Kultūra

2021.09.24 19:33

Režisierius Algimantas Puipa žavisi švedų kolega, tačiau įžvelgia pavojų: tai kelionė į niekur

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.09.24 19:33

Lietuvių režisierius Algimantas Puipa iki šiol žavisi itin savitais švedo kolegos Roy Anderssono kūriniais, tačiau kai kurios tendencijos jį jau neramina: „Matau, kad tai tampa kelione į niekur.“ „Scanoramos“ vadovė Gražina Arlickaitė savo ruožtu dalijasi prisiminimais apie R. Anderssoną ir mintinai deklamuoja Goethe. Kodėl? Paskaitykite.

Rugsėjį per LRT PLIUS rodoma Venecijos „Auksinio liūto“ ir Kanų žiuri prizo laureato R. Anderssono retrospektyva. Žiūrovai jau matė „Švedišką meilės istoriją“ (1970), „Dainas iš antro aukšto“ (2000) ir „Tu gyvendamas džiaukis“ (2007). Jų dar laukia susitikimas su Venecijos „Auksinį liūtą“ pelniusia juosta „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (2014) ir filmu „Apie begalybę“ (2019).

Šimtaprocentinis kinas

1970 metais sukūręs „Švedišką meilės istoriją“, 1975-aisiais juosta „Giliapas“ R. Anderssonas patyrė kūrybinę ir finansinę nesėkmę ir savo noru pasitraukė iš vaidybinio kino. Ilgus metus kūrė televizijos reklamą.

„Ir staiga po 25 metų jį aplankė visai kita vizija, ėmė sapnuotis kiti sapnai, – sako režisierius A. Puipa. – Anderssonas padarė genialiai paprastą dalyką – kine įgyvendino teatro principus: scena, bendras planas, nejudanti kamera. Tačiau toje scenoje egzistuoja pasaulis, kurį jis pats gali surežisuoti“, – sako A. Puipa.

Pasak jo, R. Anderssonas nepaprastai ilgai filmuoja, kartais užtrunka net keletą metų. Švedas yra teigęs, esą negali savo aktorių filmuoti gatvėje, kur pilna pašalinių žmonių, juda automobiliai. Turįs sukurti savo gatvę, savo miestą – visa, kas siejasi su jo deklaruojamu pasauliu. Tai turi būti gatvė, kurioje vyksta tiksliai jo suplanuotos mizanscenos.

„Iš esmės stiprioji Anderssono pusė ir yra ši mizanscena, kurioje išsipildo iš pažiūros labai teatrališka jo ekraninė vizija. Tačiau tai – šimtaprocentinis kinas“, – teigia A. Puipa.

Toks principas, pasak jo, nėra naujas, juo andai naudojosi ir Jacques`as Tati filmuose „Paradas“, „Linksmybių metai“ ir t. t. „Vis dėlto Anderssonas iš esmės suformavo tokį pasaulį, kurio pavogti neįmanoma. Jei pamėginsi, iškart bus aišku, iš kur tai ėmei. Jis sukūrė savo stilių“, – pabrėžia A. Puipa.

Kino Magritte`as

R. Anderssono kuriamame pasaulyje, anot pašnekovo, egzistuoja kaukės. „Ne veltui aktorių veidus nugrimuoja baltai, nebijodamas parodyti, kad jo personažai nėra realūs. Antra, jo filmuose gali vaidinti bet kas. Personažus kuria draugai, chirurgai, architektai. Taip sukuriamas feliniškas, netipažinis, neaktorinis tų žmonių įvaizdis. Jie gali vaidinti blogai, gali „falšyvai“ sakyti tekstą ar deklaruoti neįtikimas tiesas, bet tai – pranašumas“, – nusijuokia A. Puipa.

Anot jo, vienus režisierius įkvepia poezija, kitus – muzika. O R. Anderssono filmuose A. Puipa sako matąs paveikslus, Rene Magritte`ą.

„Gal jam pačiam tokių asociacijų nekyla, bet man tai yra Magritte`as kine – tie anekdotai, paradoksai, absurdiški tekstai“, – teigia lietuvių režisierius.

Eina į susinaikinimą

A. Puipa prisimena, kaip jį pritrenkė R. Anderssono „Dainos iš antrojo aukšto“, žymėjusios režisieriaus sugrįžimą į kiną 2000 metais. „Apėmė toks baltas pavydas – kodėl ne aš taip sumaniau?“ – juokiasi A. Puipa.

Vis dėlto paskiau, pašnekovo manymu, įvyksta keistas paradoksas – iš esmės kiekvienu nauju filmu režisierius ima kartotis. „Viskas tampa nuspėjama. Matau, kad tai kelionė į niekur. Kiek dar tokių filmų galima padaryti – dar vieną, antrą?.. Tas kartojimasis tampa R. Anderssono autoriniu egzistavimu. Jis eina į susinaikinimą“, – atkreipia dėmesį A. Puipa.

Štai Larsas von Trieras, paties dano žodžiais tariant, abėcėlėje vis mėgina surasti naują raidę. „Jis atranda naują istoriją ir naują tamsaus pasaulio viziją, gyvena tais demonais, kurie jį tuo metu supa realybėje ir sapnuose“, – sako režisierius.

O R. Anderssonas tebekartoja seniai atrastus dalykus. „Vieną dieną teks sustoti, nes savo pasaulyje nieko nebekeičia“, – įsitikinęs A. Puipa. Vis dėlto to pasaulio pakanka, kad R. Anderssonas patektų į kino istoriją, žengtų šlovės alėja.

Įsigijo prieš pabrangstant

Visus R. Anderssono filmus lietuvių žiūrovams yra parodęs Europos kino forumas „Scanorama“. Vienais metais surengė ir švedo kūrybos retrospektyvą. „Stebėjome režisieriaus biografiją – koks įdomus, netikėtas ir originalus tai kūrėjas“, – LRT.lt teigia „Scanoramos“ vadovė Gražina Arlickaitė.

R. Anderssoną ji vertinanti už originalų žodį kine. „Jis visai kitaip supranta naratyvą. Ir kitaip supranta humorą: keista, netikėta fraze gali atskleisti dramatišką istoriją, o labai rimtai istorijai suteikia daug komizmo“, – sako G. Arlickaitė.

Jai įsiminė trys dalykai, susiję su R. Anderssono filmu „Tu gyvendamas džiaukis“. Pirmiausiai – palankus ir šiltas Kanų festivalio publikos sutikimas. Publikos, pasak G. Arlickaitės, kuri būna ir išranki, ir gana skeptiška.

Antra, filmo kopija į „Scanoramą“, tada – Šiaurės šalių kino forumą, vėlavo iki paskutinės dienos ir buvo atgabenta prieš pat pirmąjį filmo seansą.

Taip pat G. Arlickaitei išliko atmintyje, kaip padedant Goethe`s institutui ilgai ieškota Johanno Wolfgango von Goethe`s ketureilio, davusio R. Anderssono filmui pavadinimą, lietuviško vertimo.

„Sušildytu meilės lizdu/ Tu gyvendamas džiaukis,/ Kol prie tavo kojų greitų/ Letos banga atsiris...“ – atmintinai deklamuoja G. Arlickaitė.

Kai 2014 metais R. Anderssono filmas „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ pelnė Venecijos „Auksinį liūtą“, visai „Scanoramos“ komandai buvo daug džiaugsmo, kad filmą pavyko nusipirkti prieš paskelbiant nugalėtoją. „Po pergalės, ko gero, nebūtume galėję jo įpirkti“, – juokiasi G. Arlickaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt