Kultūra

2021.09.20 19:20

Elžbieta Banytė. Kartais valdo tamsa: tiek fašistų, tiek komunistų cenzūruotas Malaparte ir pranašiška knyga apie diktatūrą

Elžbieta Banytė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.09.20 19:20

Ir knyga, ir autoriaus biografija spalvinga, todėl nestebina, kad gimtojoje Italijoje jis, nors ir skaitomas, nėra įtrauktas nei į mokyklos, nei į universitetų programas autorius. Malaparte, be abejo, slapyvardis – autoriaus tikrasis vardas Curtas Erichas Suckertas.

Jis – vienas Italijos intelektualų, kurie palaikė Mussolini atėjimą į valdžią, tačiau ilgainiui su fašistų partija susipyko – jo laikysena buvo pernelyg nepriklausoma, pernelyg kritiška. Keliskart kalintas ir ištremtas, galiausiai dienas leido Kaprio saloje namų arešto sąlygomis. Gyvenimo pabaigoje atrado krikščionybę ir netgi įstojo į priešingą – komunistų – partiją.


„Oda“ – gerokai autobiografiškas romanas: pasakojama pirmuoju asmeniu, pagrindinis veikėjas ir pasakotojas yra Malapartė, minima vila Kapryje ir pan. Nenuostabu, kad knygą Italijoje cenzūravo abiejų ideologijų (priklausomai nuo laikotarpio) šalininkai.

Curzio Malaparte „Oda“. Vilnius: „Tyto alba“, 2021, vertė Toma Gudelytė.

Siužetas paprastas – Neapolis, 1943 m. Amerikos kariai sėkmingai išvadavo Neapolį iš fašistų ir dabar tvarkosi nusiaubtame, subombarduotame, alkanų ir kone viską praradusių žmonių mieste. Malapartė ten – amerikiečių talkininkas, užmezgęs draugystę su ne vienu amerikiečiu. Kita vertus, jis puikiai mato Italijos likimo tragizmą bei Amerikos kultūrinį abejingumą.

Net ir artimiausias Malapartei Džekas Hamiltonas vis tiek šiek tiek juokingas: džiaugiasi išgirdęs prancūzų kalbą, tarsi tai būtų kultūros kvintescencija, išsilaipinęs Neapolyje pravirksta dėl sentimentų („Ak, štai ji, toji Italija, Vergilijaus Italija, Enėjo Italija!“ – p. 50), tačiau galų galiausiai, kaip ir kiti amerikiečiai, žiūri į italus kaip į nevisaverčius, geba regėti tik vieną kultūros aspektą, o ne paletę.

Romano paantraštė „Mažoji Neapolio apokalipsė“ tiksliausiai nusako žanrą: tai apokaliptinis romanas. Europa čia – griuvėsių krūva, kuriai vilties pakilti iš Vezuvijaus pelenų it feniksui beveik nepaliekama. Baisi ne tik fizinė destrukcija. Kur kas aštriau romane akcentuojama moralinė – žmonės rūpinasi tik savo oda, todėl daro bet ką dėl maisto ir saugumo – nebelikę nei nacionalinio išdidumo, nei žmogiškojo orumo.

Purvas, badas, skurdas ir amerikiečių geranoriškai, blyksint baltais dantimis ir paradine uniforma, dalijami saldainiai. Romanas iš tiesų labai tamsus, o sarkastiškas humoras jo nė kiek neprašviesina. Vaizdai dažnai makabriški (niekada neužmiršiu scenos, kur aprašomi bandymai su gyvu šunimi, kuriam perpjautos balso stygos, kad nekauktų). Skaityti nejauku, nes romanas skaitytojui nepateikia nei vienareikšmės tiesos, nei gėrio ir blogio pusių.

Kas geriau: nuskurdę, dvokiantys, badaujantys italai sugriautuose namuose, pardavinėjantys savo vaikus? Nugalėtojai amerikiečiai, badaujančiame mieste valgantys egzotines žuvis iš Neapolio akvariumo? Ši ekvilibristika, kaip ir tirštas intertekstų tinklas, gali varginti ir išbalansuoti, tačiau bet kuriuo atveju privers ir galvoti, ir jausti. Matyt, toks ir yra didžiosios literatūros poveikis.

Antonis Samarakis „Klaida“. Vilnius: „Sofoklis“, 2021, vertė Diana Bučiūtė.

Tai iš dalies pranašiška knyga apie slaptųjų tarnybų veiklą neįvardytoje policinėje valstybėje, valdomoje totalitarinio režimo. Pasirodęs 1965 metais, šis veikalas tarsi nuspėjo karinės chuntos – „juodųjų generolų“ – diktatūrą, perversmo būdu įvestą Graikijoje nuo 1967-ųjų. A. Samarakis, kaip ir daugybė graikų intelektualų, buvo kairiųjų politinių pažiūrų. Jis buvo valstybės tarnautojas, tačiau išėjo iš darbo, kai 1936 metais generolas Metaksas įvedė dešiniųjų diktatūrą. Graikiją okupavus nacistinei Vokietijai, dalyvavo kairiųjų organizuotame pasipriešinime, buvo nuteistas mirties bausme, tačiau jam pavyko pabėgti.

Romanas „Klaida“ laikomas vienu svarbiausių graikų prozos tekstų 20 amžiaus viduryje. Vertimų iš naujosios graikų kalbos skaičiumi A. Samarakio veikalai nusileidžia tik garsiojo kretiečio Niko Kazantzakio knygoms. Kitaip nei daugelis pokario rašytojų, A. Samarakis renkasi vaizduoti ne konkretaus Graikijos regiono ir jo žmonių patirtas tragedijas, o neapibrėžtą, sąlyginę erdvę: tai gali būti ir Graikija, ir Lietuva, ir Pietų Amerikos valstybės, ir kas tik nori.

Jis rodo autoritarinio režimo absurdą, kai žmogus, kavinėje laukdamas susitikimo, ant popierėlio, nuplėšto nuo cigarečių pakelio, nupiešia du apskritimus su taškais. Slaptosios tarnybos interpretuoja tai kaip ženklą, nors žmogus iš tiesų galvojo apie seksą ir piešė moters krūtis. Jis suimamas ir su dviem palydovais – tardytoju ir agentu pravarde Vadybininkas – vežamas į tarnybos centrinę būstinę. Klaida šiuo atveju – ne kaltinimas, o tai, kad tarnybos planas remiasi klaidinga prielaida: esą abu agentai nurodymus vykdys neįliedami į juos nė kiek širdies, mechaniškai it robotai.

Tačiau tardytojas, leisdamas laiką su įtariamuoju, pradeda jam jausti žmogišką empatiją ir tai, be abejo, su autokratinio režimo ar policinės valstybės nuostatomis nesuderinama. Taigi romane galiausiai paprastos akimirkos, praleistos drauge vaikštant po miestą, tampa svarbesnės už aklą lojalumą režimui. Įdomu tai, kad tardytojas prisirišimą įsisąmonina tik paskutinę minutę, o Vadybininku pravardžiuojamas pareigūnas to, regis, apskritai nesuvokia.

Romane esama ironiškų ir kreivai šyptelėti verčiančių absurdiškų epizodų, todėl jį skaityti lengva. Puikus Dianos Bučiūtės vertimas – tikra paguoda žmogui, mėgstančiam kreipti dėmesį ne tik į siužetą, bet ir tai, kaip, kokiomis priemonėmis kuriamas tekstas. Nors kai kurie aspektai nukrečia šiurpu – turbūt diktatūros atmintis yra kolektyvinė ir verčianti į demokratijos ribojimus, kad ir romane, žiūrėti su tyliu siaubu, – tai nėra vien neviltinga knyga. Taip pat turėtų patikti detektyvų mėgėjams, nes iki paskutinės minutės plano baigtis neaiški. Nuoširdžiai rekomenduoju – gal tai nėra pažintis su Graikija, nes romano erdvė sąlyginė, bet dar viena puiki knyga – tikrai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt