Kultūra

2021.09.19 13:15

Į Lietuvą grįžta šiaurietiško džiazo legenda Larsas Danielssonas: mano prisiminimai apie Vilnių – labai geri

Laima Slepkovaitė, LRT RADIJO laida „Man patinka džiazas“, LRT.lt2021.09.19 13:15

Rugsėjo 23 dieną į „Vilnius Mama Jazz“ festivalio sceną lips skandinaviško džiazo pažiba, vienas populiariausių kontrabosinininkų pasaulyje Larsas Danielssonas. Pakalbintas LRT RADIJO laidoje „Man patinka džiazas“, jis teigia, esą nuostabiausias džiazo bruožas – visus muzikantus vienijantis muzikinis veiksmas. „Kartu sukuriame šį tą daugiau nei suma to, ką darome pavieniui. Tai fantastiškas dalykas džiaze“, – įsitikinęs L. Danielssonas.

Kam teko girdėti L. Danielssoną grojantį gyvai, vienu balsu tvirtina, kad mielai dar kartą grįžtu į salę, kurioje aidi jo rankų virpinamos kontraboso stygos. Švedo koncertai – daugiau nei muzika. Tai veikiau sielą apvalanti garsų terapija.

„Vilnius Mama Jazz“ L. Danielssonui talkins būgnininkas Magnusas Ostromas, roko ir džiazo scenose aktyviai plušantis gitaristas Kristeris Jonssonas ir vienas ryškiausių Prancūzijos viduriniosios kartos pianistų Gregory Privatas. Visi kartu jie pristatys šiemet išleistą L. Danielssono albumą „Cloudland“. Šis įrašas – jau ketvirtoji džiazą, klasikinę muziką, Europos tautų folklorą apjungiančio ciklo, pavadinto „Liberetto“, dalis.

Laimos Slepkovaitės pokalbis su Larsu Danielssonu


– Istorija mena daugybę kontraboso meistrų, pradedant Giovanni Bottesini, baigiant Esperanza Spalding, kurie atskleidžia solinę šio instrumento prigimtį. Tačiau kaskart nustembame, kaskart konstatuojame „paneigtą mitą“, kai ir vėl išgirstame muzikantą, atskleidžiantį mums šio instrumento galimybes. Kaip į šio tembro, šios enigmos pasaulį įsitraukė Larsas Danielsonas?

– Susidomėjau, kai buvau paauglys ir klausiausi bosistų įrašų. Mat grojau violončele, gitara ir „Hammond B3“ vargonais ir nebuvau paėmęs boso į rankas, kol sulaukiau 20-ies. Per televiziją išgirdau danų kontrabosininko Nielso Henningo Orstedo Pederseno koncertą, jis mane tiesiog pribloškė, pamaniau, tai yra kažkas, ką ir aš norėčiau daryti. Tad pradėjau groti kontrabosu. Kadangi griežiau violončele konservatorijoje, techniniu požiūriu man buvo patogu. Manau, kai groju bosu, daugiau naudoju violončelės ir gitaros grojimo technikos negu kontraboso.

– N. H. Orstedas Pedersenas apskritai padarė bene didžiausią įtaką bosinei tradicijai Šiaurės Europoje?

– Manau, tikrai padarė didelę įtaką, ir ne tik jis. Taip pat Palle Danielssonas ir Arildas Andersenas. Jie atnešė šį tą naujo: kitų solavimo kontrabosu ir garso išgavimo būdų. Suprantama, daug klausiausi visų boso herojų ir patyriau jų įtaką.

– Bosisto vaidmuo atveria daug galimybių sutikti kitus muzikantus. Jus supa ryškios asmenybės, įdomūs kūrėjai. Koks Jūsų santykis su ta džiazo bendruomene?

– Kai buvau jaunas, man atsivėrė galimybė groti su žmonėmis, kurie buvo mano herojai, anksčiau klausyti įrašuose. Tai man buvo svarbi mokykla. Daug išmokau grodamas su vyresniais muzikantais Davidu Liebmanu, Jonu Christensenu. Tai buvo geriausia mokykla, kokią galėčiau išeiti.

Manau, daugiausia išmokau scenoje. Koncertai ir galimybės groti su kitais žmonėmis augina. Paskui tampi draugais su tais, su kuriais groji. Nuostabiausias džiazo bruožas tas, kad jame turime veikti drauge. Kartu sukuriame šį tą daugiau nei sumą to, ką darome pavieniui. Tai fantastiškas dalykas džiaze.

– Mokėtės iš vyresniųjų. Bet dabar greičiausiai pas Jus ateina jauni žmonės, kaip Jūs ateidavote pas savo mokytojus?

– Bet aš nedėstau. Nesu labai geras mokytojas. Nors mokiausi klasikinės muzikos konservatorijoje, dėstytoju netapau. Karjeros pradžioje šiek tiek mokiau, vis dėlto manau, kad man geriau sekasi komponuoti, groti ir kurti muziką.

– Tačiau grojate drauge ir perduodate patirtį. Ar sutinkate žmonių, kurie sako, kad patyrė Jūsų įtaką?

– Kartais taip nutinka, kai kurie būna patyrę mano įtaką. Kai grojame drauge, stengiuosi groti taip, kad muzikantai šalia manęs skambėtų kuo geriau, kad jaustųsi patogiai. Tai geriausia, ką gali padaryti bet kuris muzikantas, ypač kontrabosininkas.

– Kalbėdami apie džiazą, visada akcentuojame šios muzikos laisvę improvizuoti, kurti apibrėžtas kompozicijas ir ryškias melodijas. Kurie džiazo laisvės pavidalai Jums artimiausi?

– Tai geras klausimas, į jį atsakyti nėra paprasta. Mat kartais vadinamoji laisvoji improvizacija gali būti uždaresnė nei dainos interpretavimas. Mėgstu pasiimti dainą, natas ir improvizuoti jų pagrindu. Tai gali suteikti daugiau laisvės nei grynoji improvizacija, ypač jei tai puiki daina, atvira kompozicijos forma.

– Kitas dažnai akcentuojamas improvizacinės muzikos bruožas – nuolatinis atsinaujinimas, novatoriškumas. Iš džiazo visada reikalaujame naujumo ir ištikimybės tradicijai vienu metu. Kaip surandate pusiausvyrą?

– Augau 7–8 dešimtmečiais, tada buvo labai natūralu siekti kurti savo muziką, komponuoti. Esu patyręs įvairių įtakų, bet visada stengiuosi atrasti naujų dalykų ir naujų grojimo būdų. Tačiau tai nereiškia išbandyti viską, kas modernu ir nauja. Manau, galima žengti į priekį atsigręžus į tradiciją. Tačiau tiesiog nukopijuoti ką nors, kas jau padaryta, man nebūtų įdomu.

– Su grupe „Liberetto“ esate nuėjęs tam tikrą kelią. Kaip susibūrėte, kaip augate ir keičiatės?

– Projektas „Liberetto“ atsirado prieš 10 metų. Pradėjau groti su Tigranu Hamasyanu, M. Ostromu ir J. Parricelliu. Lygia greta dalyvavau Tigrano projekte ir grojau jo muziką. Mano vadybininkas Rene Hessas patarė pasiklausyti Tigrano. Aišku, man labai patiko jo grojimas.

Tačiau po dviejų albumų jis paliko mūsų grupę, ir aš atradau G. Privatą, pasiklausęs jo internete (nepažinojau asmeniškai). Man jis padarė didelį įspūdį. Jis iš tiesų supranta mano braižą ir yra geriausias pasirinkimas, kuris galėjo pakeisti Tigraną. Esminis dalykas šiame ansamblyje tas, kad visi esame geri bičiuliai. Mums smagu drauge ir tai labai svarbu.

– Ką reiškia „liberetto“?

– Tai pramanytas žodis. Sukūriau albumą, pavadintą „Libera me“, ir kūriau tęsinį, norėjau fonetiškai susieti... Tad pagalvojau, „liber“ yra laisvė, sujungiau su žodžiu „libretto“ ir sukūriau vieną pjesę pavadinimu „Liberetto“. Taip sutapo, kad tuo pačiu vardu pavadinome ir albumą, o jis prilipo grupei, tapome „Liberetto“.

– Taigi, tai maža laisvė, laisvytė?

– Tačiau tai nebūtinai reiškia laisvę grupėje, mat mano kūriniuose daug išrašytų dalykų, kuriuos muzikantai turi sugroti. Tad laisvės turime ne tiek daug, kiek šiame žodyje atrodo užkoduota.

– Tas įsipareigojimas kompoziciniam tekstui atsiskleidžia albumuose: Vokietijos leidybos kompanija „ACT Music“ albumai visada labai tvarkingi, ir studijinėse interpretacijose nemėginama imituoti koncertinės situacijos. Kaip Jūsų studijoje įrašyta muzika pakinta per koncertą? Ar pakinta?

– Pakinta, nes kartais į studiją pasikviečiame svečių, tarkime, trimitininką Arve Henrikseną. Vis dėlto koncertuose grojame be jų ir nuolat keičiame kūrinius. Dažniausiai studijoje atliekame kompozicijas pirmą kartą, o paskui keliaujame į koncertų turą, ir kol juos grojame, jie gerokai pasikeičia.

– Tie „pirmi kartai“ skamba neįtikėtinai kokybiškai! Bet tikrai nebe pirmą kartą atvykstate į Vilnių. Kokia buvo jūsų pirmoji viešnagė festivalyje „Mama Jazz“, kai grojote su Leszeku Mozdzeriu?

– Tiesą sakant, nepamenu, kur grojome, kai lankiausi čia su Leszeku. Tik labai gerai prisimenu, kad po koncerto klausėmės Billy Cobhamo tame pačiame festivalyje. Jo dar nepažinojau ir tai buvo nuostabus koncertas – štai ką pamenu.

Taip pat puikiai prisimenu savo pirmą apsilankymą Lietuvoje, kai Nacionalinėje filharmonijoje grojau su Vytautu Sondeckiu ir styginių orkestru. Buvo nepaprasta. Tad mano prisiminimai apie Vilnių – labai geri.

– Su Vytautu Sondeckiu susitikote ir įrašinėdamas lietuvių pianisto Egidijaus Buožio albumą „Pictures“. Žinome Egidijų kaip labai vešliai skambinantį, klasikinę techniką įvaldžiusį pianistą, virtuozą. O albume daug tylos ir erdvės, skaidrumo ir įsiklausymo. Ką Jūs jam padarėte?

– Prodiusavome šį albumą kartu su Caecilie Norby. Kai kalbėjomės apie jo ketinimus atvykti groti su mumis, Egidijus minėjo, kad norėtų įtraukti ką nors iš to, ką darome. Prodiusavome labai smarkiai, tad jis neturėjo kito pasirinkimo, tik daryti tai, ką liepėme. Manau, tai gražus įrašas.

Tarp kita ko, jį parodėme ACT, bet ten buvo mano kūrinių, dalis turinio persidengė su kitais mano albumais, tad jis nebuvo atrinktas. Klausausi jo gana dažnai. Ir man jis labai patinka, manau, Buožis jame skamba nuostabiai.

– Tyla ir erdvė – kategorijos, kurias dažnai siejame su skandinaviškuoju džiazu. Koks yra skandinaviškasis džiazas šiandien?

– Nesu tikras, ar žinau, kas yra skandinaviškasis džiazas. Spėju, tai muzika, kuriama mūsų vietinių muzikantų. Tegaliu subjektyviai pasvarstyti, ką manau apie tylą, kurią paminėjote. Man tyla tarp natų yra svarbiausias dalykas. Nemąstau apie save kaip technišką virtuozą. Groju natas tarp tylos, ir būtent čia atsiskleidžia magija. Kai klausausi Mileso Daviso, jaučiu tai: atstumai tarp natų yra tokie pat svarbūs, gal netgi svarbesni negu natos.

– Kitas muzikos aspektas, kuris, man atrodo, labai reikšmingas Jūsų kūryboje – melodijos.

– Visada mėgau melodijas, kurti jas man visuomet buvo natūralu. Galbūt dėl to, kad klausausi labai daug melodingos muzikos – giesmių, Bacho, klasikos, popmuzikos, seno džiazo...

Kaskart, kai improvizuoju pagal dainą, stengiuosi sukurti naują melodiją. Tai sunku.

Esu įsitikinęs, kad visi didieji improvizuotojai tai daro: melodijos gali būti labai sudėtingos, tačiau jos sudaro linijas, kuriose viena nata veda prie kitos. Kalbėdami mes irgi galime pasakyti daug dalykų ir keisti temas, bet stengiamės palaikyti pokalbį.

– Minite, kad klausotės daug muzikos. Kartais muzikantai tampa batsiuviais be batų arba muzikos klausymasis lieka darbu. (Kaip man – aš klausausi daug, bet labai mažai anapus darbo.) Kaip yra Jūsų atveju?

– Kartais tai būna darbas: klausausi todėl, kad ką nors tyrinėju. Pavyzdžiui, jeigu aranžuoju simfoniniam orkestrui, galiu pasiklausyti didžiųjų kompozitorių, kaip jie darė vienus ir kitus dalykus, kad atrasčiau savo sprendimą.

Bet aš mėgstu klausytis muzikos namuose, ypač savo senųjų vinilinių plokštelių. Tada turiu būti vienas. Nemėgstu klausytis muzikos sėdėdamas automobilyje arba restorane – nekenčiu to. Tokiais atvejais mėgstu tylą.

– Mane muzika parduotuvėse kartais atbaido nuo apsipirkimo!

– Visiškai suprantu!

– Taigi mes labai laukiame Jūsų koncerto, festivalis artėja... Ko mums tikėtis iš „Liberetto“ per koncertą?

– Koncertui rengiame kūrinius iš visų keturių albumų – taigi bus keturių albumų kokteilis. Kaip tuos kūrinius atliksime, dar nežinome. Bet nekantraudami laukiame, kada galėsime Jums pagroti Vilniuje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt