Kultūra

2021.10.10 16:42

Gabijos Narušytės knygų rekomendacijos: geriau imu tą pačią skaityti dar kartą, jei kita tik „visai nebloga“

Gabija Narušytė2021.10.10 16:42

Labai sunki užduotis rekomenduoti knygą, kurių pasaulyje tiek daug ir tokių įvairių. Čia panašiai kaip išrinkti gražiausią gėlę, pasiūlyti kitam savo muziką ar įvardyti žmogų, kuris, tavo manymu, yra pats geriausias. Kiekvienas turime savo santykį su visa kuo, kas mus supa. Su knygomis – taip pat.

Man knyga yra tai, kas palieka mintį. Kiekvienas sakinys yra svarbus. Neskaitau jų, jei reikia praleisti pastraipas, jei pirmi 20 puslapių neužkabina ir jei jos neskaityčiau dar ir dar kartą. Vaikystėje turėjau vieną knygą, kurią skaičiau dešimtis kartų, dėl kurios galbūt praleidau daugybę kitų. Gaila? Gal ir taip, bet ji man buvo pati geriausia. Dabar panašiai – geriau imu tą pačią skaityti dar kartą, jei kita tik „visai nebloga“. Man.

Esu detektyvų mėgėja, mano akiratyje ir knygos, kurios turtina žinias, reikalingos profesinei veiklai, grožinės literatūros beveik visai neskaitau, fantastika taip pat ne mano sritis, bet publicistinis ar esė žanras – man artimas. Galvojau, kaip išsisukti iš šio sudėtingo klausimo, todėl atmetimo būdu pasirinkau lietuvių literatūros lauką. Ir tikrai tos trys knygos, kurias dabar rekomenduosiu, yra mano pasiūlymas Jums asmeniškas, su tam tikra argumentacija, bet tai toli gražu nereiškia, kad tik jos man įstrigo labiausiai. Pasikartosiu – gera knyga MAN yra ta, kurią galiu skaityti daugybę kartų, tad jos yra ir ant šios dienos stalo.

Visų pirma tai Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“. Tai knyga atradimas dėl savo istorijos, kuri nuo pat pirmo puslapio mane papirko rašymo stiliumi, man anuomet buvo netikėta ir nukėlė į vaikystę. Visą laiką ją skaitydama kėliau klausimą, ar tai iš tiesų yra „tai“. Ne, aš nesu vilko vaikas, apie kuriuos, kaip ir šią knygą, dabar žino visi, bet knygos personažas netikėtai man atvėrė uždangą to, kas mokykloje kėlė daug klausimų. Tai nebuvo įvardyta knygoje, bet autorius tai patvirtino man asmeniškai. Ačiū mokytojai ir Alvydui Šlepikui už šią man jautrią istoriją.

Kita knyga, kurią dabar vis dar vartau, – tai viena tų, kai mėgstu atpažinti savo aplinką ir save joje. Tai Donato Katkaus ir Rasos Murauskaitės knyga „Užrašai iš Rokantiškių“. Kodėl vis dar vartau ir kodėl ji? Tai knyga, kurios nereikia skaityti nuo pradžios iki galo, kaip romano. Taip bent aš ją skaitau. Ir tai knyga, kuri kiekvienam muzikui ar bent muzika besidominčiajam atveria ištisus klodus tos aplinkos, kurioje brendo ir bręsta ne vienas muzikas. Aš – taip pat.

Donato Katkaus charizma ir patirtis, Rasos Murauskaitės puikus rašymo stilius ir pats pavadinimas, nusakantis, ko tikėtis, mane kaskart priverčia atsiversti vieną ar kitą skyrių, kuriame begalė įdomiausių detalių, kuriančių Lietuvos muzikos istoriją.

O dar viena knyga, kuri su manimi keliauja į visas keliones, kuri praskaidrina nuotaiką, verčia pažvelgti pro kitus akinius į mus supančią aplinką ir reiškinius, yra Ernesto Parulskio „Kasdienybės kunstkamera“. Ši šmaikštaus, pozityvaus ir net matematiško požiūrio kupina knyga keliaus su manimi ir į Usedomą, savotišką Vokietijos Nidą, kur ji, tikiuosi, tikrai padės pačiose netikėčiausiose situacijose, kurių pasitaiko, kai skrendi, tada važiuoji į nežinia kur vykstantį, bet labai solidų ir kupiną lietuviškos muzikos festivalį.

Žinoma, Ernesto kur kas naujesnių minčių yra pilnas internetas, bet knyga yra knyga. Ją vartydama visada šypsausi. Ir tai padeda ne tik keliaujant į nežinia kur, bet ir pandemijos nežinioj. Ar tiesiog norint atitrūkti nuo darbo arba to, kas nepatinka Lietuvoje ir pasaulyje. Arba pažiūrėti į visa tai kitaip. Ernesto Parulskio žvilgsniu.

Ją, kaip ir pirmas dvi, rekomenduoju paskaityti visiems savo draugams, kurie yra visiškai mano aplinkos žmonės. Nes tai, kas patinka man, gali sudominti ir bičiulį. Tad, jei esate bent kiek mano rato žmogus, jei dar jų neskaitėte, pabandykite atsiversti! Gero skaitymo ir dar kartą primenu, kad pasaulyje yra tiek puikių knygų, tad tai, jog išskyriau šias tris, man kainavo labai daug pastangų, bet vis dėlto toks mano pasirinkimas šiai sudėtingai užduočiai.

Gabija Narušytė – LRT KLASIKOS laidų „Pakeliui su klasika“ ir „Klasikos koncertų salė“ vedėja.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt