Kultūra

2021.09.25 18:34

Naujasis muziejus „Homo sovieticus“ Vilniuje: raudonos sienos, raudonos vėliavos ir net raudonas „Playboy“

Natalija Zverko, LRT.lt2021.09.25 18:34

Raudonos sienos, už stiklo pasislėpusios raudonos vėliavos, daugialypis Lenino portretas, šūkis „Viena galvoju, kita sakau, trečia darau“ ir net Vakaruose populiarus žurnalas „Playboy“, kurį slapta buvo bandoma įvežti į sovietinę šalį. Visa tai – rugsėjo 21 dieną Vilniuje duris atvėrusio naujo muziejaus „Projektas – Homo sovieticus“ eksponatai.

Muziejus glaudžiasi senajame Tuskulėnų dvare, kurį 16 amžiaus viduryje įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas.

Tiesą sakant, klasicizmo stiliaus dvaro rūmų patalpos neatpažįstamai pakeistos – architektų pastangomis rūmų interjeras paverstas savotiška raudona, beveik kruvina laboratorija, vadinamojo Homo sovieticus – sovietinio žmogaus – kalve. Ekspozicijos tikslas, kaip sako organizatoriai, yra atskleisti sovietinio totalitarinio režimo pastangas ir priemones sukurti naują socialinę, kultūrinę ir politinę aplinką, suformuoti tariamai pažangų sovietinį pilietį.

Pasak muziejaus vadovės Dovilės Lauraitienės, kiekvienas lankytojas turės pats sau atsakyti, kiek totalitarinei sistemai pavyko įgyvendinti šį projektą – sukurti Homo sovieticus.

„Raudona spalva muziejaus sprendimuose yra mūsų architekto Dariaus Baliukevičiaus idėja. Spalva atspindi sovietinės laboratorijos idėją, nes šis dvaras iš esmės turi kiek kitokią prasmę. Juk žmogaus rankos gali sukurti grožį, gėrį, bet kartu gali viską sunaikinti, palaužti žmogaus sąmonę. Būtent raudona spalva simbolizuoja panirimą į sovietmetį ir atspindi pagrindinę muziejaus, kaip laboratorijos, idėją“, – interviu LRT.lt sakė muziejaus vadovė D. Lauraitienė.

Ekspoziciją sudaro penkios temos, pateiktos atskirose salėse: kultūra, moralė ir vertybių transformacija, religija, tapatybės transformacija ir kasdienis gyvenimas. Taip pat yra simbolinė „Prisiminimų alėja“, kurioje eksponuojami sovietmečiu gyvenusių konkrečių asmenybių portretai.

„Esame surinkę daugiau nei 3 000 skirtingų objektų, kurie ateityje galbūt papildys ekspoziciją. Šiuo metu parodoje eksponuojama 200 eksponatų. Tai medžiaga iš įvairių archyvų, bibliotekų, kitų muziejų ir labai malonu, kad privatūs asmenys tiesiog ėjo pas mus, skambino į duris, nešė dėžes ir sakė: imkite“, – pasakoja muziejaus vadovė.

Štai Leninas, o štai nužudyti partizanai

Visa muziejaus ekspozicija pateikiama trimis lygiais: viršutiniame – eksponatai, atspindintys vadinamąjį primestą oficialumą, viduriniame – kasdienis, „normalus“ žmonių gyvenimas, o apatiniame – nukrypimai nuo sovietinio „normalumo“, pradedant kultūriniu ar buitiniu chuliganizmu ir baigiant sąmoningu pasipriešinimu sistemai.

„Pavyzdžiui, salėje, skirtoje kultūrai, matome, kad viršutiniame lygyje kabo Lenino portretas; ir iš tikrųjų vado ir partijos lyderių atvaizdavimas tais laikais buvo pelningas verslas. Antrame lygyje – ekslibrisas, neutralus meno kūrinys, kokius Lietuvos menininkai galėjo kurti ne darbo valandomis, bet vėlgi, nepamiršdami savicenzūros ir net nesvajodami, pavyzdžiui, apie popartą. O apačioje matome trečią meno kūrinį, vaizduojantį žuvusius Lietuvos partizanus, kurių niekur ir jokiomis aplinkybėmis nebuvo galima rodyti“, – sako muziejaus gidas Rokas Miknevičius.

„Manome, kad ši paroda yra unikalus koncepcinis sprendimas“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys. Anot jo, toks ekspozicijos padalijimas neabejotinai yra santykinis – juk viskas gyvenime buvo tarpusavyje susiję, todėl paroda turėtų skatinti diskusiją, vertinimą, kad kiekvienas lankytojas atrastų apgalvotą individualų ryšį su sovietine praeitimi.

„Prie tokio muziejaus įsteigimo idėjos dirbo ne tik Genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai, Lietuvos gyventojai. Norėčiau padėkoti savo kolegoms Eugenijui Peikšteniui, Rasai Čepaitienei, Valdemarui Klumbiui, Arūnui Streikui, Virginijai Rudienei, Margaritai Matulaitytei, kurie buvo pirminės idėjos, vėliau išrutuliotos kartu su kitais mūsų istorikais ir autoriais, sumanytojai“, – interviu LRT.lt sakė muziejaus vadovė D. Lauraitienė.

Plokštelė „Dainų šventė“ su Lietuvos vėliava

Kiekvienoje salėje už simbolinių raudonų užuolaidų yra interaktyvieji terminalai, kuriuose lankytojai gali peržiūrėti įvairius sovietinę propagandą liudijančius vaizdo įrašus ir nuotraukas, atsakyti į viktorinos klausimus ir išsiaiškinti tam tikrus sovietmečiu vartotus terminus.

„Kai į Lietuvą įžengė sovietai, Lietuva buvo krikščioniška valstybė, žmonės laikėsi Dešimties Dievo įsakymų. Tačiau atėjus komunizmui atsirado ir nauja biblija. Mūsų muziejuje eksponuojamas dvylikos punktų komunisto kodeksas, paaiškinantis, kaip turėtų elgtis tikras sovietinis pilietis – mylėti sovietinę tėvynę ir pan. Homo sovieticus formuoti buvo leidžiamos atskiros knygelės. Bet ar žmonės laikėsi šio kodekso? Senųjų vertybių neliko, tačiau ir naujos nebuvo iki galo priimtos. Atsirado vadinamasis dviveidis žmogus, kuris kalbėjo tai, ką turi kalbėti, o tai, ką iš tiesų galvojo, pasilaikydavo sau“, – pasakoja gidas R. Miknevičius.

Anot jo, „Tapatybės transformacijos“ salėje galima pasigrožėti unikaliu objektu – 1985 metais, dar sovietmečiu, išleista viniline plokštele „Dainų šventė“, kurios voko apipavidalinime galima įžvelgti Lietuvos vėliavą.

„Sovietų valdžia bandė įskiepyti nuomonę, kad tarpukariu Lietuvą valdė nacistai. O mes, sovietai, jus išgelbėjome. Ką jie darė, kad palaužtų tautinį pasipriešinimą? Neturėjo likti tautų su savo istorija, visi turėjo būti viena didelė sovietų tauta. Tam reikėjo ištrinti prisiminimus apie nepriklausomybę ir uždrausti žmonėms galvoti apie save kaip apie atskirą tautą. Rusų kultūra ir rusų kalba turėjo būti svarbiausios. Nacionalinė kultūra galėjo būti puoselėjama, bet labai dozuotai. Kaip tokia vinilinė plokštelė galėjo būti išleista, nežinoma, protu nesuvokiama – tai iš tiesų legendinė plokštelė“, – sako G. Miknevičius.

D. Lauratienė: projektas Homo sovieticus Lietuvoje nepavyko

Antrame muziejaus pastato aukšte yra edukacinių ir kultūrinių renginių erdvių, kuriose iš anksto susitarus galima žaisti edukacinį kompiuterinį žaidimą „Sovietinis inkubatorius“.

„Kiekvienas žmogus turėtų asmeniškai apsilankyti muziejuje ir susiformuoti požiūrį į ekspoziciją. Galų gale dalis Lietuvos gyventojų gyveno šiuo laikotarpiu, neretai girdime, kad tai buvo puikūs laikai, tačiau yra žmonių, kurie į tai žiūri visiškai kitomis akimis, kurie kovojo su sistema, buvo disidentai ir įvairiomis priemonėmis, taip pat ir ginklu, stengėsi išsaugoti tautinę tapatybę“, – interviu LRT.lt sakė muziejaus vadovė D. Lauraitienė.

Ji pabrėžia, kad su ekspozicija turėtų susipažinti ir jaunoji karta, kuri apie tą laikotarpį beveik nieko nežino.

„Jie apie tai gali sužinoti tik iš tėvų ir senelių pasakojimų ir tik taip įsivaizduoti, kaip mes tuo metu gyvenome, kaip buvo kuriamas sovietinis žmogus. Tada kiekvienas per savo patirtį galės sau atsakyti į klausimą, kiek jame ir jo aplinkoje liko Homo sovieticus. Mano nuomone, Lietuvoje šis projektas – Homo sovieticus – žlugo, kitaip tariant, pas mus nepavyko sukurti žmogaus su sovietiniu mąstymu“, – reziumuoja D. Lauraitienė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt