Kultūra

2021.09.20 11:09

Libertas Klimka. Pagiriamasis žodis Kuršių nerijai

Libertas Klimka,etnologas2021.09.20 11:09

Rugsėjui brendant į šalnotą ir ūkanotą rudenį, vis prisimename prabėgusios vasaros gražiąsias dieneles. Ir tikėtina, kad daug kam puikiausia atostogų vizija išlieka nuostabusis mūsų gamtos kampelis – Kuršių nerija. Tai virpantis oras ant saulės įkaitintų kopų gūbrių, svaigus vasarvidžio pušynų kvapas, iš pamario atsklindanti drėgna juodalksnių gaiva, vakario vėjo sūrumas ant lūpų…

Kuršių nerijoje pasijunti esąs gamtos stichijų glėbyje: čia ir visų vėjų pagairė, bangų šėlsmas, ir glostantys saulės spinduliai. Kaip gerai, kad Lietuva turi tokią nuostabią gamtos dovaną! Unikaliu gamtos grožiu pasižymintį kraštovaizdį čia suformavo pustomo smėlio kopos ir augmenijos pastangos jose įsitvirtinti.

Kuršių nerijos pusiasalio, atskyrusio marias nuo Baltijos jūros, geologinė istorija buvo labai dinamiška ir gana trumpa, – viso tik apie 5000 metų. Nerijos užuomazgos – moreninis gūbrys andainykštėje Litorinos jūroje, iškilęs virš vandens Šarkuvos ir Rasytės salelėmis. Sambijos pusiasalio krantą negailestingai ardant jūros bangoms, susidariusios sąnašos jūros srovių buvo nešamos šiaurės kryptimi, kol užkliuvusios už tų salelių, nuguldavo ties jomis.

Vis ilgėjanti nerija pagaliau atskyrė įlanką nuo jūros, suformuodama Kuršių marias. Toliau neriją kaip smėlio ragą augino vyraujančios pietvakarių jūros srovės. Mūsų eros pradžioje nerija nutįso iki Kopgalio. Tuometinis jos kraštovaizdis labai skyrėsi nuo dabartinio; aukštos parabolinės kopos buvo apaugusios tankiu mišku – ąžuolais, liepomis, guobomis, pušimis, beržais, alksniais.

Žmogus atrado šią žemę tinkamą apsigyventi jau akmens amžiuje, apie 4 tūkstantmetį pr. Kr. Maždaug tuo metu jūros bangos, skalaudamos Sembos pusiasalio krantą, išplovė gintaringą sluoksnį. Pažiręs pakrantėje, šis nuostabus mineralas tapo senųjų nerijos gyventojų puošmena, o gal ir magijos objektu. Senajame geležies amžiuje per Europą nusidriekė Gintaro kelio maršrutai, kultūriškai ir ekonomiškai jungę mūsų kraštą su antikos pasauliu.

Viduramžiais Kuršmarėmis irkluodavo, o palankiam vėjui esant iškėlę bures plaukdavo vikingų laivai. Vėliau nerija, šiuo gamtos tiltu tarp Prūsijos ir Latvijos, žygiuodavo vokiečių riteriai, siekdami sujungti į geležines reples abi Kryžiuočių ordino dalis. Iš kariškų stovyklaviečių radosi ir pirmosios Neringos gyvenvietės: Šarkuva, Kuncai, Rasytė, Pilkopa, Nida, Karvaičiai, Nagliai, Juodkrantė, Smiltynė. Vėliau per neriją buvo nutiestas svarbus pašto traktas.

Augant gyvenvietėms, imta smarkiai kirsti miškus. Didelę paklausą Europoje turėjo puiki čionykštė siaurarievė pušų mediena, taip pat ir miško gaminiai: derva, degutas, potašas. Miškus negailestingai iškirtus, pakilo vėjo pustomas smėlis. Jis slinko marių link, vieną po kito užpildamas žvejų kaimus. Nerijos gyventojams prireikė didžiulės kantrybės, darbštumo ir išradingumo smėlio stichijai sustabdyti. Net kelios žmonių kartos, pradedant nuo 1825 m., formavo pajūrio apsauginį kopagūbrį, kol jų sodintas miškas pagaliau sutramdė slenkantį smėlį. Kuršių nerijoje atlikti kopų apželdinimo darbai yra vieninteliai tokio masto pasaulyje.

Nuo 15–16 a. sandūros nerijoje apsigyveno kuršininkai, kalbėję latvių tarme. Tai buvo žvejai, į Kuršmares išplaukdavę tobulai pritaikytomis šiam vandens telkiniui burinėmis valtimis – kurėnais, kurių stiebus puošė spalvingos vėtrungės. Tai unikalūs tautodailės dirbiniai, kuriuose simboliškai įrašyti ir žvejų tikėjimai bei viltys, ir namų rūpesčiai bei džiaugsmai.

Šaktarpiu (tai metas, kai Nemunas į marias neša ledus), žvejai tvarkydavo savo namus, išpuošdami juos ornamentuotomis vėjalentėmis ir lekiais. Jūrinis klimatas vertė gyventojus namus dažyti; mėgiamos spalvos – rusva ir mėlyna. Žvejų gyvensenos savitumai buvo įdomūs pirmiesiems vasarotojams, „atradusiems“ Kuršių neriją 19 a. viduryje. Nidoje pamėgo vasaras leisti vokiečių dailininkai ekspresionistai, privilioti kraštovaizdžio spalvingumo. Nerijoje augant kurortams, greta senųjų žvejų namų atsirado vilos, viešbučiai.

Pasakoju šią nerijos istoriją pasiremdamas visai neseniai iš spaudos pasirodžiusia dviejų tomų lokaline monografija, pavadinta taip jautriai: „Neringa – gintarinė Dievo ašara“. Tai didelis rinkinys straipsnių, kuriuos parašė geologai, geografai, gamtininkai, kultūros darbuotojai. Dvitomis skirtas Kuršių nerijos įrašymo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dvidešimtmečiui. Leidinio sudarytojas – patyręs žurnalistas ir rašytojas Stanislovas Balčiūnas.

Nuo kitų kraštotyros leidinių šis skiriasi tuo, kad yra iliustruotas puikiomis nuotraukomis. Vietos joms ir spalvų tikrai nepagailėta! Vartydami šias knygas, tarsi keliaujame nerija, o juk jos grožis skirtingai atsiskleidžia įvairiais metų laikais. Rudens rūkai ir tūkstančių augmenijos atspalvių užlietos kopos, žiemos šarma pasipuošę medžiai, šaktarpio ledų sangrūdos pamaryje – tik čia tokie pasakiški vaizdai.

Tai įkvepianti meninei ir poetinei kūrybai vieta, tad ir kultūros raiška čia labai savita. O rašyti apie unikaliąją Neringą – išskirtinį žmogaus ir gamtos kūrinį, vieną gražiausių Europos kraštovaizdžių, galima tik su didele meile...

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt