Kultūra

2021.09.23 20:05

Naujame Matulevičiaus filme – sostinės stoties bendruomenė: mes nenorime jų matyti, o jie – siekti „normalaus“ gyvenimo

Austėja Kuskienė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2021.09.23 20:05

Nepritapę prie šiuolaikinės visuomenės, nemokantys valstybinės kalbos, neturintys dokumentų ir socialinių garantijų, gyvenantys čia pat prie mūsų, tačiau, regis, nepastebimi. Kaip LRT KLASIKAI sako vienas iš trumpametražio filmo „Auksinis flakonas“ režisierių Jurgis Matulevičius, tai filmas apie paribio žmones, kurių nenorime matyti, o jie, atrodo, net nenori siekti mūsų įsivaizduojamo „normalaus“ gyvenimo.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalį šį ketvirtadienį, rugsėjo 23 d., atidarė Jurgio Matulevičiaus ir Pauliaus Aničo filmas „Auksinis flakonas“. Šio trumpametražio filmo tarptautinė premjera įvyko Tarptautiniame Šefildo dokumentinių filmų festivalyje.


Filme vaizduojama keturių žmonių, gyvenančių viename mažame bute, buitis. „Auksinis flakonas“, kaip sako vienas iš filmo režisierių J. Matulevičius, netradicinis dokumentinis filmas. Tai tarsi filmas-pamąstymas, mat jame paliekama daug erdvės istoriniams ir kultūriniams naratyvams. Kas yra šie žmonės? Kodėl jie taip gyvena? Kaip jie čia atsidūrė?

Sovietų okupacijos metais rusai buvo perkeliami į Baltijos šalis siekiant įmaišyti juos tarp vietinių gyventojų, tad šie diskursai galėtų paaiškinti ir filme parodomą veikėjų elgesį: pasiklydę atšiauriame ir svetimame juos supančiame pasaulyje, jie neįstengia jo suprasti neįsikibę butelio. Diena iš dienos jie gyvena apimti jausmo, kad niekur nepriklauso ir neturi jokio valstybės palaikymo, kol galiausiai praranda viltį kada nors tapti vietinės bendruomenės dalimi, tačiau nė nebenori gyventi to „normalaus“ gyvenimo.

Čia išėjo tokia stebimoji dokumentika, mes stengėmės nesikišti į tai, kas vyksta personažų gyvenimuose, sako režisierius J. Matulevičius. „Vyko stebėjimas ir montažo būdu buvo dėliojama istorija. Pati tema ir personažai galbūt šiuolaikiniam žmogui nėra labai priimtini, jis apie juos turbūt nelabai daug ką žino ir supranta, – spėja režisierius. – Personažai gyvena ant tokios socialinės ribos: jie neturi darbo, neturi socialinių garantijų, yra išgeriantys.“

Jie negyvena šiais laikais – jie gyvena kažkur praeityje, savo sapnuose. Jie nuolat kalba apie kažkokias pagrindines žmogiškąsias vertybes ir labai sunku suprasti, kada jie čia kalba ir kur jie išvis gyvena.

Pasak J. Matulevičiaus, nepaisant personažų socialinio nuopuolio, visus juos pavyko susieti poetiniu požiūriu. Režisierius pasakoja, kad personažai naujam filmui buvo atrasti visai atsitiktinai, kuomet dirbant su kitu filmu buvo ieškoma, kur būtų galima įsijungti elektros prietaisus.

„Su Pauliumi dirbome viename filme. Reikėjo priėjimo prie elektros jungiklio. Užėjome į butą ir pamatėme pagrindinį personažą Aleksandrą, jis mums iš karto priminė Tarkovskį (rusų kino režisierius, scenaristas bei aktorius, vienas garsiausių Sovietų Sąjungos režisierių Andrejus Tarkovskis – LRT.lt). Dėl savo ūsų“, – pasakoja pašnekovas.

Apsižvalgę po butą būsimo dokumentinio filmo kūrėjai suprato, kad tai yra itin gera erdvė sukurti ką nors naujo. „Paulius tada apsidairęs pasakė, kad čia net apipavidalinimo daryti nereiktų, – prisimena J. Matulevičius. – Viskas buvo jau padaryta: tapetų sluoksniai per dešimtmečius sudėti, aplink daug apsitrynusių daiktų.“

Užėjus į tą vietą užplūsta toks belaikiškumo jausmas, toliau tęsia režisierius. „Mes tą erdvę matėme kaip vienatvėje sustingusį laiką. Net negali pasakyti, kelinti ten metai yra sustingę. Ir ne tik dėl to, kad ten nėra naujų daiktų, bet ir dėl pačių ten gyvenančių žmonių, – pasakoja J. Matulevičius. – Jie negyvena šiais laikais – jie gyvena kažkur praeityje, savo sapnuose. Jie nuolat kalba apie kažkokias pagrindines žmogiškąsias vertybes ir labai sunku suprasti, kada jie čia kalba ir kur jie išvis gyvena.“

Kad ir kaip jie skurdžiai gyventų, tačiau jų siela nėra jau tokia skurdi – tai rusiška siela, kuri visada randa kažkokį ramstį ir šviesą.

J. Matulevičius pripažįsta, kad atsitiktinai sutiktų filmo personažų pasitikėjimą iš dalies pavyko pelnyti ir dėl rusų kalbos mokėjimo. Anot jo, filmo veikėjams priprasti prie kameros daug laiko nereikėjo, atvirkščiai – kiekvienas režisierių dueto apsilankymas tarsi praskaidrindavo buto gyventojų kasdienybę.

Kaip dauguma Europos miestų turi gan uždaras azijiečių bendruomenes, taip ir čia, pasak pašnekovo, galima įžvelgti dar labiau uždarą, labai keistą ir jau beišnykstančią bendruomenę, kurios pažinčių ratas ypač siauras, verdama rusiškos informacijos lauke, neturima nei dokumentų, nei kokių nors socialinių garantijų.

„Kol kas [Vilniaus] stoties rajonas dar yra pilnas šios bendruomenės. Tiesa, po truputį ji iš čia yra iškeliama – iš tų socialinių būstų, kuriuose jie gyvena. Be kita ko, šie žmonės yra patyrę labai daug nelaimių. Tačiau, nepaisant skurdo ir bėdų, šis filmas yra apie tai, kad jie bando surasti kažkokią šviesą. Kad ir kaip jie skurdžiai gyventų, tačiau jų siela nėra jau tokia skurdi – tai rusiška siela, kuri visada randa kažkokį ramstį ir šviesą.

Jie nei nori, nei gebėtų gyventi tokiame pasaulyje, kokiame gyvename mes. Tačiau jiems to ir nereikia – jie yra laimingi ten, kur yra.

Pagrindinis personažas Aleksandras, jei jis negertų, manau, galėtų būti dvasininku. Apskritai ši bendruomenė, nutolusi nuo mūsų vartotojiškos visuomenės, labiau gyvena dvasiniame pasaulyje. Jie nei nori, nei gebėtų gyventi tokiame pasaulyje, kokiame gyvename mes. Tačiau jiems to ir nereikia – jie yra laimingi ten, kur yra. Mums atrodo, kad jie yra kažkoks paribys, nelaimingi, tačiau pabuvęs su jais aš supratau, kad viskas yra labai dviprasmiška“, – savo įspūdžiais dalijasi režisierius J. Matulevičius.

LRT.lt primena, kad su žinomais lietuvių režisieriais Šarūnu Bartu ir Algimantu Puipa dirbęs J. Matulevičius plačiau išgarsėjo neseniai kino teatruose rodytu filmu „Izaokas“, šis filmas buvo nominuotas kategorijoje „Europos atradimas“ Europos kino apdovanojimuose 2020 m. Dalyvavo viename didžiausių Amerikos kino festivalių „Slamdance“. Taip pat laimėjo dvi „Sidabrines gerves“ už filmo muziką bei kinematografiją. Lietuvos kinematografininkų sąjungos išrinktas geriausiu 2020 m. filmu. Šiuo metu J. Matulevičius dirba prie savo antrojo ilgametražio filmo „Kinų jūra“ scenarijaus.

Paulius Aničas yra lietuvių poetas, tapytojas, kino dailininkas, režisierius. Jis yra jaunosios tapytojų kartos atstovas – metaforų paišytojas, dažų maišytojas, situacijų paveiksluose kūrėjas. Pauliaus tapyboje kaktomuša susikerta modernizmo klasika ir postmodernizmo aktualijos, formalizmas ir literatūrizmas, šviesa ir šešėlis. Jaunojo menininko asmeninės parodos buvo eksponuojamos Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Krematoriumas“. Nuo 2018 m. dalyvauja poezijos festivaliuose.

Išsamesnis pokalbis su filmo režisieriumi – radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt