Kultūra

2021.09.25 15:53

Visvaldas Legkauskas. Kultūra kaip agresijos kontrolės sistema, kad neišžudytume vieni kitų

Visvaldas Legkauskas, VDU dėstytojas, psichologas, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.09.25 15:53

Kasdien kalbėdami apie savo šalies kultūrą įprastai aptariame vienokį ar kitokį meną. Kai kalbame apie kitų šalių kultūras, dažniausiai minime įvairius gyvenimo būdo skirtumus. Tačiau tik retais atvejais kalbame apie kultūrų bendrumus. Taigi, ką bendro turi visos kultūros? Nuo ko prasideda kultūra?

Psichologo, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo dr. Visvaldo Legkausko komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Kultūra prasideda tada, kai dėl galimybės gyventi grupėje ir geresnio sugyvenimo žmogus atsisako dalies patogumo. Sigmundas Freudas teigė, kad pirmiausia žmogus linkęs veikti pagal malonumo principą – „tai, ko noriu, privalau gauti tuojau pat“. Tačiau augdamas žmogus išmoksta kultūrinių normų, kurios nurodo, kaip ir kada gali gauti tai, ko nori. Tai reiškia, kad vaikas išmoksta, kokie poreikių ir norų tenkinimo būdai yra priimtini jo kultūroje.

Iš esmės, kultūra yra pirmiausia sugyvenimo taisyklių rinkinys. Tos sugyvenimo taisyklės apima dvi svarbiausias sritis: higieną, tai yra kaip turime elgtis, kad neišmirtume išplitus užkrečiamosioms ligoms, ir agresijos kontrolę, tai yra kaip turime derinti savo poreikių tenkinimą, kad neišžudytume vieni kitų. Taigi, be kitų dalykų, kiekviena kultūra yra ir agresijos kontrolės sistema.

Agresija yra paprasčiausia, kiekvienam iš mūsų prieinama mūsų norų patenkinimo priemonė. Jei ko nors nori, paprasčiausia tai pasiimti jėga. Žinoma, jei tos jėgos turi pakankamai. Tačiau žmonės linkę grąžinti tai, ką gauna. Patyręs smurtą žmogus nori atsiteisti tuo pačiu. Jei nebūtų jokių išorinių stabdžių, kontroliuojančių individo agresiją, žmonių grupės, bendruomenės ir visuomenės negalėtų egzistuoti. Silpnesnieji išsilakstytų, o stipresnieji likę išsižudytų. Kad taip neatsitiktų, kultūra, kaip agresijos kontrolės sistema, rašytomis ir nerašytomis taisyklėmis apibrėžia, kas, prieš ką, kada ir kokią agresiją gali naudoti.

Pirmykštėse bendruomenėse žmonių tarpusavio agresiją užgoždavo gyvybinė būtinybė bendradarbiauti. Juk vienas nenuversi mamuto, tam reikalingos intensyvios ir koordinuotos nemažos grupės žmonių pastangos. Grupei kiekvienas narys yra svarbus, nes su kiekvienu prarastu gentainiu grupės šansai sumedžioti mamutą ir nemirti badu vis mažėja. Bet kokia vidinė kova reikštų išgyventi būtinų jėgų bereikalingą eikvojimą, todėl visa grupė yra suinteresuota kuo tolygesniu sumedžioto mamuto padalinimu. Kova dėl to, kam teks didesnis gabalas šito mamuto greičiausiai reikštų tai, kad kito mamuto tiesiog nebebus. Todėl visi buvo maždaug lygūs ir maždaug panašiai pusalkaniai.

Pradėjusios gyventi sėsliai, dirbti žemę ir auginti gyvulius žmonių bendruomenės pirmą kartą pajėgė sukaupti maisto perteklių. Perteklius reiškia tą kaimo bendruomenės pagamintą maisto dalį, kuri jokiam tos bendruomenės nariui nėra būtinai reikalinga. Tačiau nors perteklius nė vienam žmogui nėra būtinas, jis visų pageidaujamas – nes suteikia saugumą. „Ne tik šiandien esu sotus, bet ir numatomoje ateityje maisto turėsiu.“ Todėl verta pakovoti dėl galimybės tą perteklių pasiimti sau. Juo labiau kad pertekliaus buvimas reiškia, kad nebe visi bendruomenės nariai yra būtini, kad ji išliktų.

Taigi, stipresnieji pradeda atiminėti iš silpnesnių bei kovoti tarpusavyje. Jei tokia tarpusavio agresija būtų nekontroliuojama, bendruomenė tiesiog išsižudytų ir išsibėgiotų. Norint to išvengti, tenka išsirinkti vadą ir nusistatyti tarpusavio elgesio taisykles – kas, kam ir kodėl turi paklusti ir – svarbiausia – kaip dalintis perteklių. Taip žmonės nustojo būti lygūs ir tarp jų atsirado hierarchija. Hierarchijos paskirtis yra kontroliuoti neišvengiamą vidinę konkurenciją dėl pertekliaus taip, kad ji nesugriautų pačios bendruomenės.

Perteklius leido žmonių kaimams išaugti iki miestų. Be to, jis masino alkanas klajoklių gentis. Taigi, perteklių teko ginti ir nuo išorės priešų. Tam reikėjo kariuomenės, kariuomenei išlaikyti teko rinkti mokesčius, mokesčiams administruoti prireikė valdininkų. Taip atsirado valstybė, kurios svarbiausia paskirtis yra užtikrinti jos gyventojų saugumą – tiek valstybės viduje nuo gyventojų tarpusavio konfliktų, tiek išorinį saugumą nuo priešiškų kitų valstybių gyventojų.

Deja, žmogus nėra pajėgus pats pažaboti savo godumo. Turėdamas teisę rinkti mokesčius bei valstybės prievartos aparatą tai teisei realizuoti, valdovas galiausiai ima ta teise piktnaudžiauti. Jo valdoma valstybė nustoja atlikti esminę savo funkciją – užtikrinti gyventojų saugumą. Galingiausi (ar net visi) gyventojai sukyla ir tokį valdovą nuverčia. Tačiau jį pakeitus kitu viskas galiausiai baigiasi taip pat.

Jei valstybė yra pakankamai turtinga ir išsilavinusi, joje susiformuoja kritinio dydžio vidurinė klasė, kuri nėra patenkinta neribota valdovo valdžia. Ši klasė nusprendžia, kad vienintelis būdas pažaboti asmens godumą yra jo atskaitingumas, kuris geriausiai pasiekiamas tuomet, kai visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymus, kai valstybės vadovai yra renkami visų piliečių ribotam laikui ir kai tų vadovų paklusimą įstatymams prižiūri nepriklausomos institucijos. Kitaip tariant, monarchiją pakeičia demokratija.

Tai, kaip gerai visuomenei sekasi kontroliuoti agresiją, yra vienas svarbiausių tos visuomenės kultūrinės pažangos rodiklių. Beje, šis rodiklis yra tampriai susijęs ir su tokiais įprastai minimais kultūrinės raidos rodikliais kaip švietimo, meno ir mokslo pažanga. Juk kuo visuomenėje mažiau konfliktų ir agresijos, kuo ilgiau joje trunka taika, tuo daugiau lieka laiko, energijos ir pinigų kurti menus ir mokslus.

Taigi, efektyvi agresijos kontrolė yra svarbus visuomenės kultūrinės raidos variklis. Iš pradžių tokia kontrolė apima tik turto ir gyvybės apsaugą, kuri taikoma tik privilegijuotai daliai žmonių. Visuomenei vystantis ir agresijos kontrolės sistemai tobulėjant, valstybės siūloma apsauga plečiasi – valstybė siekia užtikrinti vis daugiau teisių vis didesnei visuomenės daliai. Išsivysčiusios demokratinės visuomenės siekis – visiems piliečiams užtikrinti visų teisių realizavimą. Toks realizavimas apima ne tik apsaugą nuo užpuolimo, bet ir aktyvų pasirūpinimą galimybių suteikimu.

Tokia valstybės kultūros pažanga apima ne tik teisinę dimensiją, tai yra reikiamų įstatymų priėmimą. Kiekvieno piliečio gyvenimui labai svarbios ir kultūrinės normos, tai yra kas laikoma priimtina ar nepriimtina. Galima įstatymu uždrausti mušti žmoną ar vaikus, bet jei visuomenėje tai bus laikoma priimtinu dalyku, smurtas prieš moteris ir vaikus niekur neišnyks. Todėl šalia įstatymų kontroliuojant agresiją didelis vaidmuo tenka švietimui, jis turėtų padėti išmokti sudėtingesnių, tačiau kartu ir tvaresnių tikslo siekimo priemonių.

Deja, agresija visuomet mums liks ta paprastesne ir prieinamesne tikslų siekimo priemone, kurios norėsis griebtis nepažįstamose stresinėse situacijose. Tačiau dėl kultūros, kaip agresijos kontrolės sistemos, raidos mes tai darysim vis rečiau ir rečiau.

Psichologo, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo dr. Visvaldo Legkausko komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt