Kultūra

2021.09.22 20:05

Filmas „Kiaulė“ – kulinarinė gedulo odisėja su Nicolu Cage`u: kruvini lūkesčiai nebus pateisinti

Dmitrijus Gluščevskis, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2021.09.22 20:05

Slovėnų filosofas ir kultūros kritikas Slavojus Žižekas kadaise mėgdavo pasakoti psichoterapeutų gretose neva populiarią istoriją. Vienai moteriai netikėtai diagnozuojamas krūties vėžys, ir po kelių mėnesių ji miršta. Visi draugai, giminaičiai ir artimieji prislėgti staigios netekties.

O štai jos vyras laikosi neįtikėtinai gerai: nei sielvarto, nei isterijos, nei ašarų. Draugai netrunka pastebėti, kad, šnekėdamas apie žmoną, jis nepaleidžia iš rankų žiurkėno – jos mylimo naminio gyvūnėlio.


Žiurkėnai, kaip žinoma, nepasižymi ilgaamžiškumu. Ilgainiui gyvūnėlis miršta. O sykiu tarsi sulėtinto veikimo bomba sprogsta ir vyras. Jis patiria stiprų emocinį sukrėtimą ir paguldomas į ligoninę dėl sunkios depresijos.

Šią istoriją prisiminiau neatsitiktinai. Jei paimsime bendruosius Michaelo Sarnoskio filmo „Kiaulė“ siužeto bruožus, lengvai pastebėsime, kad jis kone pažodžiui atkartoja S. Žižeko mėgstamą psichoanalitinės praktikos atvejį.

Filmo užuomazgoje mes susipažįstame su Nicolo Cage`o vaidinamu apsileidusios išvaizdos keistuoliu ir atsiskyrėliu. Jis gyvena kažkur Portlando apylinkių miškuose ir asketiško gyvenimo vargais bei džiaugsmais dalijasi su savo namine kiaule. Kartu su ja jis ieško trumų, valgo čia pat prie trobos gaminamus pyragus, kartu su ja keliasi ir eina miegoti.

Jo vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu – kas savaitę geltona sportine mašina atvykstantis jaunuolis, mainais į trumus atvežantis būtiniausių produktų ir namų apyvokos prekių. Su savo klientu atsiskyrėlis nepersimeta nė žodeliu. Vienintelė gyva būtybė, su kuria jis palaiko ką nors panašaus į žmogišką ryšį, yra kiaulė. Vieną naktį į jo namus įsibrauna nepažįstamieji ir išsiveža aukščiausios kokybės trumus rasti sugebančią kompanionę. Nuo to laiko jo vieninteliu gyvenimo tikslu tampa šios susigrąžinimas.

Žiurkėnas filosofo S. Žižeko pasakojime, žinoma, nėra vien tik žiurkėnas. Tai fetišas, gebantis, reikalui esant, perimti dalį žmogų užgriuvusios egzistencinės naštos. Mažas, bet galingas inkariukas, leidžiantis atsilaikyti prieš siaučiančias tikrovės bangas. Lygiai taip pat kiaulė pas M. Sarnoskį anaiptol nėra vien kiaulė, o jos pagrindinė funkcija – ne trumų paieška. Kiaulė atstoja trumų medžiotojui žmogų, pažinotą ir mylėtą kitame gyvenime, prieš 15 metų. Tais laikais jis vadinosi Robinu Feldu ir buvo vienas žymiausių Portlando virėjų.

Nesinori išduoti pernelyg daug „Kiaulės“ siužeto detalių. Režisierius savo personažų portretus tapo kantriai ir pamažu, jų gyvenimo detales atskleidžia pamatuotai ir tik tada, kai to tikrai reikia. Šiuo procesu verta pasimėgauti patiems. Užteks pasakyti, kad „Kiaulė“ – tai filmas apie gedulo procesą, apie artimo žmogaus netekties įsisąmoninimą ir išgyvenimą. Būtent ši gija sieja visus tris pagrindinius filmo personažus – Robiną, jo trumų užsakovą Amirą ir šiojo tėvą. Būtent ji apsprendžia jų veiksmus ir gyvenimo pasirinkimus.

Filmą sudaro trys aktai, kiekvieną kurių atitinka jame gaminamas ir valgomas patiekalas. Pirmas – tai jau minėtas kaimiškas pyragas, kuriuo Robinas dalijasi su savo kiaule. Antras – sudėtingas dekonstruotas desertas. Trečias – kepta paukštiena su sūdytu prancūzišku batonu ir vynu.

Atrodytų, ekscentriškas sprendimas, tačiau jis atsiskleidžia kaip visiškai motyvuotas, kai supranti, kad maistas filme atspinti ne tiek viešojo maitinimo madas, kiek ryšius tarp žmonių. Išgyventas netekties skausmas suardo socialinių ryšių audinį. Maistas pasiūlo jo atkūrimo galimybę. Todėl gaminimas ir valgymas kartu čia iškeliamas virš tuščio technikos demonstravimo, o kukli svajonė atidaryti aludę tampa vertingesnė nei restoranas, atidarytas flirtuojant su maisto kritikais.

Aprašuose ir kritiniuose tekstuose neretai minima, kad „Kiaulė“ sunkiai leidžiasi kategorizuojama ir apibūdinama žanrinėmis kategorijomis. Drįsčiau nesutikti. Jei tokia problema ir kyla, tai tik dėl sąmoningo žiūrovų klaidinimo, reklamos tikslais atliekamo pačių filmo kūrėjų.

„Kiaulė“ pristatoma kaip keršto trileris. Tokiu būdu siekiama sužadinti lūkesčius, kuriuos toks apibūdinimas kelia žiūrovams, mačiusiems itin ryškų N. Cage`o vaidmenį kruviname 2018-ųjų filme „Mendi“ („Mandy“). Išties, kas nenorėtų pasižiūrėti, kaip miške gyvenantis keistuolis keliauja į miestą, kad kraujo upėse paskandintų savo mylimos kiaulės pagrobėjus?

Šiems lūkesčiams nelemta būti pateisintiems. „Kiaulė“ – tai lėtai senkanti ramios intonacijos drama. Jos šviesiai melancholišką nuotaiką sudrumsčia nebent trumpas pagrindinio personažo apsilankymas pogrindiniame virėjų kovos klube. Tikrąjį raktą į „Kiaulę“ pasiūlo rimai ne iš kino, o iš literatūros istorijos. Pasakojimas apie namo grįžtantį bevardį pasenusį vyrą – tai pasakojimas apie Odisėją, pagaliau grįžtantį į Itakę po ilgų klajonių po pasaulį. Kaip ir Odisėjo grįžimas namo, Roberto grįžimas į Portlandą – tai individualios tapatybės atkūrimo kelias, grįstas susitikimais, atpažinimu ir atsiminimais apie praeitį.

Tai ir mitologinis pasakojimas apie žymų menininką Orfėją, nužengiantį į Hado karalystę, kad susigrąžintų mylimąją. Netekties prislėgtas Robertas atsisako savęs ir palieka visą savo gyvenimą praeityje. Simboliškai jis miršta, nusikelia į negyvenimo būseną, kur iki tikros mirties lieka vos žingsnis.

Tačiau, kaip žinoma, bet kokie perkėlimo mechanizmai traumą pašalina tik iš dalies. Kad ir kokį gelbėjimosi ratą pasirinktum – žiurkėną ar kiaulę, tikras kelias į pagijimą veda tik per skausmingos patirties integraciją. Tam Robertui pirmiausia teks atgyti ir susigrąžinti save: vardą, kalbą, atmintį, sugebėjimą patirti skausmą. O paskui liks ir paskutinis, esminis kelio Orfėjo pėdomis žingsnis – atsigręžti ir prarasti Euridikę amžiams.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt