Kultūra

2021.09.28 20:05

Ieva Šukytė. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje – nykstančios bendruomenės: nuo Filipinų žvejų iki baro „faunos“

Ieva Šukytė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2021.09.28 20:05

Rugsėjo 23 d. prasidėjęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) žiūrovus džiugina lietuviškomis premjeromis, Peterio Mettlerio retrospektyva, specialiais seansais ir virtualios realybės filmų programomis. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir virtualioje erdvėje vykstančio festivalio pagrindinėje programoje – skirtingos, tačiau panašias problemas tyrinėjančios dokumentikos kino juostos.

Nykstantis žvejų kaimas Filipinų saloje ir tuoj užsidarysiantis baras Las Vegase atrodo tarsi dvi priešingybės, bet abu švenčia gyvenimą, kuris greitai išnyks šiuolaikinio pasaulio gniaužtuose.


Režisierė Venice Atienza pirmą kartą sutiko Reyboy, kai jam tebuvo devyneri. Vienas pirmųjų jos darbų buvo fotografuoti vienoje iš Filipinų salų esantį izoliuotą kaimelį Karihatag. Berniukui ji prižadėjo sugrįžti su kamera ir kartu sukurti filmą. Šį pažadą ji ištesėjo. Dabar jau dvylikos metų Reyboy leidžia paskutinę vasarą prie jūros.

Rudenį jam reikės išvykti į žemyninę Filipinų dalį, kadangi kaimelyje nėra vidurinės mokyklos. Dokumentiniame filme „Paskutinės vasaros dienos“ V. Atienza intymiu kameros žvilgsniu žvelgia ne tik į tuoj namus turėsiantį palikti berniuką, bet ir į mažos bendruomenės kasdienybę, kurią stipriai pakeitė vartotojiškas ir sumodernėjęs pasaulis.

Režisierė nuo pat pradžių nesirenka stebėtojo pozicijos. Ji yra filmo naratorė, aktyviai dalyvaujanti vietinės bendruomenės gyvenime ir kino juostos siužete. Kartu su Reyboy ir kitais kaimo vaikais ji eina maudytis į upę, kalbasi su žvejoti besiruošiančiais žvejais ir valgo jų žmonų paruoštus vaikystės mylimiausius desertus. Filmo siužeto liniją būtų galima susiskirstyti į tris dalis: berniuko atsisveikinimą su namais, režisierės refleksiją apie jos pačios vaikystę ir skurdžios bendruomenės nykimą.

V. Atienzai su Reyboy bekalbant apie krentančias žvaigždes ir norus, režisierė pajunta, kaip pasikeitė jos mąstymas. Berniukas naiviai svajoja pasaulį padaryti geresnį ir sustabdyti egoistišką žmonių elgesį. Tačiau V. Atienza nebeturi tokių svajonių. Jos norai pragmatiškesni – išgyventi iki metų galo be finansinių sunkumų. Ji supranta, kad berniukas taip pat greitai suaugs, kai išvykęs iš salos pamatys realų gyvenimą. Tačiau būtent jo mokėjimas džiaugtis kiekviena akimirka priverčia režisierę reflektuoti jos pačios vaikystę ir gyvenimą.

Kažkada klestėjęs kaimelis dabar sunkiai verčiasi. Jūros tolumoje matomi dideli laivai išgaudo visas žuvis. Vietiniai žvejai renkasi žvejoti jūros gilumoje, kuri kiekvienąkart, užėjus audroms, kelia grėsmę. Neturėjusios galimybės mokytis, likusios šeimos siunčia savo vaikus į žemyninę dalį. Šie retai grįžta namo, kur niekas nebemato ateities. Vietiniams sunku išsilaikyti iš gamtinių resursų, o ir žuvų pagaunama vis mažiau.

Vaikščiodama su Reyboy jūros pakrante, režisierė kamera užfiksuoja visas šiukšles, kurias vanduo atneša į salą. Į krantą bangos muša čiužinį, kuris, berniuko apmaudui, yra nebepanaudojamas. Ant smėlio nugulęs plastikas ir senos šlepetės. „Visai kaip dėvėtų prekių parduotuvėje“, – konstatuoja Reyboy. Už kameros pasigirsta režisierės balsas: „Todėl, Reyboy, turėtume nustoti vartoti plastiką.“

V. Atienzos filme juntama melancholija. Melancholija susijusi su vaikyste, geraširdžiu berniuku, kurio nekaltas naivumas greitai išgaruos. Liūdesys – su kaimeliu, kuriam lemta išnykti šiuolaikinio pasaulio gniaužtuose. Žmonėmis, kurie turės bėgti į miestą. Ir jiems teks suprasti, kad niekas ten nesidalina paskutiniu kąsniu. O tuo labiau nėra bendruomeniškumo jausmo. Tačiau saloje jie vis tiek laimingi, net ir patys suprasdami ateities neišvengiamumą, – vaikai džiaugiasi vaikyste, o jų tėvai dalijasi pagautais menkais laimikiais. Kad ir nedaug, bet užteks visiems.

Prieš kokius penkerius metus per Berlinalę apsistojau pažįstamos bute Wedding rajone. Vidury savaitės nusprendėm nueiti į barą. Pasirinkom pirmą, surastą netoli namų. Vos tik įėjusios supratom, kad jame renkasi tik vietiniai. Prie baro sėdintys pagyvenę žmonės draugiškai šnekėjosi su barmenu, jaunesni vyrukai žaidė biliardą. Bare galėjai užsisakyti tik alaus arba stipriųjų gėrimų – jokių kokteilių. Mudvi buvome vienintelės, nekalbančios vokiškai. Ši vieta man iškart iškilo atmintyje pažiūrėjus Billo ir Turner Rossų atkuriamosios dokumentikos filmą „Kruvina nosis, vėjas kišenėse“ (2020).

Las Vegase užsidaro baras „Roaring 20s“. Vietiniai lankytojai susirenka į paskutinį vakarėlį, prieš barui visiškai užveriant duris. Nuo ryto ten jau sėdi Maiklas, jam nieko nėra baisiau nei nuobodūs alkoholikai nevykėliai. Vyras bare prausiasi, miega ir geria. Pamažu dieną pradeda rinktis ir kita vietinė „fauna“: vaikščiojanti Einšteino kopija, 60-metė Pam, karo veteranas ir kt.

Bare gyvuoja sava ekosistema: visuomenės atskirtieji, vienišiai susitinka išgerti ir pakalbėti apie gyvenimą, meilę ir pašokti, tarsi gyvenimas toliau šios vietos neegzistuotų. Čia tave pažadina į darbą arba išlydi namo. Gentrifikacijos paveiktame mieste viena po kitos užsidaro parduotuvės, barai. Kaip sako barmenas Markas: „Miestas praranda savo aurą. Šūdas, Celin Dion gali jį pasiimti.“ Taip ir atrodo paskutiniai „Roaring 20s“ lankytojai – nykstantys miesto personažai, kuriuos pakeis nauji, labiau blizgantys.

Filmas iš dalies yra apgaulė. Režisieriai nerado tinkamos vietos filmuoti Las Vegase, todėl jį perkėlė į barą Naujajame Orleane. Šis veikia ir dabar. Savo veikėjus jie atrado vaikščiodami po barus ar gatvėse, imdami interviu. Taip jie surinko spalvingą šutvę žmonių ir šie vaidina patys save. Vienintelis Maiklas yra profesionalus aktorius. Nepaisant to, visų pokalbiai atrodo nesuvaidinti ir natūralūs, kitaip tariant – alkoholis atveria širdis.

Švelnesnių spalvų koloritas (kiek hipsteriškas) dera su filmo atmosfera. Nuo pirmųjų lankytojų iki jau visiškai prisigėrusių flirtuotojų, krūtų demonstravimo ir vos nesukeltų muštynių – atitinka vietinio baro gyvenimo ritmą. Prasigėrę pamokslauja jaunesniems, sakydami nedaryti tų pačių klaidų, kiti geria už prarastus mylimuosius. Tačiau filmo gale viskas atrodo kiek ištęsta, o ir tie pokalbiai nebe taip pagauna ausį.

Vis dėlto, „Kruvina nosis, tuščios kišenės“ – lyg antropologinis kinematografinis tyrimas, kad ir pusiau suvaidintas, jis leidžia pasijausti, it sėdėtum šalia jų, kol televizoriaus fone kažkas kalba apie kruizus, o šalia tau porina apie tikrąją meilę.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt