Kultūra

2021.10.17 12:18

Lietuvos rekordą pagerinęs oreivis Samarinas: susidūrėme su nematytu reiškiniu, žinojau, kad kažkuris nualpsime

LRT.lt2021.10.17 12:18

Karštą liepą dienos šviesą išvydo nauja Edmundo Ganusausko knyga „Ekscelencija, monsinjoras ir...“. Joje pasakojama apie ypatingus žmones, kuriuos, autoriaus žodžiais, jam buvo leista sutikti ir su kuriais teko ne vienus metus artimai bendrauti. Tarp jų – dailininkas, dvasininkas, kosmonautas, fenomenalus plaukikas, generolas, aktorius, alpinistai, oro baliono pilotas ir kiti iškilūs, daug nuveikę žmonės.

Įtaigiu stiliumi parašytoje knygoje autorius ne tik jautriai atskleidžia vidinį savo herojų pasaulį, bet ir profesionaliai įsigilina į kiekvieno jų veiklos esmę.

Knygos preambulėje E. Ganusauskas, be kita ko, rašo: „Kartais, galvodamas apie žmones, kuriuos man buvo leista sutikti, nugrimztu į kažkokį sunkiai apsakomą pasaulį, kuriame keisčiausiu būdu persipina daugybė gijų, siejančių mane su jais, pripildančių būtį šiluma ir apginančių nuo beprasmybės. Jaučiuosi tiems žmonėms skolingas. Suvokiu, kad tos skolos niekada negrąžinsiu.“

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Laisvės dvelksmas po kupolu

Joks kitas skridimo aparatas nesuteikia tokio laisvės pojūčio, kokį gali patirti oro baliono gondoloje. Ir pagaliau – oreivystė patraukia tik laisvos dvasios žmones.

Pirmasis oro balionų pasirodymas Vilniuje 1989-ųjų gegužę virto sprogimui prilygstančia švente. Margaspalviais kupolais padangę užtvindęs įvykis simboliškai sutapo mūsų laisvėjimo pradžia. Iš įvairių šalių atvykę 37 pilotai, beveik visi su skaitlingomis komandomis, iki tol apie Lietuvą žinojo labai nedaug. Jie tiesiog troško pagaliau paskraidyti uždaroje, tad egzotikos žadančioje Sovietų Sąjungoje, tačiau, pasiekę Vilnių, greitai pajuto ypatingą miesto nuotaiką.

Iš tikrųjų tada mus gobstė artėjančios laisvės dvelksmas ir toji nuojauta atsispindėjo žmonių veiduose. Galima drąsiai lažintis, kad jokioje šalyje oreiviai nebuvo pajautę tokio neapsakomo visuotinio pakilimo – į Vingio parką, ypač vakarais, žmonių suplaukdavo beveik kaip į Sąjūdžio mitingus. Iš toli atvykusius pilotus buvo apėmę dvejopi jausmai. Viena vertus, imponavo didžiulis, nematytas ir labai nuoširdus vilniečių susidomėjimas renginiu. Kita, pripūsti kupolą ir saugiai pakilti tiesiai iš minios būdavo, kaip ne vienas po visko prisipažino, būdavo beveik žygdarbis.

Šiaip jau nepriimta skrydžiui ruoštis žmonių kamšalynėje, juolab kad ne visiems pakakdavo tik stebėti neįprastą vyksmą – dažnas veržėsi į talką baliono komandai. Supratę, kas vyksta Lietuvoje ir kad oro balionus žmonės čia mato pirmą kartą, pilotai atlaidžiai susitaikė su tuo begaliniu ir nevaldomu mūsų entuziazmu, tačiau įtampos oreiviai turėjo per akis. Teko matyti, kaip vienas pilotas, regis, atsidėkodamas Dangui, persižegnojo, kai talkininkai pagaliau atitraukė rankas nuo gondolos, ir oro balionas ėmė netrikdomas kilti.

Neseniai lenkų šiek tiek pamokyti, šventėje dalyvavo ir keli Lietuvos pilotai, visiški oreivystės pradinukai, skraidę vos po dvi ar tris valandas. Tiesa, tai negadino šventės. Vakariečiai oreiviai liko sužavėti, išsivežė iš Vilniaus glėbius šiltų įspūdžių, ir galima drąsiai teigti, jog lietuviams oreiviams šis renginys atvėrė pasaulį – puikių draugų atsirado nuo Amerikos iki Japonijos.

Praėjo trisdešimt laisvos Lietuvos metų. Kartu su Tėvyne brendusi oreivystė kai kuriais atžvilgiais, sakytum, net gerokai išsiveržė į priekį. Plačiai nuskambėjo Lietuvoje surengti Europos ir pasaulio čempionatai, lietuviai oreiviai ne kartą kopė ant aukščiausių pjedestalų, pasiekta įspūdingų rekordų. Pagal licencijuotų pilotų skaičių proporcingai populiacijos dydžiui Lietuva užima pirmąją vietą pasaulyje. Daugelis šiandieninių pilotų gimė jau laisvoje Lietuvoje, kai kurie – dar sovietmečiu, tačiau buvo per maži, kad prisimintų laisvę pranašavusią 1989-ųjų šventę.

Tarp jų – ir mūsų pasakojimo herojus. Tiesa, Vytautas Samarinas jau ėjo dvyliktus, tačiau į Vingio parką iš gimtųjų Šiaulių jis atvažiavo metais vėliau, negu čia siautė oro balionų festivalis. Dainavau miesto berniukų chore, 1990-aisiais mus atvežė į Dainų šventę. Kalbėjo Landsbergis, dainavome „Bunda jau Baltija“. Gražūs laikai, buvo tame jėgos. Žmonės klausydavo susikaupę, verkdavo.

Baigdamas vidurinę, Vytautas nelabai žinojo, kokią profesiją turėtų rinktis. Dabar jau sunku pasakyti, koks impulsas pastūmėjo jį studijuoti atominę fiziką. Lyg geresnę stipendiją žadėjo. Tėvą jau buvo pasiglemžęs vėžys, mamai sunku iš visų pusių, ir atrodė, kad realus kelias pačiam finansiškai išsilaikyti – atominės energetikos studijos. Ir iš tikrųjų buvo įdomu – fizika, sudėtingi technologiniai dalykai. Tačiau prieš pirmas vasaros atostogas klasiokas Aurimas, jau susipažinęs su oreiviais, pakvietė padėti Lietuvos čempionato metu.

Sakė, maisto gausime, miegoti irgi bus kur, o gal pavyks ir paskristi oro balionu. Nebuvau matęs to daikto, bet skambėjo gerai. Komiška situacija – sutikau dalyvauti oreivystėje anksčiau, negu pamačiau balioną. Beje, Vingio parke. Pučia balionus, nieko negaliu suprasti, kas čia vyksta. Į čempionato pabaigą pasiklausinėjau, kokie šansai pačiam išmokti pilotuoti balioną. Man pasakė: jei nieko nepažįsti, tave gali priimti tik Šurkus. Susipažinau, bet neužteko drąsos pasiprašyti. Jis darė labai didelį įspūdį – visiems ir viskam vadovavo. Taip gal ir būtų likę, bet po kurio laiko Gintaras į mano gimtuosius Šiaulius atlydėjo belgų, atrodo, kūrusių Lietuvoje kažkokį verslą, šeimą. Sužinojęs parinkau baliono startui aikštelę, ir Gintaras paklausė, kas aš per veikėjas. Po savaitės jau „tranzavau“ į Nemunaitį.

Studijas sėkmingai baigiau, bet diplomą atsiėmiau tik po pusmečio, o iškilmių dieną su oreivių komanda buvau pakeliui į Ispaniją. Atominė energetika mano sąmonėje ir šiaip buvo gerokai prigesusi – jau kažkas pasirašyta dėl Ignalinos uždarymo, vadinasi, niekas ten nieko negamins, tik vartos. Tačiau svarbiausia, kad studijų metais, jau šiek tiek įkėlęs koją į oreivių pasaulį, supratau, kad gyvenimas gali būti visiškai kitoks, ir aš esu jau kažką stipriai praleidęs.

Pamačiau visai kitokius žmones – atvirai mąstančius ir atvirai gyvenančius. Visą laiką atrodė, kad finansinė sauga – labai svarbus faktorius, o čia žmonės su kitokiu požiūriu: kas, jei šiandien nėra, bus tų pinigų. Svarbu nuvažiuoti, susipažinti, skraidyti. Kai 1998-aisiais grįžome iš Austrijos, kur Gintaras Šurkus tapo pasaulio čempionato prizininku, buvau jau visiškai sugadintas. Supratau, kad balionai turi tapti mano gyvenimu. Tą šansą man suteikė, aišku, Gintaras. Šiaip jau tapti pilotu nėra paprasta – struktūros, formalumai, daug visokių pinklių, o Gintaras, kaip benamių kačiukų globėjas, būdavo, visus surenka, ateikit. Svarbu, kad akys blizgėtų. Oreivystėje jis visada buvo tas žmogus, kuris priėmė, atvėrė, leido.

Nuo tų dienų kartu su debesimis nuplaukė beveik dvidešimt metų. Vytautas taip ir nesusižavėjo oreivyste kaip sportu. Kaip pats sako, varžybų nemėgsta, užtat jose ir nedalyvauja. Daug brangesni jam tie trumpi susitikimai su gražių įspūdžių trokštančiais žmonėmis. Beje, ir skrendant su gondoloje klegančia publika, neretai pasitaiko varžyboms būdingų manevrų – norisi pamaloninti savo bendrakeleivius, tarkime, tiesiai po balionu praslenkančia Trakų pilimi ar kokiu ypatingu gamtovaizdžiu. Bet ir dėl varžybų galėtume Vytautui paprieštarauti, nes 2020-ųjų žiemą jis ne tik dalyvavo, bet ir laimėjo – virš Alpių.

Varžybos Alpėse yra šiek tiek ties žmogaus ir technikos galimybių riba. Visada stresas, visada adrenalinas, nes nežinai, ko virš kalnų laukti. Sakykim, kyli į penkis kilometrus ir staiga įsirėži į kitos krypties oro srovę, kuri balioną ir lamdo, ir varto. Arba skrendi slėniu, srautas nešioja, kaip jam reikia, būna tokių rotorių, kad gali suvynioti kupolą, o šalia – kilometrinė dolomito siena. Baisu, tikrai baisu. Dėl ko čia važiuoju? Turiu palaikyti formą, kad, skraidindamas žmones, nepadaryčiau nesąmonių.

Kartais tenka prisiminti Alpes, tarkime, kai virš Nemenčinės ar Labanoro miškų prityla vėjas. Tada ir pagalvoji: ten išsikapstydavai, tai čia tikrai neprapulsi. O dėl to, kad laimėjom, tai daugiau atsitiktinumas. Labai paprastos tų varžybų sąlygos – laimi toliausiai nuskridęs. Paskutinę dieną Italijos vėjas pūtė į Lietuvos pusę. Žinojom iš vakaro pagal prognozes, tai susikrovėm daiktus, o kitą dieną persigavome per Alpes, ir tik namuose sužinojome, kad prizas atiteko mums – niekas iš penkiolikos komandų per varžybų savaitę toliau, kaip tąkart mes, nenuskrido.

Buvo ir toks skrydis, kuris Vytauto biografijoje, matyt, liks didžiąja gyvenimo avantiūra arba, tiesiai sakant, beprotiškiausiu iššūkiu. Jo esmę 2006-ųjų lapkričio 27-osios vakare atskleidė portalai ir televizijos: Vilnietis oreivis Vytautas Samarinas ir alpinistas Vladas Vitkauskas karšto oro balionu pasiekė Lietuvos rekordą – pakilo į 10 064 metrų aukštį.

Mintį, kad reikia nuveikti kažką ypatingo, kas būtų įdomu visuomenei, prasminga ir svarbu oreivystės istorijai, įdiegė Lietuvos padangėje atsiradęs didžiausias Baltijos šalyse oro balionas „Kauno grūdai“. Nestandartinės šio aparato galimybės savaime pakuždėjo imtis rekordinių skrydžių. Vytautas samprotavo: Norint kilti aukštai, reikia konsultuotis su išmanančiais žmonėmis, o kas tuos reikalus geriau pažįsta negu Vitkauskas, įkopęs į visų žemynų aukščiausias viršūnes? Vladas iš pradžių nepasakė nei taip, nei ne. Manęs jis nepažinojo, gal todėl ir pažiūrėjo skeptiškai. Tada nutarėme padaryti bandomąjį skrydį iki septynių kilometrų. Atseit, pasiruošiu, kaip išmanau, o paskui žiūrėsim. Po šio skridimo Vladas, matyt, jau neabejojo ir tarp mūsų atsirado abipusis pasitikėjimas. Darom!

Vladas parūpino alpinistų kaukes – tikras, skirtas rimtiems kalnams. Tai – ne medicininės, kurios pritaikytos naudoti kambario sąlygomis. Tiesa, Vytautui kliuvo daug ką – ne tik Everestą – mačiusi, gal net batsiuvio remontuota kaukė. Vis dėlto bandomojo skrydžio metu deguonis patikimai sruvo ten, kur ir turėjo – į piloto plaučius. Beliko tikėtis, kad ji atsilaikys ir ekstremaliomis sąlygomis beorėje erdvėje.

Įsitikinau, kad radijo ryšys geras, patikimai veikia atsakiklis, lokatoriuose būsime matomi. Pirmiausiai turime apsisaugoti nuo šalčio, pažiūrėjom, kaip, šilčiau atsirengę, telpame krepšy. Kai darai ekstremalius dalykus, mąstai, kas blogiausia gali atsitikti. Užges ugnis, ir bandysi kažkokiu būdu ją gaivinti arba priešingas atvejis – nekontroliuojama ugnis. Iš lenktynininkų pasiskolinome nedegius kombinezonus. Atrodė, protinga. Apsivilkom, o ant viršaus – striukes, žiūrim, ar patogu, ar nevaržo judesių.

Tada, kildami iki septynių kilometrų, žiūrėjome, ar neužšąla prietaisai, ar nesutrinka deguonies tiekimas. Tokia logika vadovavomės tąkart, turi ji pasiteisinti ir kylant iki Everesto aukščio. Kadangi gondoloje – Vladas Vitkauskas, tai ir Lietuvos rekordas tebus 8848 m. Atrodė, ir gražu, ir simboliška. Buvo aišku, kad reikia teisingai pasirinkti starto vietą, nes jeigu dideliame aukštyje pakliūsime į stiprią srovę, Tėvynė gali pasirodyti labai nedidelė. Remdamiesi Vlado patirtimi, daug šnekėjom apie būsenas, žmogaus elgseną dideliame aukštyje, nors buvo aišku, kad mūsų situacija bus kitokia – kilsime staigiai, be adaptacijos, kuriai alpinistai skiria ne vieną savaitę. Ieškojome žinių knygose, tačiau nėra daug literatūros apie tai, kas, kylant į didelį aukštį, vyksta žmogaus organizme.

Ties devyniais kilometrais laukė visai naujas patyrimas, susidūrėme su nematytu reiškiniu: deguonimi maitinama pilotinė ugnelė šnypščia kaip suvirinimo aparatas, tačiau pagrindinės ugnies, kuria kaitini kupolą, nebėra. Vaizdžiau sakant, apsipylęs benzinu, nesusidegintum, nes ore per mažai deguonies. Propanas pliūpsniais šauna pro pilotinę liepsną ir neužsidega. Nematai ir nežinai, kiek tų sprogių dujų jau pripurškei į kupolą, nesupranti, koks ten dabar mišinys. Galvoji, kas bus toliau. Jeigu detonuotų, nebūtinai daug iš kupolo liktų.

Vienu metu, kai reikėjo susisiekti su skrydžių valdymo vadaviete, Vytautas atitraukė akis nuo degiklių. Netrukus vėl metęs žvilgsnį aukštyn, pamatė iš kupolo besiveržiančius baltus kamuolius. Pirma mintis – dūmai, degame! Nejaugi kupolo nailonas, kuris mus neša? Bet neturėtų, dingtelėjo, juk deguonies taip maža, kad normalios ugnies negalėtų būti. Praėjo kelios slogios sekundės, kol jis suprato, jog kamuoliais iš kupolo verčiasi ne dūmai, o karštas oras. Išsiveržęs išorėn, jis akimoju atšąla ir virsta garais – lygiai taip randasi šleifas paskui aukštumose skrendančius lainerius.

Atviroje gondoloje kylant nuo devynių kilometrų į dešimt, žmogaus gyvybei grasinanti aplinka blogėja, sakytum, geometrine progresija. Fizine prasme tai – perėjimas į kitą, organizmui mirtiną, sferą. Oro slėgis darosi toks mažas, kad kraujagysles, net smulkiausius kapiliarus užkemša azoto burbulai.

Savijauta – kaip čia pasakius. Spaudžia krūtinę, pirštai negyvi, sunku atlikti bet kokį veiksmą, matymo laukas susitraukia, aplinkinį pasaulį įžiūri lyg pro vis siaurėjančią susukto žurnalo tūtelę. Atbukę pojūčiai verčia klaidžioti puikiausiai, atrodytų, pažįstamoje gondoloje. Atsimenu, ilgai ieškojau racijos, nors paprastai ranka pati žino jos vietą. Akivaizdžiai trūko patyrimo, kaip teisingai naudotis deguonies kauke. Bijai, kad per mažai atsukęs čiaupą gali prarasti sąmonę, tačiau dėl tos pačios baimės persistengęs, apsinuodytum deguonimi, o rezultatas būtų toks pat.

Dar vienas dalykas, į kurį žemėje neatkreipiau dėmesio, buvo tas, kad balionų aukštimačiai rodo tik iki devynių kilometrų. Iš pradžių nesupratau ir radijo ryšiu, jau, matyt, nekaip susivokdamas aplinkoje, kartojau tą patį aukštį. Tik paskui žvilgtelėjęs į GPS, pamačiau, kur esame. Teisingą aukštį skrydžių vadovams rodė radijo atsakiklis, kol, užkliuvę už antenos, jos nenulaužėme. Dabar skrydžių valdymas mūsų jau nematė. Supratau, kad tokiame aukštyje galime pataikyti į lainerių trasą, be to, vėjas nešė į Baltarusijos pusę.

Staiga man ant galvos nukrito išsilydžiusi vienos pilotinės ugnelės galvutė. O jeigu ir antra? Ar nekils gaisras? Žinojau, jog ateis minutė, kai kažkuris nualpsime arba – ir abu. Ir vis dėlto tokie motyvai dar neprivertė leistis. Maža to, staiga Vladas kone pakiliai ištarė: Kylam iki vienuolikos! Gali atrodyti komiška, bet kaip tik tas nesveikai optimistiškas šūkis man buvo tarsi ženklas, kad laikas kuo greičiau artyn žemės.

Tada Vytautui neatrodė, kad tas skridimas buvo didelė avantiūra. Dabar kai pagalvoju, kaip tie minus 56 laipsniai galėjo paveikti mūsų inventorių, plastmasę, gumą... Nuo labai prastų dalykų skyrė milimetro storumo sulopyta kaukė. Galėjo atsitikti nežinia kas – mums tiesiog pasisekė arba, jei sąžiningai, kažkas iš aukščiau pasigailėjo.

------------------------

Vytautas tikina nesąs didelis kelionių mėgėjas, nors iš tikrųjų yra išmaišęs nemažai pasaulio. Kelis kartus važiavo į Naujosios Meksikos valstijos mieste Albukerkyje kiekvieną spalį vykstančią didžiausią pasaulyje oro balionų šventę. Ką bekalbėtum, skristi penkių šimtų oro balionų kompanijoje pilotui labai įdomus patyrimas.

Kaip tik nuo Albukerkio 2010-aisiais prasidėjo ilgalaikiai Vytauto pasiblaškymai po pasaulį. Tada meksikiečiai, pradedantieji oreiviai, pakvietė pasisvečiuoti, mat būsianti didelė šventė, o paskui viskas susidėliojo taip, kad jis, likęs visai žiemai, padėjo vaikinams užsukti oro balionų verslą ir pats skraidino keleivius. Laimė, ispaniškai jis jau iki tol buvo pramokęs.

Galima spėti, kad būtent Meksikoje atsiskleidė Vytauto polinkis rašyti – bent jau man anksčiau susidurti su jo rašto darbais neteko. Dabar gi artimesniems draugams jis elektroniniu paštu atsiuntė netikėtai didelės apimties laišką, ir jau patys pirmi sakiniai žadėjo nenuobodaus pasiskaitymo. Buvome kaimyniniame Tekilos miestelyje, kur jau savaitę vyksta miesto šventė! Galite įsivaizduoti, kas ten darosi, juk Tekiloje per šventę vandens nepilsto... Buvo smalsu patirti, kaip į jo gyvenimą atėjo tas laiškų rašymas, nes kažkada girdėtas paaiškinimas, girdi, rašau, kad parvažiavus nereikėtų kiekvienam atskirai pasakoti, neatrodė labai įtikinamas. Juolab kad skaitydamas jauti polėkį ir neabejotiną talentą.

Vėliau bičiulio laiškų gaudavome iš Suomijos, Rusijos, Didžiosios Karalystės, Prancūzijos, Mianmaro, Vietnamo, Kipro, Jungtinių Arabų Emiratų. Beveik visos Vytauto žiemų išvykos buvo susijusios su skraidymu arba šio verslo organizavimu. Regis, tik Tailandą (Tailandas kasdien smogia naujais kvapais, aromatais ir skoniais...) bei Niujorką (Kažin ar egzistuoja priešnuodžiai nuo Manhatano kerų...) Vytautas aplankė tiesiog su draugais bastydamasis po pasaulį.

Padirbėti Kenijoje jį pakvietė čia jau ne pirmi metai skraidęs Donatas Stakeliūnas, oreivių pasaulyje žinomas kaip Stakelis. Skraidymas virš Masai Maros draustinio savaime buvo unikalus patyrimas. Vien jau kas rytą apačioje matyti tikrą gamtą, mokytis ją skaityti ir jausti ryšį atrodė nereali likimo malonė. Tiesa, susitikimai su tąja gamta akis į akį kartais skatindavo net ir apmąstyti savo vietą pasaulyje. Kaip tą kartą, kai afrikiečiai vairuotojai, po skridimo susirinkę keleivius, užmiršo prie gondolos likusį pilotą. Imi galvoti, kas tu per rūšis? Mąstanti, aukštesnė? Tačiau kam čia svarbu tavo nuotaikos-nenuotaikos, išgyvenimai? Ateitų liūtas priešpiečių, ir ką tu savo intelektais... Labai prablaivo požiūrį į gyvenimą, išmuša didybės maniją. Tu – ne visatos centras, ne valdovas, nereikia sureikšminti savęs.

Nedidelis jų namelis stovėjo už krūmų per tris šimtus metrų nuo pagrindinių stovyklavietės pastatų. Liūtai čia beveik nepasirodydavo, užtat drambliai mėgo laužyti medžius, o kartais atpėdindavo ir iki durų. Laimė, šiems galiūnams nekildavo minčių pasibelsti... Jau pripratau prie gazelių, laukinių kiaulių ar antilopių draugijos. Tegu po langais valkiojasi marabu ar net hienos. Visus juos dar įmanoma pakęsti ar nubaidyti. Bet ką daryti su buivolu? <...>

Neapleidžia jausmas, kad gyvenu milžiniškame zoologijos sode. Visai neprastai pritaikytame jo gyventojams. Tik šio zoologijos sodo narvuose tupime mes – žmonės. Kol šviesu, mus dar išleidžia pasiganyti, norinčius pavežioja po apylinkes fotoaparatais papyškinti pro visureigio langus. Bet tik kol šviesu. Saulei nusileidus, įsigalioja komendanto valanda – judėti tik apšviestame stovyklos centre. Mūsų namukas pakraštyje, todėl vakarieniauti kiekvieną kartą mus veža visureigiu.

Vieną vakarą oreiviai sumanė iškelti sau nedidelę puotą ir netoli būsto užkūrė nemenką laužą. Besigerėdamas ugnimi, kiek nuodėmingai užsisvajojau apie pusnuoges vaidilutes, mano vaikomas aplink laužą. Kol klaidžiojau fantazijose, Donatas budėjo, galingu prožektoriumi šviesdamas į tamsą. Nesusilaikiau nepasišaipęs, atseit, negi manai, kad koks nors sveiko proto žvėris ims artintis prie tokio laužo?Pamatysi, Samarinai. Tuoj viską pats pamatysi“. Stakelis neklydo – netrukus sulaukėme interesantų. Donatas pašvietė į atokesnius krūmus, ir juose iškart sužibo dvi poros akių. Kitoje kiemo pusėje – dar dvi, o paskui jau ir trys poros. Tai – tylus laukimas. Paslaptingi savanos faunos atstovai iš tamsos spoksojo į mus. Banguoti judesiai išdavė, kad tai – hienos.

Niekas kitas savanoje nesėlina taip keistai judindamas galvą. Dieną, stebint komišką jų eiseną, atrodo, kad grobuonis linguoja kažkokiu tik jam girdimu muzikiniu ritmu. Tačiau, susidūręs naktį, negalvoji apie muziką. Akivaizdu, kad prie mūsų namų renkasi visa jų gauja. Gauja hienų. Jos medžioja tik gaujomis. Palauk, ką medžioja? – galvoje šmėkštelėjo naivus klausimas. Pagal žibančių akių išsidėstymą tamsoje greitai tapo aišku, kad apsuptieji esame būtent mes! Krūtinę užpildė keistas, dar šiame gyvenime nepatirtas jausmas – medžiojamojo nerimas.Tai – genuose slypintis mechanizmas, kurį modernus gyvenimas, panašu, teoriškai jau seniai ištrynė.

Staiga supranti, kad iš aukščiausių savo pozicijų nusiritai iki kačių/šunų maisto kategorijos. Tapai kažkokia pica, o alkanų susirinko pakankamai daug. Prisiminiau, kad beveik visada tokiu metu po langais kaukia hienos. Tik ne šiąnakt – dabar jos dirba. Šventiškam vakarui tebesirutuliuojant, prožektoriumi nuolatos šaudydami į tamsą, atbuli traukėmės namo link. Kai kurios akiplėšiškos, gal žvalgybon paskirtos hienos pareigingai laikė distanciją ir, mums traukiantis, atsargiai sėlino laužo link. Jų kontūrus nušvietė silpstančios ugnies šviesa. Visiškai užhipnotizuotas medžioklės, dar akimirką pastovėjau ant slenksčio. Duris, žinoma, užrakinome, galutinai palaidodami mano neišpildomas svajas apie pusnuoges vaidilutes savanos naktyje. Samarinas.

---------------------

Oreivystė – tai laisvė. Skrydis man yra laisvės sinonimas ir pati aiškiausia jos išraiška. Kaip pilotui, oreivystė dar ir būdas dovanoti laisvę kitiems. Džiaugiuosi, kad galiu suteikti žmonėms tą pojūtį. Man malonu bent trumpam ištraukti žmogų iš jo problemų, kažkokių baimių, reikalų ar rūpesčių. Gal oro balionas kažkam padėjo kitaip pažvelgti į savo gyvenimą, kaip man kažkada padėjo. Jaučiu lyg sunkiai nusakomą skolą ir savo darbu bandau ją grąžinti.

Oro balionų kupolai tapo neatskiriamu Vilniaus įvaizdžio, grožio simboliu. Vilnius – atverstas meno albumas, vedantis per istorijos ir architektūros labirintą. Juo galima grožėtis ir vaikščiojant po senamiestį dviem kojomis, bet gražiausias jis – iš oro baliono. Niekas neatkartos to jausmo, kokį patiri, kai gondola lengvai praplaukia virš šventųjų smailių, virš vidinių kiemų, kuriuose senamiesčio močiutės tebedžiausto skalbinius ant virvių ir moja mums sveikindamos. Niekas neprilygs galimybei pamatyti savo sostinę kitu kampu, išvysti tą didelį paveikslą, kuriuo gerėdamasis jauti ne ką kita – tik pasididžiavimą ir dėkingumą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt