Kultūra

2021.09.23 21:37

20-metį minintis Grūto parkas mielai priglaustų Vilniuje norimą perkelti Cvirkos paminklą

Juta Liutkevičiūtė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.09.23 21:37

Sostinėje planuojant nugriauti Petro Cvirkos paminklą, Grūto parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas LRT KLASIKAI sako, kad mielai šią skulptūrą priimtų į jau sukurtą šio laikotarpio paminklų ansamblį. Verslininkas neslepia nepritariantis tokių paminklų perkėlimui ir pateikia siūlymų, kaip tokias skulptūras būtų galima išsaugoti.

Grūto parką verslininkas V. Malinauskas atidarė prieš 20 metų – 2001-aisiais. Čia veikė tarybinio laikotarpio veikėjų skulptūrų lauko ekspozicija, taip pat muziejus, skaitykla ir paveikslų galerija. Tada jis tapo ir pirmuoju lietuviu, gavusiu „Šnobelio“ premiją.


Lietuvai atgavus nepriklausomybę daug sovietmečio idealizuotų paminklų buvo demontuoti ir nesant nustatytos saugojimo tvarkos gulėjo sukrauti sandėliuose ir kiemuose – dažniausiai komunalinių įmonių teritorijose. 1998 metais Kultūros ministerijos skelbtą konkursą demontuotų sovietinio laikotarpio paminklinių skulptūrų ekspozicijai įrengti laimėjo V. Malinauskas. Svarus argumentas buvo tai, kad jis planavo įrengti ekspoziciją iš privačių lėšų.

Sostinėje, o ir kituose šalies miestuose, nemaža dalis visuomenės visiškai nenori matyti jokių sovietmetį primenančių ženklų. Du dešimtmečius prie tokių skulptūrų gyvenantis V. Malinauskas sako nesibaidantis sovietinio palikimo. Ar einu pro medžius, ar pro tas skulptūras, blogiau tikrai nesijaučiu, sako jis.

Nei liūdesio, nei nieko blogo tikrai nejaučiu čia gyvendamas. Juk aš visus tuos laikus pragyvenau: tėtis Sibire 10 metų pragyveno, dėdė dar ilgiau – 15 metų. Aš toks pat lietuvis, kaip ir visi kiti.

„Nei liūdesio, nei nieko blogo tikrai nejaučiu čia gyvendamas. Juk aš visus tuos laikus pragyvenau: tėtis Sibire 10 metų pragyveno, dėdė dar ilgiau – 15 metų. Aš toks pat lietuvis, kaip ir visi kiti, – tikina V. Malinauskas. – Kurdamas tą parką mintyse aš turėjau, kad žmonės neturi to laikotarpio užmiršti, kas tuomet vyko. Kurdami šitą parką, mes žmonėms stengiamės visa tai priminti.“

V. Malinauskas pasakoja, kad buvę tremtiniai, vaikščiodami parko takais, sako prisimenantys Sibiro takus. Anot jo, apskritai blogų komentarų parkas susilaukia nedaug, tačiau jo kūrimosi istorijoje, kaip teigia pašnekovas, ne vienas kibiras pamazgų buvo išpiltas.

Reikia nepamiršti, kad tomis skulptūromis mes nešloviname sovietmečio. Atvirkščiai, mes parodome, prie ko gali privesti bet kokios diktatūros atėjimas.

Nepaisant kilusio pasipriešinimo, V. Malinauskas sako besidžiaugiantis, kad toks parkas apskritai atsirado. „Reikia nepamiršti, kad tomis skulptūromis mes nešloviname sovietmečio, – pabrėžia jis. – Atvirkščiai, mes parodome, prie ko gali privesti bet kokios diktatūros atėjimas.“

Pastaraisiais metais itin aktyviai diskutuojant apie P. Cvirkos ir Žaliojo tilto skulptūrų likimą, kolekcininkui sunku paaiškinti, kodėl nėra plano jų perduoti Grūto parkui. V. Malinauskas taip pat pasisako už tokių skulptūrų išsaugojimą jų pastatymo vietose, tačiau, anot jo, būtina kokia nors priemone pažymėti ir paaiškinti praeiviui, ką blogo istorijoje yra padaręs įpaminklintas tam tikras asmuo.

„Atvirai kalbant, man keistai visa tai atrodo. Ar tikrai būtina tas skulptūras perkelti? Juk galime improvizuoti – tas skulptūras kokiu nors sietu aptraukti ar šalia įrengti tinkamus paaiškinančius užrašus. Negi P. Cvirka buvo vien tik nusikaltėlis? O kas kokių velnių neprikrėtęs tais laikais, kai žmonėms reikėjo išgyventi ir likti neišvežtiems į Sibirą ar dar kokių pavojų išvengti?“ – sako Grūto parko įkūrėjas.

Ar tikrai būtina tas skulptūras perkelti? Juk galime improvizuoti – tas skulptūras kokiu nors sietu aptraukti ar šalia įrengti tinkamus paaiškinančius užrašus. Negi P. Cvirka buvo vien tik nusikaltėlis?

V. Malinauskas neslepia, kad mielai P. Cvirkos paminklą priimtų į Grūto parką, tačiau pastebėjo tendenciją, kad dar likusias miestuose sovietmečio skulptūras linkstama atiduoti kam nors kitam, tik ne Grūto parkui. „Gal tai pavydas? O gal dėl to, kad aš noriu jas paimti? Net nežinau, sunku pasakyti, – svarsto pašnekovas. – Manau, čia galėtų būti visos Lietuvos tikslas į vieną vietą surinkti tas skulptūras ir palikti jas ateitiems kartoms. Liūdnas, tačiau vis tik prisiminimas, mes to neturėtume pakartoti.“

V. Malinauskas versdamas registracijos užrašus skaičiuoja, kad per du dešimtmečius jo kurtą Grūto parką yra aplankę daugiau nei milijonas lankytojų iš Lietuvos ir viso pasaulio. „Grūto parką, per tuos 20 metų, neskaitant šių metų, yra aplankę vienas milijonas septyni šimtai septyniasdešimt devyni lankytojai“, – tvirtina parko visai netoli Druskininkų kurorto įkūrėjas.

LRT.lt primena, kad, Lietuvai 1990 m. atgavus nepriklausomybę, į Grūto parką to paties pavadinimo kaime buvo perkelta dauguma iki tol reikšmingose vietose stovėjusių skulptūrų. V. Malinausko iniciatyva parkas įkurtas Dzūkijos nacionalinio parko pelkėse. Grūto parke yra daugiau kaip 100 sovietmečio politinių lyderių statulų, taip pat jame veikia zoologijos sodas, restoranas, paveikslų galerija.

Išsamesnis pokalbis su V. Malinausku apie Grūto parką ir miestuose likusias sovietines skulptūras – radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt