Kultūra

2021.09.18 13:15

Dalia Staponkutė. Dniepras jungia tai, ką skiria: netiesa, kad nieko pramoniniame Dnipro mieste nevyksta

Dalia Staponkutė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.09.18 13:15

Šiandien, kaip tik šiandien, rugsėjo 18-ąją, vyksta Tarptautinė knygų mugė Lvove, kur vertimų konkurse dalyvauja ir mano ukrainietiškai prabilusi knyga „Iš dviejų renkuosi trečią“. Juokaudama sakau, kad kartais gyvenime knygai sekasi geriau nei jos autorei, ir tai liudija, kad knyga – anaiptol ne materialus daiktas, o ypatingą egzistencijos formą turinti būtybė.

Tačiau aš kalbėsiu ne apie knygą ir ne apie Lvovą. Mat prieš Lvovo mugę vyko Dnipro knygų forumas, irgi tarptautinis, kuriame ir nusprendžiau pristatyti savo ukrainietiškai kalbančią knygą.

Rašytojos Dalios Staponkutės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“:


Dniprą pasiekti per oro uostus buvo nepaprasta ir ilgai dvejojau, ar iš viso verta keliauti. Ypač per apribojimus ir užkardas; ypač kai nuo Kijevo per neilgą laiką turėjau įveikti daugiau nei 600 kilometrų. Ir dar – naktį. Laikas, kaip žinoma, būna ne tik terapija, bet ir vargas. Ambasadų tinklalapiuose kabanti eilutė aiškiai bylojo apie pandemijos pavojus: „Į Ukrainą vykti šiuo metu nerekomenduojama.“

Susiruošusi į kelią nustebinau ne tik savo artimuosius, bet ir bičiulius. Galėjau guostis nebent patirtimi, kad kelionėje viskas gerokai paprasčiau nei statiškose taisyklių brošiūrose. Kaip ir gyvenime paprasčiau nei virtualybėje; kaip ir pandemijoje, įgaunančioje paralelinės tikrovės atspalvį. Be to, kūrybos žmogui reikia judėti ne tik pasroviui, bet ir prieš srovę; gal net visad prieš srovę, kad nenusilptų kūrybos raumuo. Tad, „Go East“.

Kokia ta kelionė ir joje sutikti vedliai, svetingai atvėrę man prieš akis mažytę savo krašto atkarpą, kuri – lyg nurytas nacionalinio gėrimo gurkšnis, leidžiąs pajusti daugybę jo savybių? Kelias – autostrada tiesiog skraidino nuo Kijevo iki Poltavos, kur, beje, vyko istorinis mūšis, svarbus tik seniems vadovėliams ir nebeaktualus jaunajai kartai.

Rudenėjančios Poltavos lygumos ir neaprėpiamų dirvų derliai bylojo apie žemę aruodą, pajėgią išmaitinti net pusę Europos. Mėgavausi tamsiai melsva tamsa virš beribių saulėgrąžų laukų ir ramia širdimi jaučiau, kad tokiu lygiu keliu per kelias valandas nesunkiai pasieksiu Dnipro miestą.

Klydau.

Už Poltavos prasidėjo mano europietiškus įpročius sukrėtusi atkarpa: siauros juostos, duobės, grioviai, akmenys, sunkvežimiai, priekabos, akinančios šviesos, sumišęs dulkių ir dyzelino dvokas, pakelės medžiai lyg vaiduokliai, susilieję į kraupią juodų šešėlių liniją. Kai mano kaulai subarškėjo lyg trapūs iš dėžutės pabirę degtukai, paprašiau vairuotojo sustoti. Kodėl nevažiavau traukiniu? Nes nėra laiko. Laikas rašytoją ne gydo, bet žudo.

Net ir čia, virš ramių Poltavos laukų, kur Rusija prieš tris šimtus metų nugalėjo švedus ir sustiprėjo, o tada caras Petras Pirmasis galėjo Jelgavoje ištekinti savo dukterėčią Aną už kuršių kunigaikščio, deja, mirusio tuoj po vestuvių... Traukiant savin gaivų stepės orą, užgriuvo istorijos prisiminimai, netikėtai, kaip duobėtas kelias, privertęs suabejoti siekiamu tikslu. Kurgi prisiminsi istoriją, jeigu ne šiose platumose, sugėrusiose tiek kraujo ir prakaito. Juk pro čia niekino netrukdoma šuoliavo ginkluota iki ausų istorija.

Užvertusi galvą apžiūrėjau didžiausias pasaulyje ukrainietiško dangaus žvaigždes. Tai ne žvaigždės, o lėkštės. Jas galima prilyginti skraidančioms, bet jos nejudėjo. Stoiškai spigino į poltaviškas pergales ir pralaimėjimus. Šių Ukrainos stepių nebandė užimti tik graikai. Tiesa, tai buvo taip seniai, kai Ukraina dar turbūt nesivadino Ukraina. Graikų vadams užteko nuovokos sustoti ties Odesa.

Tada jie išmoko pirmąjį slavišką žodį „vata“, kuriuo ir praminė Ukrainą, nutarę palikti ją ramybėje. Protingai pasielgė, žinoma, nes ukrainiečiai ilgainiui būtų juos išvarę, kaip kad vėliau išvarė vokiečius su jų neperšaunamais „bliūdais“ ant galvų ir europiečius brolius lenkus, sugriovusius gražiausius tiltus per Dnieprą. „Ak, tie pany poliaki!, – rašė legendinis Michailas Bulgakovas. – Kantrybės! Nepraeis nė amžius ir lenkai viską atstatys. Savo lėšomis.“

Net šiandien geriau už Bulgakovo metaforas niekas neatvėrė Ukrainos mistikos. Gimęs Ukrainoje, o gyvenęs Rusijoje rašytojas; šaknys Ukrainoje, o galva Rusijoje – tokia ilgą laiką ir buvo kultūrinė šių dviejų didžiųjų tautų sąsaja jų pačių vaizduotėje.

Kelias Poltava–Dnipras pro automobilio langą – lyg užtamsintas Jimo Jarmuscho filmas: pakelės pilnos gyvenviečių su trobomis ar nedideliais daugiabučiais; naktinis jaunimas, persisvėręs per medines tvoras, taip prigludusias prie kelkraščių lyg tose neaprėpiamose žemėse neatsirastų platesnio ruožo gatvėms ir mašinoms. Kiekvienoje gyvenvietėje – ryškios supermodernios degalinės, atstojančios naktinius prekybcentrius su šilta duona, kava, užkanda ir lūžtančiomis nuo alaus, vyno ar gorilkos lentynomis: gal keliautojas niūrią, darganotą naktį norės siurbtelėti iš kakliuko ir eiti į motelį šalimais pernakvoti.

Įvairių formų ir dydžių moteliai, dar nestandartizuoti, neelektronizuoti, juokingo dizaino, todėl nenuobodūs, liudija, kad Ukraina – svetinga, versli ir atvira tranzitui. Svarbiausia, kad toje kelio atkarpoje, o ir visur kitur nebuvo matyti švarių ar snargliuotų kaukių ant veidų, taip pat ženklų, draudžiančių rūkyti ar paspausti ranką, ar prieiti prie žmogaus pernelyg arti. Ukrainiečiai prisiartina taip drąsiai, kad tvarkingam europiečiui nuo tokio atstumo susvaigtų galva. Regis, jie čiups tave į glėbį ir išbučiuos, o jei nevalingai žengteli atgal, tai nieko tokio – tada garsiau kalbės.

Tačiau grįžtu prie minties apie vedlius, be kurių kaip be asmens sargybinių užsienio rašytojas būtų infantilas. Rašytojas be vedlio stepėje nesudarytų net trečdalio rašytojo. Gal tokia ir yra vedlių misija – rodyti kelią taip, kad rašytojas užrašytų, ką reikia. Tačiau vedlys nerodo. Jis veda. Rašytojo reikalas, ką rašyti, bet...

Dnipro ribą pasiekėme gerokai po vidurnakčio ir ją atstojo tiltas per Dnieprą. Ilgokai riedėjome virš juodos nebylios juostos, lyg skristume virš jūros. Kai apačioje vanduo, aukštai dangus, o aplinkui tamsa, apsėda kosminė būsena: niekas nuo tavęs nebepriklauso, kad ir ką bedarytumei. Nušvitus, deja, pamiršti, kad tokia būsena buvo aplankiusi.

Ryto saulė virš Dniepro įžiebia laužus namų languose ir verčia jaustis visagaliu. Šviesa apakina. Gal todėl jos neturi būti per daug, pagalvojau. Kad nesijaustum, jog gali viską kontroliuoti. Gal šviesos tereikia kaip tamsoje švytinčių šventyklos kontūrų – ir šito užtenka? Taip irgi pagalvojau, pamačiusi didžiausią Europoje Dnipro sinagogą, vos telpančią į mano kadro įstrižainę.

Rytą turėjau kalbėti „scenoje virš vandens“, kaip buvo pranešta iš anksto, ir mano vaizduotėje scena jau turėjo įspūdingo stiklinio lofto, išsišovusio virš upės, formą. Tikrovė loftą nubloškė šalin ir pasiūlė seną, bet talpų ir romantišką kelioninį laivą, kuriame buvo įrengta nedidelė scena, masyvūs ąžuoliniai stalai, suolai lankytojams, didelis ekranas ant burės stiebo ir stovai įvairiems paveikslams ir knygoms.

Tame laive lietuvių rašytojos susirinko paklausyti per pusšimtį forumo svečių ir skaitytojų, taip pat Dnipro lietuvių bendruomenė, kuri, kaip kad būna, užklupo lemtingiausią akimirką: moderatorius jau moja šokti nuo tiltelio ant scenos, o lietuviai pasakoja, beria savo istorijas, sodindami rašytojai į glėbį gėles ir didžiulį albumą „Dnipro lietuviai“. Suspaudė širdį. Mūsų tiek nedaug ir mes – visur. Gal dėl to ir nedaug.

Ukrainietiškai prabilusi mano knyga dėl pavadinimo „Iš dviejų renkuosi trečią“ sukūrė ukrainiečių vaizduotėje įvairių, net politinio pobūdžio paralelių. Ką rinktis? Ko nesirinkti? Gal būna ir trečias kelias? Auditorijai, susibūrusiai virš vandens, derėjo mano egzistencinės metaforos, tačiau ateityje jie emocingai linkėjo parašyti romaną apie Ukrainą kitų akimis.

Apie Lietuvą manęs neklausinėjo, bet šiltas auditorijos kūnas aiškiai bylojo: mes jus mylime, nes esate čia, su mumis... mylime, nes nepasididžiavote ir atvykote į Dniprą... ne į sostinę, ne į Lvovą, besiribojantį su Europa, o į Ukrainos gilumą, į pramoninį Dniprą, kur mažai kas vyksta, nebent stebuklai žmonių galvose... pas mus ramu kaip Dievo užantyje, o ramus užantis juk ne visad įdomus... nieko čia nevyksta, net gamta rami... jeigu ką, tai Dniepras visad jungia tai, ką skiria... matote, kaip toli kitas upės krantas?.. taip toli ir sostinė, ir kiti centrai... toli, nes mums taip lemta, toli, nes yra upių neperplaukiamų, sielų nesuvokiamų, draugysčių nenumatomų...

Visi sutartinai, įtempę balso stygas, iš laivo surikome smalsaudami, ar tikrai kitas krantas mūsų negirdės. Kitame krante niekas neatsiliepė. Mūsų balso stygos nesujaudino net stoiškai lyg ruoniai plaukiančių pro šalį baržų...

Tai, kad nieko Dnipre nevyksta, buvo netiesa. Veikiau pajutau lengvą ukrainietiško nihilizmo dvelksmą, laukiant svečio dėmesio (kurio negailėjau). Milijoniniame, gražiai išsidėsčiusiame mieste, kur klimatas ne atšiaurus, o minkštas, įsikūrė didžiausias pasaulyje žydų centras „Menora“. Jį pastatė ne kas kitas, o turtingi Dnipro žydai, oligarchai, „išpirkę“ savo nuodėmes šimtmečiui į priekį.

Buvo rugsėjo 6-oji, prasidėjo naujieji žydų metai: Dnipro vėjyje smagiai suposi iš visų pasaulio kampų sugužėjusių žydų garbanos ir aprėdų skvernai. Mano keli vedliai Dnipre irgi turėjo istorines žydų inteligentijos šaknis, šaknis bendruomenės, kokių Lietuvos miestuose jau nebeaptinku. Kaipgi nieko nevyksta? Jeigu tokia ryški kultūrinių bendruomenių santaka, dovanojanti produktyvias sankirtas?

Dnipre niekas neskaičiuoja laiko ir būna tau tiek, kiek reikia. Niekas nuosekliai neseka pandeminių ar pasaulinių įvykių, netgi Zelenskio pranešimų. Nesikrato dvikalbystės ir lengvai žongliruoja tarmėmis, nesivaiko naujienų, bet ne dėl to, kad tai būtų melas. Informacija šiandien pasiveja net gatvėje. Gatvėje, kur kadais stovėjo Leninas, o dabar – tuščia aikštė, nutūpta ne balandžių, o jaunimo. Jaunimo visur stebinamai daug, kaip ir senimo, nematyti tik vidutinio amžiaus žmonių, kurie turbūt emigravo ir užstrigo užsienyje, nebežinodami, kaip sugrįžti; jų etatai seniai panaikinti.

Nuliūdina ant skurdo ribos atsidūrusių Dnipro senukų vaizdas: jie atrodo tokie niekam nereikalingi... kruta aplink sinagogą nešini žydinčių saulėgrąžų puokštėmis, kurias bando parduoti. Patys trapūs kaip saulėgrąžų žiedlapiai; pridengę savo burnas murzinomis marlės kaukėmis (vieninteliai mieste kaukėti). Jų galvose nuolat gimsta paveikslai, išpasakojami kiekvienam praeiviui kaip sapnas, kuriame jie mato kitokią tikrovę. Jie murma tarsi maldą, kad Dnipras – tai riba, tai lemtinga riba, kurioje atsivers tiesa...

Miestas ant Dniepro – visų Dniepro miestų tėvas, išgyvenantis savo likimo dramą. Jis kažko laukia kaip ir visa šalis. Nuovargyje ir rimtyje laukia istorijos, kuri, išsikrausčiusi iš imperijų, atidundės į periferijas.

Rašytojos Dalios Staponkutės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt