 25-metį. Netgi ne šventėme, o tiesiog pristatydamas koncertą aš tai paminėjau nuo scenos. Publikoje tą vakarą sėdėjo ACT Music prodiuseris Siggis Lochas. Per pertrauką jis priėjo ir tarė man: „Esu blaivus, pasitariau su žmona ir noriu tau pasakyti, kad ketinu įteikti dovaną. Tai bus Steinway fortepijonas.“ Ir jis iš tiesų atgabeno „Steinway“ fortepijoną, pakvietė garsių pianistų, kad šį instrumentą pristatytų klube.

– Daug garsių muzikantų yra groję šioje scenoje. Ar galėtumėte papasakoti, kokie koncertai buvo Jums ypatingi?

– Labai daug kas klausia, bet neturiu gero atsakymo, kadangi daugybė koncertų yra įsimintini. Būna koncertų, susijusių su labai dideliais vardais. Vienas koncertų, kuriuos visada atminsiu, yra Marios Schneider orkestro.

– Kaip?

– Taip, mums pavyko. 20 muzikantų iš Niujorko. Buvo labai smagu. Tai vakaras, kurio niekada nepamiršiu. Po poros mėnesių ji pasakė savo kolegai, kad koncertas Miunchene buvo geriausias per visą karjerą. Mes irgi pajutome, kad tai buvo ypatinga.

Kartą pas mus grojo Bradas Mehldau su savo trio. Mes buvome suplanavę radijo transliaciją, o grupė atšaukė savo viešnagę. Taigi, mums reikėjo gero atlikėjo, kad turėtume medžiagos radijui. Peržvelgėme kai kurių muzikantų tvarkaraščius ir pamatėme, kad Bradas Mehldau groja Budapešte ir Amsterdame, o mes jam būtume kaip tik pakeliui.

Pamėginome paskambinti, vadyba atsako: jokių šansų, Bradas negroja klubuose. Po penkiolikos minučių jie perskambino ir pasakė, kad ką tik susisiekė su Bradu ir jis atsakė: „Žinoma, aš grosiu „Unterfahrt“.“ Tas vakaras buvo taip pat labai įsimintinas ir, laimei, įrašytas. Labai daug vakarų, kai tiesiog atrandi ką nors naujo.

Mūsų moto yra „kaskart nauja“. Būdami čia, mes ko nors tikimės, bet kaskart gauname ką nors kito ir geresnio nei tai, ko tikėjomės.

Kartais nustebina koncertai, iš kurių nesitiki nieko sensacingo, visiškai nežinomų atlikėjų... Štai dėl ko aš tai ir darau.

– Šiuo metu sudėtinga planuoti ir žvelgti į ateitį, bet... apie ką svajojate?

– Mano didžiausia svajonė, kad publika grįžtų po COVID-19, kadangi dabar tai didžiausia problema. Šiuo metu žmonės nesijaučia labai jaukiai ir ramiai minioje. Tad aš labai tikiuosi atgauti publiką, kuri vis augo metai po metų... Buvome priversti sustoti, o mums tai neįprasta, nes per 33 metus, kol aš čia dirbu, tik kartą turėjome 12 dienų pertrauką ir pažadėjome sau niekada to nekartoti. Tai buvo labai blogas sprendimas dėl kažkokio kvailo čempionato – užsidaryti keletui dienų.

Po to mes tarėme sau „ne“, niekada to nebedarysime. Bet nutiko pandemija, ir mes negalėjome veikti (nenuotoliniu būdu) du mėnesius per pirmą bangą, pusę metų per antrąją. Dabar aš tikiuosi, kad žmonės grįžta. Planuoti dabar, žinoma, sunku. Įprastai planuojame trims–aštuoniems mėnesiams, derinamės prie turų, turime ir laisvų dienų paskutinės akimirkos koncertams, bet pastaruoju metu, nenorėdami rizikuoti, planuojame gana trumpam laikotarpiui, kadangi aš nenoriu šito darbo dirbti du ar tris kartus.

– Tikėkimės, tuose ateities planuose gana greitai vėl matysime Lietuvos muzikantų vardų, besipuikuojančių afišoje tarp tokių džiazo scenos įžymybių kaip Geraldas Claytonas, Steve`as Colemanas ar Jeremy Peltas. „Unterfahrt“ nuo mūsų yra nutolęs mažiau nei pora valandų skrydžio ar tiesiog interneto transliacijos mygtuko „play“ paspaudimu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt