Kultūra

2021.10.12 18:16

Menininkui nenudailintas Vilnius – gražesnis: praeiviai sulėtina žingsnį, stebisi, kas ir kodėl taip ilgai žiūri į sieną

Ieva Žigaitė2021.10.12 18:16

Kai Bernardas Burba palinkęs piešia, rodos, lyg jis visas tuoj pat ir atsidurs savo piešinyje. Šypsosi – kitaip negalintis, jam būtina kruopščiai išdailinti kiekvieną, net ir mažiausią, detalę. Nors jo dėmesį patraukiančių objektų išdailintais, ko gero, nepavadintų niekas – B. Burba piešia tai, pro ką dažnas praeiname net neatsisukę.

Senos sienos, suklypę langai, kreivi namai, įprasti troleibusai ir pastatai, kurių jau nebėra, – visame tame menininkas mato grožį ir į jį gilinasi neskubėdamas. Prie piešinio gali praleisti savaitę, dvi ar net mėnesį. Vienas iš pastarųjų objektų – vienuolyno senos durys. Neremontuotos, bet, pasak menininko, labai gražios: „Man jos paslaptingos. Užrakintos, o už jų – sustojęs laikas, nesikeičiantis vienuolynas.“

Užaugęs Pašilaičių daugiabutyje, B. Burba pamena jau vaikystėje važiuodamas pro autobuso langą stebėjęs pajuodusį ir nenudailintą, tuomet paslaptingą vaikui senamiestį. Stebina ir žavi iki šiol – neišgražintos vietos, senos laiptinės, įdomių formų fasadai, šiurkštūs paviršiai: „Mane traukia paišyti miestą. Jei būnu už jo, vis tiek susirandu kokį seną namą ar seną storą medį. O gamta kyšo kur nors iš už namo ar prie jo.“

Kartais B. Burba patikusią vietą nusifotografuoja ir tada palinksta prie piešinio kelioms savaitėms, kartais vis grįžta į ten pat, o kartais pastebi – praeiviai sulėtina žingsnį ir bando įžiūrėti dažniau ne piešinį, o tai, ką ypatingo menininkas išvydo apleistoje ar, rodos, paprastoje sienoje.

„Jaučiu, kad kartais sulėtina žingsnį ar ratus suka. Labai sužiūra, kas čia stovi prieš sieną ir kodėl taip ilgai. Kartais vyresni žmonės pakomentuodavo – taigi ten sutvarkyta, nudažyta gražiai, kodėl jūs ten nepaišot? Būna, ypač miesteliuose, močiutė išlenda – toks baisus mano langas, kam jūs jį paišot?“ – pasakodamas šypsosi grafikas, o smalsuoliams atsako, kad jam tokios vietos gražesnės ir, kai jų nebeliks, jo piešiniuose jos bus išsaugotos.

Menininkas dažnai piešia Antakalnį – rajoną, kuriame gyvena ir kuris žavi įvairove: „Čia ne vien sena ir ne vien nauja. Visko prisirankioju, prisižiūriu, kartais spėju persigalvoti, kol pradedu paišyti. Man čia labai patinka. Kartais ilgai neišeinu ir čia sau randu visko: senų laiptinių, senus laikus menančių namų, vienuolynų.“

Simboliška – pirmoji B. Burbos paroda surengta taip pat Antakalnyje, bendruomenės edukacijos centre „Miesto laboratorija“. Čia eksponuojami jo darbai, kuriuose antakalniečiai lengvai atpažįsta šio rajono vietas – daugiabučius, bendrabučius, parkus ir troleibusus gatvėje. Keliuose piešiniuose užfiksuota tai, ko realybėje nebeliko. Prie kai kurių pastatų grafikas atskubėdavo dviračiu specialiai jų nupiešti, nors šalia jau ūžė griovimo technika.

„Gal tas namas tikrai nevertas saugoti. Ar kad jis stovės apdegęs dar 10 metų, gal geriau nebus. Dažnai žmonės klausia, kur jis yra, tenka atsakyti, kad jau dešimtmetį to namo nebėra. Kartais atsitiktinai praeidamas pamatau naują įdėtą langą, ką nors sutvarkyta. Gerai, kad suremontuota, o mano darbuose liko ankstesnio laiko vaizdas. Ten sustoja laikas“, – B. Burba teigia nejaučiantis kaip anksčiau pykčio dėl griaunamų pastatų ir išmokęs priimti kaitą, svarbu tik spėti užfiksuoti tai, ką norisi.

Vieną piešinį savaitę, kelias ar mėnesį piešiantis grafikas sako, kad kitaip nei skrupulingai tikslinti visas smulkias detales jam tiesiog neišeina, o ir labai gera viską pavaizduoti iki smulkmenų. Save motyvuoja pasakęs, kad net jei ir užtrunks mėnesį, metų gale vis tiek turės dvylika darbų. Kiek daugiau jų – aštuoniolika – žiūrovų dar laukia parodoje „Miesto laboratorijoje“ iki spalio vidurio.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt