Kultūra

2021.10.10 09:10

Menininkas Galius Kličius prisimena darbą su Puipa: teatras nebeteko žavesio ir nebebuvo pirmoje vietoje

Laima Ragėnienė, LRT KLASIKOS laida „Kūrybos kontekstai“, LRT.lt2021.10.10 09:10

„Nebuvau turbūt iš tų labai talentingų vaikų, nes kai kurie jau tais laikais buvo vadinami genijais. O man tiesiog gyvenimas taip lėmė, todėl paskui ir su teatru susidūriau“, – apie savo kūrybinę pradžią kalba teatro ir kino dailininkas bei tapytojas, trijų „Sidabrinių gervių“ laureatas Galius Kličius.

Menininkas Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) laikus prisimena noriai: „Čiurlionio menų gimnazijoje prisiminimai gražiausi, bet institute jau buvo jaunystė, visiškai kita savijauta, visiškai kitas polėkis. Vis tiek ta draugiškumo atmosfera taip ir liko, labai daug pažįstamų. Bet ta jaunystė davė savo žavesio.“


G. Kličius pasakoja, kad mokykloje labai mėgo „postringauti protingomis dailės temomis“, o paskui pasakė sau: „Niekad daugiau gyvenime protingai nešnekėsiu, tiesiog tapysiu kaip išeina ir nesuksiu galvos dėl viso kito.“

Pašnekovas teigia, kad tiek mokykloje, tiek institute buvo stiprių autoritetų: „Baigiau scenografiją, ir labai pasisekė, kadangi mums dėstė Augustinas Savickas – man atrodo, vienas tapybos stulpų. Dėstė ir Gudaitis, Surgailis. Čiurlionio mokykloje irgi labai geri mokytojai buvo – Stasiulevičius, Kisarauskas, Antanavičius – tokie ganėtinai progresyvūs tapytojai. Visi palikę savo pėdsakų Lietuvos dailėje ir, man atrodo, jie ir išliks.“

Apie savo pradžią mene G. Kličius pasakoja, kad įtaka buvo padaryta mamos: „Ji labai sirgo po karo, bet turėjo aiškų talentą dailei. Mamos dėka įstojau į Čiurlionio mokyklą, nes ten ir konkursas buvo nupaišyti, ko aš tais laikais dar nesupratau.“

Pašnekovas tikina, kad nors nuo mažens buvo ugdomas labiau kaip dailininkas, muzika, kaip ir priklauso M. K. Čiurlionio mokyklai, visą laiką buvo šalia. „Nebuvau turbūt iš tų labai talentingų vaikų, nes kai kurie jau tais laikais buvo vadinami genijais. O man tiesiog gyvenimas taip lėmė, todėl paskui ir su teatru susidūriau“, – kukliai pažymi menininkas.

Anot dailininko, „teatras pagavo“, kai matydavo spektaklius institute rengiamais kursiniais fakulteto vakarais – G. Kličių sužavėjo spektakliai, kurie kartais net pakeldavo triukšmą tarp saugumiečių. Tam, kad „nubuksuotų saugumiečių budrumą“, spektaklius jie kasmet pradėdavo rengti Kovo 8-ajai. G. Kličius teigia ten ir pradėjęs teatrinę veiklą – pirmi jam spektakliai buvo tokie kaip „Namų židinys“, operetė „Sudrumstoji ramybė“.

Menininkas pasakoja, kad kartais pjeses perdarydavo visiškai pagal save – taip, kad jiems patiems būtų smagu: „Tavęs niekas nekutens, pats turi save linksminti.“

Instituto spektakliuose G. Kličius taip pat vaidindavo, bet sakosi buvęs prastas aktorius; užtat už nuostabią dikciją ir gerą humoro jausmą giria Raimundą Sližį ir kelis kitus kompanionus. „Rinkdavomės bufete, susėsdavome ir pradėdavome fantazuoti“, – prisimena kūrėjas.

Anot G. Kličiaus, kai pradėjo dirbti dailininku universiteto kino teatre, prasidėjo jau „pusiau profesionali veikla“, bet ten ne itin žavėjo akademiška, taisyklinga kūryba, kuriai „trūko jaunatviškumo“. Tad jie subūrė savo kolektyvą ir ten jau kūrė, ką patys norėjo.

Teatro dailininkas prisimena, kaip sekėsi kolektyve atsiradus Juozui Erlickui: „Man taip juokingi buvo jo dialogai, kad aš, sakau, tikrai panaudosiu – ir panaudojom. Pradžioj vieną išleidom spektakliuką, paskui antrą... Per antrą lūžo teatro salytė. Tada supratau, kad mes jau kažkokį lygį pasiekėm.“

Pirmas spektaklis – „Petro Navicko šeimos kronika“, antras – „Petro Navicko išpažintis“, o trečias – „Post scriptum“. Jis jau ir pačiam pašnekovui nelabai patikęs. „Paskui mus su visu šitu balaganu ir uždarė“, – juokiasi G. Kličius.

Atsidūrus kūrybos namuose menininkui taip pat buvo smagu: „Šalia to viso linksmesnio gyvenimo, netgi, galėčiau pasakyti, šiek tiek bohemiško – dar ir tapydavai, turėdavai ką veikti.“ Pašnekovas prisimena, kad pirmą spektaklį ten statė pagal Sauliaus Šaltenio „Riešutų duoną“.

„Ten būdavo kai kurie labai modernūs – aišku, susipažįsti, žinai, matai ir vis tiek darai savo. Man prie širdies labiau senovinė lietuviška teatro tapybinė mokykla, ir aš stengiausi joje laikytis. Sakydavo, a, Kličius – tai turbūt jau galinė uždanga bus paišyta, būtinai bus koks nors baltas tiulis... Panašiai ir būdavo“, – juokiasi menininkas.

G. Kličius pamena, kad pirmas profesionalus kūrinys, prie kurio teko prisidėti, buvo konservatorijos aktorių diplominis darbas – Antono Čechovo „Žuvėdra“. „Čia jau buvo toks sunkiasvoris reikalas, kažką aš ten bandžiau mandriau padaryti“, – atvirauja pašnekovas.

„Man tiesiog buvo įdomu, kaip Vancevičius dirba, nes jis mokėjo dirbti su profesionaliais aktoriais. Panašiai kine dirbo Almantas Grikevičius. Jis sugebėdavo berežisuodamas kartais iki ašarų nuvaryti... Labai man patiko Almantas. Sakiau, jeigu kokį Almantą ir Puipą į vieną vietą sudėjus, tai išeitų genialus režisierius“, – mintimis dalijasi G. Kličius.

Menininkas tvirtina, kad teatre itin svarbu rasti bendrą kalbą su režisieriumi, o pačiam dėl to daug teko dirbti su Regina Steponavičiūte, su kuria mena daug gražių spektaklių.

Kinas G. Kličiui turėjo kitokio žavesio – dailininkas prisimena, kaip draugas Algimantas Puipa pasikvietė prisidėti prie filmo „Nebūsiu gangsteris, brangioji“: „Man tai pasirodė taip įdomu, kad teatras nebeteko žavesio ir nebebuvo pirmoje vietoje. Teatre tu darai vieną dekoraciją, pagrindinę, kurioje sukasi visas gyvenimas. O kine tu darai tiek daug dekoracijų ir ten sukasi visiškai kiti dalykai. Tai man labai didelį įspūdį padarė.“

„Pats įdomiausias periodas – natūros [filmavimo vietos] ieškojimas. Į mašiną sėsdavo režisierius, operatorius ir dailininkas“, – dalijasi G. Kličius. Daug ko apie aplinką, anot jo, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje geriau žinodavo kolegos, iš kurių jis mokydavosi. Dirbti kine menininkui patiko, nes galėdavo neskubėti, buvo išskiriami aiškūs terminai skirtingoms užduotims.

G. Kličius mena Lietuvos kino studijos uždarymą 1993-iaisiais: „Man labai liūdna dėl to studijos galo, kuris, sakyčiau, netgi tragiškas. Visi įsivaizdavo, kad režisieriai yra, tai jie ir liks, o fabrikas lyg atskirai, lyg ir jiems priklauso. Deja, buvo ne taip – fabriką reikėjo išlaikyti, reikėjo finansų, todėl po truputį prasidėjo griūtis.“

Menininkas pasakoja, kaip tuomet į Lietuvą pradėjo važiuoti užsienio dailininkai: „Užsieniečiai važiavo, bet kartais jų norai uždirbti, o ne išlaikyti meną buvo didesni. Pikčiausia, kad tada beveik visi menininkai likdavo už fabriko durų.“

G. Kličius sako, kad kartais užsienio režisieriai reikalaudavo jam nesuprantamų dalykų, pavyzdžiui, tekdavo statyti sudėtingas dekoracijas, pasirodysiančias filme vos porą minučių, nors buvo galima nuvažiuoti į tam tikras unikalias vietas, esančias kiek toliau. „Sakydavau, nuvažiuojam į Rumšiškes, ten viskas gatava, nereikės nieko statyti... Ne, man sako, laikas – pinigai“, – prisimena pašnekovas.

Kalbėdamas apie tapybą, menininkas pažymi: „Tapyboj man norisi humoro, galbūt ironijos. Šiaip esu gana realistas – negaliu staiga pasidaryti abstrakcionistu, nei siurrealizmo mano tapyboje neatsirado, nors ir bandžiau pradžioj ką nors tokio daryti.“

Paklaustas, ar šiuo metu kuria, menininkas sako, kad jam baisiausias dalykas yra balta drobė ir kad kaip tik šiuo metu yra šiokia tokia kūrybinė krizė. Ją bando išgyventi būdamas kaime, kur jam gražu: „Kaip sakoma, gamta yra gamta.“

Tekstą pagal laidos įrašą parengė Rita Šereivaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt