Kultūra

2021.09.28 14:08

Libertas Klimka. Šermukšnio kartumas...

Libertas Klimka,etnologas2021.09.28 14:08

Gamtai rudenėjant, pamiškėse vis dar netilsta paukštelių čiauškesys. Ten jiems maisto užderėjo: raudonuoja šermukšniai ir putinai. Uogų kekės šiemet tiesiog svarinte svarina šakeles. Pasak kaimo senolių išminties, jei užaugo daug šermukšnių uogų, ruduo būsiąs šlapias ir šaltas.

Šalnų pakąstos uogos praranda kartumą ir jas mielai kabliuoja paukščiai, stiprindamiesi kelionei į šiltesnius kraštus. Kartu plačiai išsėja jų sėkleles. Būtų pilni miškai šermukšnių, tačiau medelių žievę mėgsta griaužti briedžiai ir elniai. O ir kiškiai pasistiebdami skabo jaunas šakeles; stirnos net pabirusias uogas surenka.

Kaimo šeimininkės šermukšnių lapais sluoksniuodavo rūsiuose laikomas daržoves, kad apsaugotų jas nuo greito gedimo. Uogų įdedama į įvairius kepinius, užraugtą sulą, gėrimus. Juk sakoma: „Suvalgyk šermukšnio uogelę – akys prašviesės“. Gausu jose vitaminų, karotino, rauginių medžiagų, mikroelementų. Todėl kaip vaistas labai vertinamas šermukšnių medus, kurio bitelės prineša pavasarį. O šermukšnio mediena dirbiniams tinkama; ji tvirta, sluoksniai skirtingų atspalvių, viduriukas rausvas. Tinka tekinimo darbams, drožybai. Žievė naudota vilnai dažyti. Žinia, ir margučiams savitą atspalvį suteikia.

Betgi išskirtinis šis medelis yra ne tik savo savybėmis, bet ir mitologiniu sureikšminimu. Senovės raštuose, kur kalbama apie lietuvių tikėjimus, po šventojo medžio ąžuolo antruoju dažniausiai paminimas šermukšnis. Jo malkos tinkančios apeiginei ugniai. Dieveniškių apylinkėse kraštotyrininkai užrašė tokį įdomų prosenovišką paprotį: „Seniau kai kurie žmonės išsirinkdavo miške kokį medį, paprastai šermukšnį, jį prižiūrėdavo, saugodavo, lankydavo iki savo mirties. Kai atsitikdavusi kokia negerovė, eidavo prie to medžio paguodos ieškoti“.

Štai kur prasiskleidžia tikroji lietuvio pasaulėjauta: medžiui savo bėdas išsakyti, jo paguodos sulaukti... Išties tikėta, kad pagalbos iš šermukšnio galima paprašyti. Tarkime, žvejys vis traukia ir traukia tuščią tinklą. Kitą kartą, „išeidamas į marias“, turi į tinklą įpinti šermukšnio šakelių ir tokį pertraukti per trobos slenkstį. Apskritai šermukšnis susijęs su dangiškaisiais dievais, pasaulio kūrėjais. Todėl jo labai bijančios mitinės požemio bei vandenų dievybės, chtoniškieji gaivalai. Štai sakoma, šermukšnine lazda nesunkiai galima atsiginti nuo velnio. Labai nemėgsta jis šermukšnio, net vardo nesugeba ištarti; velniui teišeina ... „mukšnis“.

Apsibrėžus šermukšnine lazda ratą, jokios pragaro galybės nebaisios. Per Jonines laukiant paparčio žiedo pražydėjimo būtent taip reikia padaryti – pragaro baidyklės neperžengs užbrėžtos ribos. O šventės išvakarėse šermukšnio šakelėmis būdavo apkaišomos tvarto durys – kad ten raganos neįlįstų. Sakoma, kol suskaičiuos visus lapus, tai ir gaidys užgiedos. O juk tas lapas susideda iš devynių ilgų lapelių! Naktigonėje prie arklio nugaros būdavo pririšama šermukšnio šakelė – tai laumės jo nenujodys.

Žemaičiuose pradėtą naujos trobos statybą laimindavo tokia apeiga: vyriausias šeimoje atžagaria ranka paimdavo dvylika metų augusį šermukšnį ir septynis kartus vilkdavo pasauliui aplink pirmąjį namo rentinį. Tai čia apsigyvensianti šeima jokių didelių bėdų – gaisro ar ligų – nebus ištikta. Kaimo sodyboje šermukšnis būdavo sodinamas prie vartų, tarsi koks sargas nuo visų blogybių. O kekę uogelių pamerkdavo prie ligonio lovos. Stebuklingos šermukšnio savybės, todėl ir mūsų dienomis prie dažnos sodybos raudonuoja paguodos medelio uogos...

Prakalbus apie rudenio spalvas, kaip nepaminėti, kad sekmadienį buvo meilės elegijų poeto Antano Vienažindžio 180-ojo gimimo sukaktis. Baigęs Varnių seminariją, jis 1864 m. vyskupo M. Valančiaus buvo įšventintas į kunigus. Vikaraudamas įvairiose parapijose, globojo knygnešius, padėjo daraktoriams. 1876 m. paskirtas į Laižuvą, darbavosi ten klebonu iki savo mirties, 1892 m. Paminklu jam liko pastatydinta mūrinė bažnyčia. Eiliuodavo tik sau ir artimiesiems; dažnai prisėdęs ant akmenėlio, pritardamas sau armonika:

„Oi dainos dainelės, jūs mano patieka!
Visi širdies skausmai pas jumis palieka...
Rokuodams dejuodams išmokau dainuoti,
Kaip miško gegužė iš skausmo kukuoti.“

Tad ar nuostabu, kad ne viena jo strofa tapo liaudies daina. Turėjo sudaręs rankraštinį 26 eilėraščių rinkinį „Dainos lietuvininko žemaičiuose“, kurį taip pasirašė: „Vienužis pakuršėj prisigužęs“. Šis rinkinėlis tik po poeto mirties buvo išleistas Amerikoje. Prie Sartų, Gipėnų kaime po šimtamečiais medžiais yra prigludusi senovinė poeto vaikystės sodyba. Ten įrengtas ir memorialinis poeto muziejėlis; jį labai verta aplankyti kurią gražią rudens dieną...

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt