Kultūra

2021.10.08 22:15

Dovilė Kuzminskaitė. Ištisa prisiminimus prarandanti visuomenė ir viena laukiamiausių šio rudens knygų

Dovilė Kuzminskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.10.08 22:15

Šį sykį į apžvalgą visai netikėtai sukrito dvi „Baltų lankų“ išleistos knygos, kurias sieja atminties tema: japonės Yoko Ogawos „Atminties policija“ (vertė Gabija Enciūtė) ir W. G. Sebaldo „Austerlicas“ (vertė Rūta Jonynaitė). Tiesa, nepaisant temos panašumo, romanai skirtingi – juos skiria tiek sąlytis su tikrove ir pasakojimo būdas, tiek, reikia pripažinti, kokybė.

Yoko Ogawa. „Atminties policija“, „Baltos lankos“, vertė Gabija Enciūtė.

Yoko Ogawa – japonų rašytoja, lietuvių skaitytojams pažįstama iš 2020 metais išleisto romano „Begalinė lygtis“. Naujasis jos kūrinys „Atminties policija“ keliauja ta pačia trajektorija: čia vėl išnyra atminties tema, kalba jautrus, empatiškas pasakotojas, o prozos ritmas santūrus ir lėtas.

Pagrindinė romano „Atminties policija“ veikėja – rašytoja, gyvenanti keistoje saloje, iš kurios pamažu pranyksta daiktai, o drauge su jais – ir prisiminimai. „Begalinėje lygtyje“ prie atminties temos Ogawa prisiliečia kiek asmeniškiau – pasakoja apie traumą patyrusį vyriškį, kurio prote neišlieka kone jokia informacija, o šiame romane imamasi kiek globalesnės versijos – aprašoma ištisa prisiminimus prarandanti visuomenė, kurią valdo totalitarinis režimas, o kasdienybę lemia politiniai priespaudos žaidimai. Tiesą pasakius, ne sykį skaitydama vieną ar kitą teksto vietą prisiminiau Ray`aus Bradbury`io romaną „451 Farenheito“ – kartais netgi pernelyg ryškiai.

Sakyčiau, medžiagos japonų rašytoja turėjo kone trileriui ar bent jau stipriai intrigai sukurti, bet romanas lieka itin nuosaikus ir ramus. Neatmesčiau galimybės, kad Ogawa per šį romaną mėgina kalbėti ne tik apie savo sukurtą fikcinį pasaulį, bet ir apie kiek opesnes problemas: kultūrinę atmintį ir jos svarbą, abejingumo žalą, politinius žaidimus, kuriais siekiama nužmoginti visuomenę, ir kultūros pasitraukimą į antrą planą, apie kurį dažnai kalbama neva medijų pernelyg valdomoje šiuolaikinėje visuomenėje.

Bėda ta, kad, man regis, romano užmojis prastai išpildomas, o kartais suklusti verčia ir pasakojimo logika. Pavyzdžiui, išnykusių daiktų veikėjai neturėtų prisiminti, bet kažkodėl dažnai vis dar žino jų pavadinimus, o kai kuriais netgi sugeba naudotis. Be to, man pritrūko įtampos – labai įdomu, kad tokio pobūdžio romane nėra tikro, išplėtoto konflikto, o veikėjų tarpusavio santykiai ir netgi siužeto linija retsykiais atrodo saldoki. Tiesa, tai, už ką japonų literatūrai vis dėlto reikia padėkoti, neišvengiamai yra dėmesys senatvei – net ir labiau į plačiąją publiką orientuotuose kūriniuose graži vieta tenka vyresnio amžiaus veikėjams.

Saldus man pasirodė ne tik romano turinys, bet ir stilius – lietuviškame vertime nemažai mažybinių žodelių, veikėjų tarpusavio dialogai, veiksmų aprašymai aptakūs. Ogawa bando žaisti ir skirtingais teksto lygmenimis – į pasakojimą įsiterpia pagrindinės veikėjos rašomas romanas, turintis atskirą siužeto liniją, bet ši kiek primityvi. Tiesa, visai gali būti, kad kaip tik čia glūdi „Atminties policijos“ japoniškumas – net ir distopinis pasakojimas apie kultūros ir žmogaus sunaikinimą kažkoks atsargus, mandagus, sakytum, būtų kalbama tipenant ant pirštų galiukų.

Mano galva, „Atminties policija“ – skaitinys tiems, kas ieško ramaus, nesudėtingo romano, kuris žanro ir tematikos požiūriu skirtųsi nuo dažniausiai poilsiui skaitomų detektyvų ar romantinių istorijų. Turėtų patikti ir tiems, kam tiko Kazuo Ishiguro „Palaidotas milžinas“, ir tiems, kam norisi pailsėti nuo aštrių problemų, intensyvaus prozos (ir gyvenimo) ritmo bei didelio emocinio krūvio.

W. G. Sebaldas. „Austerlicas“, „Baltos lankos“, vertė Rūta Jonynaitė.

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad „Austerlicas“ buvo viena laukiamiausių šio rudens knygų, spėjusi patraukti aktyvių skaitytojų dėmesį dar prieš leidyklai pradedant reklamos kampaniją. Šis romanas – pasakojimas apie savasties netekusį žmogų, iš kurio Antrasis pasaulinis karas atėmė viską: šeimą, kultūrą ir savivoką, priversdamas nuolatos klaidžioti po pasaulį ir ieškoti atsakymų į klausimą „Kas aš esu?“ „Austerlicas“ neabejotinai pateks į romanų apie karą kanoną, bet svarbu suprasti, kad tai ne remarkiškai romantizuotas karo žiaurybių paveikslas, o istorija apie asmens griūtį.

Į literatūros kanoną „Austerlicas“ neabejotinai patenka ir dėl pagrindinio veikėjo. Savo praeitį ir šeimos istoriją mėginantis suvokti Austerlicas – nerimastingas vienišius, švelniai keistas individas, kurį dažniau nei žmonės supa kultūros tekstai. Keliaudamas po Europą jis mėgina suvokti save ir iš šipulių vėl į vieną suklijuoti suniokotą savąjį „aš“. Tad šis romanas – kalbėjimas apie saviieškos klausimus ir tai, kaip sunku (o gal ir visai neįmanoma) būti tikram dėl savęs paties. Neabejoju, kad patyrusiems skaitytojams Sebaldo „Austerlicas“ neišvengiamai pasirodys prustiškas – čia taip pat ieškoma prarasto laiko, tik, regis, atminties mechanizmai yra kiek labiau sudilę, o pats veikėjas yra ne tik individualus žmogus, bet ir visos epochos simbolis.

Paradoksalu, kad tokio sudėtingo turinio kūrinys taip lengvai, kone be jokios pastangos kalba skaitytojui. Pagrindinė rašytojo naudojama technika čia – perpasakojimas, mums kalba Austerlico draugas, užrašantis tai, ką šis jam pasakodavęs per jųdviejų susitikimus. Šį diskurso pakartojimą rašytojas akcentuoja net ir sakinių struktūra, ilgiu, mikliais, nejuntamais perėjimais, kai Austerlico mintis šoka nuo vieno objekto prie kito arba kai prieš skaitytojo akis nejučia išnyra pasakotojo figūra.

Sakyčiau, kaip ir pats romano turinys, šio kūrinio skaitymo procesas nebus vienalytis – lengvą teksto tėkmę keis privalėjimas nepamesti minties, pastangos nesileisti užliūliuojamam sklandaus ir gražaus Rūtos Jonynaitės vertimo. Be to, papildomą skaitymo sluoksnį kuria vis išnyrančios nuotraukos, regis, dar labiau priartinančios skaitytoją prie pasakojimo realybės, bet drauge jį ir ištraukiančios iš fikcijos rėmų.

Vienintelis „bet“, kurį išsakyčiau kalbėdama apie šį romaną, su juo pačiu visai nesusijęs. Atsižvelgdama į kūrinio ir jo pabaigos subtilumą, kuris tarsi leidžia istorijai ištirpti ir, sakytum, priešinasi bet kokiam monumentalumui, abejoju, ar po jos tikrai reikėjo vertėjos žodžio. Mano galva, Sebaldo „Austerlicas“ pernelyg trapus ir gerai apmąstytas, todėl kiekvienas svetimas žodis prieš ar po teksto yra... svetimas.

Apie „Austerlicą“ didelių išvadų nebus. Manau, šis kūrinys būtinas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt