Kultūra

2021.09.26 17:59

Nacionalinės premijos laureatė Ridikaitė klauso vidinio balso: turėjau tai padaryti, nes skaudėjo

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.09.26 17:59

„Po tapybos studijų norėjosi ko nors naujo, konceptualesnio, aiškios idėjos, mažiau rankų darbo, teptuko prisilietimo. Gal tai ir maištas“, – svarsto Nacionalinės premijos laureatė Eglė Ridikaitė, atsakydama į rašytojos Virginijos Kulvinskaitės klausimą, kodėl kūrybai pasirinko suslėgto oro teptuką – aerozolinius dažus.

LRT.lt publikacijų cikle „Menininkai kalbasi“ kūrėjai atsako į kolegų klausimus ir patys ko nors įdomaus teiraujasi savo nuožiūra pasirinktų pašnekovų.

– Kaskart žiūrint į jūsų paveikslus, kuriuose vaizduojamas senamiesčio laiptinės plytelių fragmentas ar bobutės skarelė su rožėmis, apima sunkiai nusakoma tikrumo nostalgija ir buities sakralumo pojūtis, kuris šiaip jau man nelabai būdingas. Kaip atradote, pamatėte tas plyteles ir kitus kasdiene akimi dažniausiai nepastebimus artefaktus – babutas skareles, grindinio plyteles, šešėlius ant namų sienų? Kodėl nusprendėte, kad šie objektai verti įamžinimo? Gal jie susiję su asmenine patirtimi, istorijomis?

– Šiaip gal visi darbai susiję su asmenine patirtimi, istorijomis, kitaip neišeina.

Skarelės atsirado iš jausmo, meilės, padėkos tam laikui, tai vietai. Meilės tiems žmonėms, seneliams, giminėms, jų kartai. Jie man daug reiškė, mokė, apsupo sava šiluma. Dabar tas laikas pradingęs, bet išlikęs manyje. Taip pat dar kai kur matomas – pastatuose, vietos peizažuose.

Gal jau liko tuščias laukas, be gyvybės, be žmonių, bet aš matau jį pilną ir gyvą. Ypač kai atidarau seną kartoninę saldainių dėžutę, kurioje sudėtos babutas skarialas, – jos pačios sulankstytos ir išlaikiusios jos kvapą. Bandžiau užfiksuoti tą jausmą. Turėjau tai padaryti, nes skaudėjo. Tik ne iškart radau būdą – užtruko. Gal taip galėjau atsisveikinti ir eiti tolyn.

Gal jau liko tuščias laukas, be gyvybės, be žmonių, bet aš matau jį pilną ir gyvą.

Tas „tolyn“ – tai miestas, Vilnius. Gražus, senas, paslaptingas. Kiek bevaikščiotum Vilniumi, visada atrandi, pamatai ką nors nauja – kaip to anksčiau nepastebėjau? Taip ir su tais grindiniais – vieną dieną pamačiau, praregėjau. Ir stebėjausi, kaip galėjau to anksčiau nepastebėti. Tiek kartų eita pro šalį. Tiesiog ne visada matai. Matai, bet nematai. Nesuvoki, nepriimi.

O plyteles pamačiau sugundyta mėlyno kvadratėlio, to grožio, esančio Užupio gatvėje 2, „Meno inkubatoriuje“. Ten atsivėrė akys. Tai buvo mėlynas sienos kvadratėlis tarp baltų plytelių. Ir norint sutvarkyti paveikslo erdvę prireikė akis nuleisti žemyn ir pamatyti grindis. Taip atsirado grindys, jų portretai. Prasidėjo paieškos to, kas dar liko. Dar ir dabar kartais jos atsidengia, sekdamos kitą istoriją, kurią mielai bandau perskaityti.

– Pastaruoju metu paveikslus tapote ne aliejiniais dažais ir ne teptuku, o naudodama purškiamus aerozolinius dažus. Panašiai dirba grafičių kūrėjai. Kuo jus patraukė ši technika? Gal pasirinkdama aerozolinius dažus maištaujate prieš tradicinę dailę? Ar taip sukurti darbai nepraranda vadinamojo autentiško dailininko potėpio, kai rankoje laikomas teptukas palieka unikalius įspaudus?

– Po tapybos studijų man norėjosi ko nors naujo, konceptualesnio, aiškios idėjos, mažiau rankų darbo, teptuko prisilietimo. Gal tai ir maištas. Tiesiog ieškojau naujo, bet būtent tapyboje, jos priemonėmis. Drobė, grafitas, anglis, aliejus, dažai – aerozolis.

Bet galiausiai išėjo taip, kad darbo dabar turiu įdėti dar daugiau... Juokinga, bet įdomu.

Ar kūrėjas turi ką nors dieviška? Gal ir taip, juk jis kuria.

Oro teptukas irgi palieka išskirtinių potėpių, papurškimų, rankos paspaudimų. Ir trafaretai daromi ranka, nėra jau taip viskas anonimiška. Dažo prisilietimas per orą, faina.

Svarbiausia – ne dažas, o ką su juo darai.

– Viename retų interviu minėjote, kad galutinai apsisprendėte tapti dailininke, kai į vaikystės namą atsikraustė dailininkų pora, kuri jums atrodė tarsi dievai. Kuo tas dailininkų dieviškumas pasireiškė? Ar ir šiandien manote, kad kūrėjas savyje turi ką nors dieviško? Ar nebuvo etapų, kai tapyba ir dailininkų bendruomene nusivylėte?

– Dieviškumas – gal grožis, jie buvo labai, labai gražūs. Matyt, norėjau būti tokia graži kaip jie.

Ar kūrėjas turi ką nors dieviška? Gal ir taip, juk jis kuria.

Ne, bendruomene kol kas nenusivyliau, sutinku įdomių, nuostabių žmonių ir visada padeda tapymas.

Stambiu planu. Tapytoja Eglė Ridikaitė apie kičą: žmonės yra gal banalūs, nes jiems patinka banalūs dalykai

– Esate Nacionalinės premijos laureatė, jūsų parodas vertina ir kritikai, ir meno mėgėjai. Pripažinimas įkvepia, o gal kaip tik slegia, įpareigoja, riboja?

– Viskas viename. Įkvepia, įpareigoja, bandau atsiriboti, apie tai negalvoti, kitaip negalėčiau dirbti. Gerai, kad paroda „Link“ (2021 m. birželio 19–spalio 2 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, – LRT.lt) buvo suplanuota anksčiau, prieš premiją. Tad turėjau ruoštis parodai, mažiau galvojau. Bet atsakomybė tikrai padidėjo. Dabar reikia pabaigti darbą parodoje. Prisibijau, kas bus paskui.

Eglės Ridikaitės parodos „Link“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje rengimo procesas

– Parodose dalyvaujate nuo 1993 metų. Kaip meno pasaulis pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius? Tarkime, vyresnės kartos literatai dažnai pabrėžia, kad nebeliko bohemos. Ar tą patį galima pasakyti apie dailininkų bendruomenę? Ar priskiriate save kokiai nors dailininkų grupelei, bendruomenei, kartai? Ar apskritai jums svarbu turėti kūrybinių bendraminčių?

– Oi, net nežinau, ką ir atsakyti. Tai visas gyvenimas. Viskas visur keitėsi, ne tik mene. Pasikeitė pasaulis, 1993 metai – tai jau kita.

Grupelės, bendruomenės, kartos... Matyt, kažkam priklausau, bendrauju su žmonėmis, su kuriais man patinka arba su kuriais suveda bendri darbai, idėjos. Tad išlendi iš savo ratelio, vedamas naujo.

Gerai turėti nors vieną žmogų, su kuriuo gali pasikalbėti, pasitarti.

Turėti bendraminčių labai svarbu, gerai turėti nors vieną žmogų, su kuriuo gali pasikalbėti, pasitarti. Kartais kyla daug klausimų. Vienam sunku.


– Paveikslas, kurį norėjote nutapyti, bet dėl kokių nors priežasčių nenutapėte?

– Vienas yra, kurį nutapiau, bet užtapiau, gailiuosi iki šiol. Išsigandau, kad taip greit jį pabaigiau, tai buvo kažin ko naujo pradžia. Nepakartojamas.

Dar yra vienas, tai Klaipėdos grindys, kurias norėjau nutapyti parodai „Kultūringos grindys“ Klaipėdoje. Supasavau.

Reik klausyt vidinio balso.

Eglės Ridikaitės parodos „Link“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje kabinimas

Eglės Ridikaitės klausimai tapytojui Andriui Zakarauskui:

Ar nebuvo baisu įsileisti Dievulį į paveikslus? Juk tai toks asmeninis, labai jautrus jausmas, apie jį net nedrąsu kalbėti. Kaip išdrįsai? Aišku, tai amžina tema. Įdomu žiūrėti, kaip Tu tai darai ir darai tai šiuolaikiškai.

Bendradarbiavimas su galerijomis. Gal galėtum patarti, ką daryti ir ko nedaryti? Kaip išmokai kalbėtis, susikalbėti? Man esi pavyzdys.

Kokia būtų Tavo svajonių paroda, jeigu galėtum daryti viską, ką nori? Vienu žodžiu – svajonė. Juk svajoti galima – gal ims ir išsipildys?

Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos – čia.

Kelias į namus.  Eglė Ridikaitė
MO muziejaus ir LRT projektas „20 Lietuvos meno istorijų“: ribą tarp rimtojo meno ir gatvės grafičių naikinanti Eglė Ridikaitė
Stilius. Už tėvų pamokas dėkinga Ieva Juozapaitytė, savęs ieškojusi Eglė Ridikaitė ir Olitos Dautartaitės gyvenimas

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt