Kultūra

2021.09.16 21:04

Kuzminskaitė. Atsakas Nabokovo „Lolitai“ romanu: kritikai pastarąjį vadina nepatogiu, rinkčiausi žodį „šlykštus“

Dovilė Kuzminskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.09.16 21:04

Ši mano apžvalga apima du skirtingus žanrus, du kūrinius ir dvi rašytojas, kurių, be tautybės ir antrojo vardo, nesieja daugiau niekas – rašytoja Kate Elizabeth Russell romane „Tamsi Vanesa“ apmąsto seksualinio nepilnamečių išnaudojimo siaubus, o poetė Louise`a Glück eilėraščių rinkinyje „Laukinis vilkdalgis“ kalba apie gamtos grožį.

Kate Elizabeth Russell. „Tamsi Vanesa“. Išleido „Baltos lankos“, iš anglų k. vertė Eglė Naujokaitytė.

Kate Elizabeth Russell – amerikiečių rašytoja. 2020 m. išleistą debiutinį jos romaną „Tamsi Vanesa“ išsyk apipynė gandai ir spėlionės. Tai visai nestebina – knygoje pirmuoju asmeniu pasakojama istorija apie privačioje mergaičių mokykloje užsimezgusį mokytojo ir mokinės romaną, grįstą seksualiniu išnaudojimu ir manipuliacija, tad ši prieštaringa tema patraukė visuomenės dėmesį.


Be to, pati autorė mokėsi panašioje mokykloje, o jos kūrinyje svarbią vietą užima ir #metoo judėjimas. Tiesa, Russell tokius gandus neigia. Pasak jos, „Tamsi Vanesa“ visų pirma yra literatūrinis dialogas, jos atsakas Vladimiro Nabokovo „Lolitai“ – pasaulinio literatūros kanono dalimi tapusiam kūriniui, su kuriuo jauną rašytoją visada siejo, jos pačios žodžiais tariant, „sudėtingas santykis“.

Romaną „Tamsi Vanesa“ tikrai būtų galima pavadinti ne tokia patogia ar mistifikuota „Lolitos“ versija, kur pagrindinis balsas tenka seksualiai išnaudotai paauglei. Akivaizdu, kad ši istorija parašyta remiantis dviem perspektyvomis – sociokritine ir psichologine, o jos tikslas – ne estetizuoti personažus ar kūrinio vyksmą, o mąstyti apie seksualinio išnaudojimo ir manipuliacijos priežastis ir pasekmes.

Sakyčiau, būtent čia ir glūdi stiprioji romano pusė – autorė neblogai konstruoja personažus. Russell stengiasi nerodyti perdėto prielankumo nė vienam veikėjui, atskleisti jų psichologijos daugialypumą. Rašytoja kuria įtaigų sutrikusios, dėmesio stokojančios paauglės, kurią kamuoja Stokholmo sindromas, portretą, o dar įtikimiau vaizduoja jos mokytoją – archetipinį sociopatą, išnaudojantį mergaites jam saugioje aplinkoje.

Aukos ir skriaudėjo įtampos fone matyti ir kiti sociopolitiniai aspektai – JAV prezidento rinkimai, Busho politika, socialinius tinklus drumsčiantis #metoo, tačiau stipriau į paviršių šios temos neiškyla, jas užgožia daugiabriaunis Vanesos, jos aplinkos ir mokytojo konfliktas.

Apie romano stilių daug kalbėti nėra ką – kaip ir dera atsižvelgiant į užmojį, kūrinio kalba paprasta, aiški, sakyčiau, perregima, o paveikumas skaitytojui stiprinamas trimis priemonėmis: nevienalyte laiko linija, kur persipina suaugusios Vanesos dabartis ir praeitis mergaičių mokykloje, pakartojimais (ne sykį šmėsteli drugelio motyvas, o svarbiausiu pasikartojimu tampa Nabokovo „Lolita“, kurią Vanesa maniakiškai skaito) ir atviromis sekso scenomis.

Ko gero, būtent šios romaną paverčia „nepatogiu“, kaip jį apibūdina užsienio kritikai, nors, jei paklaustumėte manęs, rinkčiausi žodį „šlykštus“. Estetinių elementų trūkumas šiame kūrinyje natūralus, juk svarbiausia čia – istorija ir perduodama žinutė, o ne meninis užmojis. Tiesa, jei jau prakalbome apie meninius sprendimus, dvejočiau dėl pasirinkto viršelio – mano galva, jis kūrinį subanalina ir dalį skaitytojų tiesiog atbaidys.

„Tamsi Vanesa“ leidyklos „Baltos lankos“ trajektorijoje akivaizdžiai kalbasi su Lietuvoje nemenko populiarumo sulaukusiu romanu „Mažas gyvenimas“. Tiesa, šis kiek įtaigesnis, tamsesnis, paveikesnis, stipriau žadina empatijos jausmą. Nepaisant to, abu tekstai vienodai svarbūs kaip socialiniai liudijimai ir pasipriešinimas smurto normalizavimui.

Louise Glück. „Laukinis vilkdalgis“. Išleido „Alma littera“, iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas.

Pasirinkau aptarti poetės Louise`os Glück eilėraščių rinkinį „Laukinis vilkdalgis“ būtent šioje apžvalgoje visai neatsitiktinai. Viena vertus, būtinai norėjau šiokios tokios atsvaros moraliai sekinančiam Russell romanui. Kita vertus, ši knyga Lietuvos leidybos padangėje – išskirtinio dėmesio vertas fenomenas.

„Laukinis vilkdalgis“ – savotiškas poezijos rinkinys-slėptuvė, puikiai tinkantis tuomet, kai norisi bent trumpam pabėgti nuo išorinio pasaulio triukšmo ir pabūti kitaip. Veikiausiai, dauguma mūsų pratę skaityti JAV poetus, kurie itin daug dėmesio skiria visuomenės problemoms, kasdienybei, buičiai, taip įsupdami eilėraščius į proziškumą. Louise`os Glück eilėraščių rinkinys šiame kontekste tikrai išsiskiria – daugiausia dėmesio čia tenka gamtai, augalams, gamtos jėgoms, o žmogus pasirodo tik probėkšmiais ir tik tam, kad taptų neatsiejama aprašomo sodo dalimi.

Poetės kalbėtojas (ar, veikiau, kalbėtojai, nes jų čia – daugiau nei vienas) stebi ir apibūdina, kontempliuoja, išsako tam tikrų įžvalgų nuotrupas, o skaitytojas klausosi gamtos choro, lyg trumpam tyliai prisėdęs augmenijos kupiname sode. Dėl aprašymų gausos Louise`os Glück pasaulis gali pasirodyti kiek šaltas ir beaistris. „Laukiniame vilkdalgyje“ tikrai nerasite kraujuojančių žaizdų ir liejamų skaudulių, bet, mano manymu, būtent čia ir slypi jos tekstų grožis – šie eilėraščiai verčia suklusti, įsiskaityti, pabūti ramiai, kone meditatyviai.

Be to, įtaigi ir pati vertimų kalba – kone kiekviename eilėraštyje justi vertėjų pastangos sukurti savitą rinkinio balsą, lietuviški tekstai nepažodiniai, tad, matyt, neapsiriksiu teigdama, kad vertėjai Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas tikrai jautriai dirbo su „Laukinio vilkdalgio“ kalba. Labai svarbu, kad, nepaisant to, jog vertimų autoriai – du, rinkinyje vertėjų balsų kaitos nejusti.

„Laukinis vilkdalgis“ svarbus ne tik todėl, kad tai – gera Nobelio premija įvertintos rašytojos poezija ir stiprūs jos vertimai, bet ir todėl, kad didžiųjų Lietuvos leidyklų lentynose ieškoti iš užsienio kalbų išverstos poezijos – nemaloni ir dažnai bevaisė užduotis, todėl noriu tikėtis, kad šio rinkinio pasirodymas paskatins ir kitas leidyklas atsigręžti į kitakalbę poeziją. Juk gerų poezijos vertėjų šalyje tikrai yra, o skaityti ir versti kitus – neapsakomai svarbu, kad suprastume save.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt