Kultūra

2021.10.07 05:30

Irena Vaišvilaitė: UNESCO kuria pasaulį, kuris Lietuvai, deja, neegzistuoja

atnaujinta
Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.10.07 05:30

Spalio 7-ąją sukanka 30 metų, kaip Lietuva yra UNESCO narė, – proga proginėms kalboms ir tauriems ritualams. Sukakties šventėje bus girdimas ir meno istorikės, diplomatės Irenos Vaišvilaitės toli gražu ne euforiškas balsas, teigiantis, kad nesugebame pasinaudoti UNESCO ištekliais, organizacijos idėjos mūsų nepasiekia arba nenorime jų girdėti, jos atstovybė Lietuvoje išgyvena dekadansą, o pasaulinėje vertybėje – Vilniaus senamiestyje – stebime nemalonių kontroversijų.

UNESCO, Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (United Nations Educational Scientific and Cultural Organization), yra specializuota agentūra, įkurta Jungtinių Tautų Organizacijos 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų šalių švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.

LRT.lt pakalbino meno ir bažnyčios istorikę, diplomatę, 2017–2019 m. nepaprastąją ir įgaliotąją Lietuvos ambasadorę UNESCO Ireną Vaišvilaitę.

Pradžia buvo gera, bet...

– 30 metų Lietuva yra UNESCO narė. Kokia organizacija buvo, kai į ją patekome, ir kokia ji dabar?

– UNESCO buvo įkurta kaip asmenybių ir ekspertų organizacija. Lietuva įstojo į jau pasikeitusią UNESCO, kai joje buvo įteisintas politinis valstybių atstovavimas.

Dabar valstybėms UNESCO atstovauja diplomatai, bendradarbiaudami su ekspertais. O valstybėse ši organizacija veikia per nacionalines komisijas. Jos buvo sumanytos kaip valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų ir specializuotų grupių atstovų junginys. Nacionalinės komisijos skleidžia UNESCO iniciatyvas, rekomendacijas, normas kultūros, mokslo, švietimo ir komunikacijos (informacijos) srityse.

Kai 1991-ųjų spalio 7 dieną Lietuva įstojo į UNESCO, buvo įkurta ir Lietuvos nacionalinė komisija, sekretoriatas. UNESCO padėjo parašyti pirmąjį nepriklausomos Lietuvos švietimo įstatymą. Kitaip tariant, transformuoti švietimo sistemą iš sovietinės į demokratinę. (PAPILDYMAS: Nuo 1987 metų Meilės Lukšienės iniciatyva ruoštas ir 1991-aisiais priimtas pirmasis Lietuvos Švietimo įstatymas vėliau ambasadorės Ugnės Karvelytės iniciatyva buvo redaguojamas dalyvaujant UNESCO ekspertams, – Irena Vaišvilaitė.)

O po kurio laiko Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į prestižinį UNESCO registrą – Pasaulio paveldo sąrašą. Tai reiškia, kad Lietuva įsipareigojo šią vertybę saugoti ir patikėjo pasaulio atstovams UNESCO prižiūrėti, kaip ją saugosime.

Vėliau Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija pamažu visiškai išnyko iš mūsų horizonto.

Tad pradžia buvo gana gera. Vis dėlto vėliau Lietuvos nacionalinė komisija pamažu išnyko iš mūsų horizonto. Ji yra, renkasi, posėdžiauja, tačiau vaidmuo visiškai užgesęs. Komisija išklauso sekretoriato pateikiamas ataskaitas, pabalsuoja, globoja renginius, tačiau jau nebėra UNESCO atstovavimo Lietuvoje variklis.

Ši problema buvo suvokta – nacionalinės komisijos sekretoriatas iš Kultūros ministerijos perkeltas į Vyriausybės kanceliariją. Tuo siekiama geriau koordinuoti komisijoje atstovaujamų valstybės institucijų veiklą.

Bet rimtos problemos išliko. Kitose šalyse nacionalinės komisijos pirmininkas yra aukšto rango pareigūnas. Pavyzdžiui, Rusijoje – Sergejus Lavrovas. O Lietuvoje komisijos pirmininkas dirba neatlyginamai, tarsi būtų kokios mėgėjų asociacijos vadovas. Nors jo veikla susijusi su dalyvavimu UNESCO sesijose, konferencijose, komandiruotėmis, tarptautiniu matomumu. Tad turime didelę problemą, ir galbūt dėl šios priežasties UNESCO veikla Lietuvoje nėra matoma.

UNESCO veikla Lietuvoje yra nematoma.

O kalbant apie Lietuvos matomumą UNESCO, mūsų valstybė labai aktyviai dalyvauja įtvirtinant ir išlaikant žurnalistų saugumo, žodžio laisvės ir žiniasklaidos sklaidos prioritetus.

Jie atskleidžia mūsų vertybes. Tarkime, pastaruoju metu Baltarusija stengiasi didinti savo įtaką žurnalistų apsaugos ir komunikacijos sferoje. Ir yra, kas jos pastangas remia.

Taip pat skaitykite

Vidutinio aktyvumo valstybė

– Neblogai žinome, ką Lietuva pasiekė kultūros ir ypač paveldo srityse. Daugelis galėtume išvardyti į reprezentacinius sąrašus įtrauktus Lietuvos objektus. Tačiau apie kitas organizacijos kuruojamas sritis – mokslą, švietimą, komunikaciją (ir informaciją) – nežinome nieko. Ką jose nuveikėme pasaulio mastu ir ką Lietuvoje nuveikė UNESCO?

– Plačiąja prasme Lietuva naudojasi UNESCO programomis. Sakyčiau, esame vidutinio aktyvumo valstybė. Vieni kaimynai kur kas aktyvesni, kiti – visai neaktyvūs.

Jeigu kalbame apie paveldą, daugiau dėmesio skiriame reprezentacijai. Turime keturis pasaulinio paveldo objektus, penktojo siekiame. Tačiau nė vienas tų objektų iki šiol neturi valdymo plano. O kai jo nėra, realus paveldo saugojimas ir populiarinimas kelia daug iššūkių.

Kernavės archeologinė vietovė prižiūrima gana gerai, tačiau Neringos ir Vilniaus savivaldybės nuo saugojimo atsiriboja, visą atsakomybę permeta valstybei. Valdymo planas aiškiai apibrėžtų atsakomybę, veikos vertinimą. Stebime kontroversijas, kaip elgiamasi su Vilniaus senamiesčiu, Pasaulio paveldo vietove, jos buferinėmis zonomis, taškais, iš kurių vertinama bendra miesto panorama.

Elgiamės taip, lyg ši organizacija mokslo srityje mums nieko pasakyti negali.

Nežinojimas, kas UNESCO daroma mokslo, švietimo, komunikacijos srityse, – nacionalinės komisijos neveiksnumo rezultatas. Minimuose sektoriuose ji net neplanuoja savo veiklos, nestebi, kas juose vyksta. Lietuvos mokslo valdymo struktūra su UNESCO niekaip nesusiliečia. Elgiamės taip, lyg ši organizacija mokslo srityje mums nieko pasakyti negali. Ir mes jai nieko nenorime pasakyti. Gyvename užsidarę.

– O kuriose mokslo programose Lietuvai būtų paranku dalyvauti?

– Pavyzdžiui, Lietuvos ir kaimyninių valstybių antžeminio ir požeminio vandens tyrime. Jis aprėpia Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos ir Ukrainos teritoriją. Apie antžeminį vandenį daugiau mažiau žinome, matome, kokių krizių sukelia sausros, kai dėl vandens saugyklų Nemune senka vanduo. Tačiau nežinome, kaip juda požeminiai vandenys tarp Baltarusijos ir Lietuvos, neturime detalaus žemėlapio. O tai gana svarbu ekonominei veiklai. UNESCO inicijuoja ir net finansuoja tokius tyrimus.

Apskritai UNESCO vaidmuo geriamojo vandens, vandens ekologijos srityse Lietuvoje išvis nėra žinomas. Kaip nežinoma ir daugelio kitų dalykų. Pakanka atsiversti UNESCO tinklalapį ir pamatai... visą pasaulį. (Nusijuokia.) Pasaulį, kuris mums, deja, neegzistuoja.

Taip pat skaitykite

Žaliojo Vilniaus aura – tik prisiminimas

– Grįžkime į Lietuvos sostinę. Kiek dar mums trūksta, kad dabartinis Vilniaus vyriausiasis architektas įsiamžintų visiems laikams?

– Manau, jis jau įsiamžino, nes ir laiko tam turėjo užtektinai – dirba gana ilgai. Jau dabar galima pasakyti, kad ateities perspektyvoje kritiškai bus vertinamas šio architekto priimtas miesto užstatymo tankinimas, kurio nelydi socialinės infrastruktūros kūrimas. Gyventojų skaičius auga, tačiau darželių, mokyklų statyti neskubama.

Manyta, kad tai išsispręs savaime, privačia iniciatyva. Tačiau tai reiškia, kad miestas ir valstybė atsisako savo pareigos rūpintis švietimu ir ugdymu. Kitaip tariant, priima sprendimus, kurie sukelia problemą, bet atsakomybės dėl jos neprisiima.

Miesto visuomenė prisimena kažkada buvusią Vilniaus – žaliojo miesto – aurą ir labai garsiai kalba, kad virtinėje mikrorajonų užterštumas ir žalumo koeficientas gerokai žemesnis už normą. Želdinių planavimą nuolat lydi konfliktai dėl vienašališkų sprendimų, savivaldos reakcija būna tokia: „Negi čia su visais kalbėsies?!“

Vilnius tvarkomas atsižvelgiant ne į socialinius poreikius, o į Europos Sąjungos projektus, turinčius garantuotą finansavimą.

Trumpai tariant, miestas neturi socialinės politikos gairių. Tankinimas – tik vienas iš labai neigiamai miestą veikiančių principų. Vilnius tvarkomas atsižvelgiant ne į socialinius poreikius, o į Europos Sąjungos projektus, turinčius garantuotą finansavimą. Jei yra finansavimas, projektas Vilniuje pritaikomas.

Tačiau tie projektai dažnai kertasi su miestiečių vizijomis, lūkesčiais. Todėl konfliktų, protestų dėl miesto raidos vis daugiau. UNESCO teigia, kad karai ir konfliktai prasideda žmonių protuose. Tad organizacijos užduotis yra juose auginti taikos, socialinės santarvės idėjas. Deja, jos iš ten iki mūsų neatiteka. (Nusijuokia.)

Taip pat skaitykite

Intelektinis lygis senka

– Esate ištarusi, kad Lietuvos intelektinis lygis senka. Taip manyti verčia aukštosios mokyklos dėstytojos ar UNESCO ambasadorės patirtis?

– Ne, greičiau viešojo gyvenimo stebėtojos. Kalbant apie UNESCO pradžios ekspertinį lygį pakaktų pavyzdžio, kad kažkada organizacijoje Jungtinėms Valstijoms atstovavo Albertas Einsteinas. Tam tikrą intelektinio lygio biurokratizaciją lėmė politikos skverbimasis į tokios didelės organizacijos veiklą.

Man labiau nerimą kelia mūsų politikų intelektinis lygis.

Man labiau nerimą kelia mūsų politikos sprendėjų intelektinis lygis. Mąstymas gatavomis formomis, tikros intelektinės veiklos nebuvimas. Suprantama, politika nėra filosofijos akademija. Tačiau kalbu apie tai, ką galėtume turėti. Labai svarbu, kokie sprendimai ir kokios diskusijos žinomos politikos veikėjui. Jei vienintelis horizontas – Europos Sąjunga, atsitrenkiame į jos direktyvų sritį, įvairiausi politiniai sprendimai Lietuvoje dažnai virsta mitinginių lozungų pagrindu.


Teoriškai yra, faktiškai – miręs

– Ką turėtume daryti, kad UNESCO būtų labiau atstovaujama Lietuvoje, o Lietuva būtų geriau matoma organizacijos būstinėje Paryžiuje?

– Lietuva ten matoma visai neblogai. Žinoma, kai kuriose srityse mūsų visai nėra. Tačiau savomis išgalėmis dalyvaujame diskusijose ir pan.

Pirmiausia reikėtų atgaivinti ir suaktyvinti nacionalinę UNESCO komisiją, kad Lietuvos institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai pradėtų veikti kaip kolegialus organas, intelektinė ir administracinė galia: matytų, kas organizacijoje vyksta, ką ji siūlo, ir galvotų, kaip iš to prasimanyti naudos Lietuvai.

Pirmiausia – informacija ir komunikacija. Pavyzdžiui, prieš keletą metų Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedra rengė didelį tarptautinį UNESCO forumą, skirtą medijų raštingumui ugdyti. Pasiūlyta daugybė idėjų ir sprendimų, kurie labai svarbūs piktybinio manipuliavimo informacija kontekste. Latvija aktyviai tuo rūpinasi. O ar medijų raštingumo programa yra Lietuvos mokyklose, kur jau reikėtų ir bendradarbiavimo su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija? Klausimas retorinis.

Dabar tas organas yra formalus ir iš esmės miręs.

Daug kalbame apie informacinį raštingumą, IT, tačiau ne mažiau svarbus informacijos suvokimo ir naudojimosi ja raštingumas. Šiuo požiūriu iniciatyvos galėtų imtis nacionalinė UNESCO komisija, ji suburtų žmones iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Kultūros ministerijos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir drauge ieškotų sprendimų. Kad mūsų ministerijos tarpusavyje bendrauja prastai, žinome, tad būtent nacionalinė komisija galėtų tapti reikšminga jungtimi. O dabar tas organas yra formalus ir iš esmės miręs.

UNESCO padeda augti

– Kokia yra kitų valstybių praktika, kai šaliai atstovauja diplomatai bei ekspertai ir kai diplomatams per vieną naktį tenka tapti kurios nors konkrečios srities specialistais, žinovais?

– Kitos šalys į organizaciją siunčia savo ekspertus, kurie dirba drauge su diplomatais. Lietuva į UNESCO ekspertų nesiunčia, ilgą laiką siuntė ambasadorius iš kultūrininkų. Tačiau šie nebūtinai ką nors supranta kitose UNESCO srityse. Tekdavo virsti specialistu. (Juokiasi.)

Valstybei dirbant įvairiuose UNESCO komitetuose ir komisijose būtini įvairių sričių ekspertai. Jų ypač reikia, kai rengiami norminiai dokumentai. Tačiau Lietuva ekspertų kvietimo į tokias veiklas nefinansuoja.

Ekspertų turime ir jie būtų suinteresuoti pasireikšti, vis dėlto retas gali susimokėti už kelionę į abi puses ir 5 dienų viešnagę viešbutyje Paryžiuje.

– Bet juk tai visai suprantama – esame palyginti jauna ir nedidelė valstybė, dar tik stiprėjame ekonomiškai, augame?

– Be abejo. Tačiau šiuo atveju UNESCO mums gali padėti augti. Negalime rimčiau dalyvauti organizacijos veikloje dėl mūsų vidinių problemų ir jų net nenorime matyti.

Popieriuje tvarkinga, praktikoje – ne visai

– Esate minėjusi, kad Lietuvos švietimo sistema yra lyg lakmuso popierėlis, parodantis socialines bėdas, nelygybę. Kaip tai atsiskleidžia, ką turite omenyje? Ir koks čia galėtų būti UNESCO vaidmuo?

– UNESCO rengia socialinės atskirties įvertinimo metodikas ir rekomendacijas. Prisiminkime pandemijos pradžią, kai visa švietimo sistema perėjo į nuotolinį darbą. Kas paaiškėjo? Daugybė nuošalesnių vietovių vaikų, mokytojų ir mokyklų buvo neaprūpinti kompiuteriais tiek, kad nuotolinis mokymas vyktų sklandžiai. Atskirtis iš karto atsiskleidė. Jau nekalbu apie tai, kad sistemos, įrengtos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, iš pradžių ėmė lūžti. Pas mus dažnai taip – popieriuje viskas tvarkinga, tačiau praktiškai nėra patikrinta.

Pas mus dažnai taip – popieriuje viskas tvarkinga, tačiau praktiškai nėra patikrinta.

Apskritai UNESCO nėra atsilikusių šalių organizacija, kaip kartais teigiama Lietuvoje. Tik ji atstovauja pasauliui su jo vidurkiais. Ir mums tas pasaulio vidurkis visai aktualus. Kai kuriose srityse jau galime dalytis žiniomis ir patirtimi, o kai kur turime pasiimti tai, kas jau paruošta, veikia.

Taip pat skaitykite

Stambiu planu. Irena Vaišvilaitė: jei taisyklės nebeleidžia man būti žmogumi pagal mano sąžinę, aš joms nepaklusiu
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt