Kultūra

2021.09.18 15:46

Haiku specialistė: kuo labiau esi suvaržytas, tuo stipriau pasireiškia kūrybiškumas

Rita Šereivaitė2021.09.18 15:46

Haiku – unikalus poezijos žanras, susiformavęs Japonijoje Edo laikotarpiu. „Dabartinis haiku yra apie buvimą čia ir dabar, apie sezoniškumą, išgyvenimą akimirkos. Haiku logika tokia, kad kuo labiau esi suvaržytas, tuo geriau veikia fantazija“, – tvirtina japonų literatūros specialistė ir Vilniaus universiteto japonų kalbos dėstytoja Jurgita Ignotienė.

Nors daugelis yra girdėję, kad haiku eilėraštukai dažniausiai sudaromi iš trijų eilučių, atitinkamai po 5 / 7 / 5 skiemenis, tai nėra vienintelis unikalus šios poezijos bruožas.

Noras pasišaipyti iš aristokratiškosios kultūros

Japonų literatūros specialistė ir Vilniaus universiteto japonų kalbos dėstytoja Jurgita Ignotienė sako, kad pradėti kalbėti apie šios poetinės formos šaknis galime nuo tūkstantis metų atgal: „Haiku šaknų rastume 9–10 amžiuje, Heiano laikotarpyje, kai buvo rašoma vaka („japoniška poezija“) ir tanka („trumpa daina“).“

„Tankos principas – standartinė trumpoji aristokratų poezija, susidedanti iš penkių eilučių po 5 / 7 / 5 / 7 / 7 skiemenis. Pirmomis trimis eilutėmis lyg užduodamas klausimas, o paskutinės dvi eilutės paprastai yra atsakymas. Haiku poezijoje lieka tiktai klausimas – tos trys pirmos eilutės, o tai sukuria daug erdvės skaitančiojo ar klausančiojo fantazijai“, – pasakoja J. Ignotienė.

Tačiau, pasak pašnekovės, haiku ištakos veda į 15–16 amžių, kai „haiku tampa savotišku poetiniu protestu, pradedama ieškoti naujų išraiškos formų ir net savotiškai šaipytis iš aristokratiškos kultūros“.

Specialistė priduria, kad pirmieji haiku susiformuoja kaip atskiras, rimtas poezijos žanras tik Edo laikotarpiu (17 a. pradžia–19 a. vidurys), kuris yra „saviizoliacijos, samurajų, šiogūnų (karinių diktatorių) laikotarpis“, o iki tol haiku egzistavo tik kaip trumpi ironiški eilėraštukai.

Pastebėti gamtą ir tai, kas vyksta čia ir dabar

Iš pradžių haiku forma buvo apribota objektyviu gamtos aprašymu, sąsajomis su sezonais, kas turėtų sukelti neapibūdintą, bet juntamą emociją, rašoma enciklopedijoje „Britannica“.

Tradiciškai tai labai trumpi eilėraštukai (5 / 7 / 5 skiemenų forma yra trumpiausia pasaulyje) apie gamtą ir / ar žmogaus ryšį su ja, kartais atskleidžiant ir žmogišką prigimtį. Taip pat svarbus elementas yra kigo – haiku rašomi žodžiai ar frazės, skirtos tam tikram sezonui apibūdinti, teigiama „Poetrysociety“. Pavyzdžiui, vasaros sezono žodžiai galėtų būti „cikados“, „griaustinis“, „vasaros lietus“ ir pan.

„Dabartinis haiku yra apie buvimą čia ir dabar, apie sezoniškumą, išgyvenimą akimirkos – tai yra svarbiausi bruožai, esminiai dalykai. Laikinumas taip pat atsiskleidžia, bet pateikiamas per gamtą, buvimą čia ir dabar, per sezoniškumą bei tai, kaip viskas kinta“, – papildo J. Ignotienė.

Aristokratiškoje poezijoje – varlės

J. Ignotienė pasakoja, kad labiausiai haiku poetinio žanro išgryninimas siejamas su Macuo Bašio, kūrusiu 18 amžiaus antroje pusėje: „Būtent jis ištobulino haiku ir elementarius eilėraštukus pavertė įmantria poetine forma, kuri atkeliavo iki mūsų laikų.“

M. Bašio yra parašęs žymiausią haiku, laikomą šio žanro klasika:

Senas tvenkinys;

Įšoka varlė –

Vandens garsas.

(Furuikeya / Kawazu tobikomu / Mizu no oto, jap.)

„Nors prieš šį poetą kurtuose ironiškuose, sarkastiškuose eilėraštukuose ir taip būdavo gamtos elementų, Bašio įdėdavo labiau netikėtų elementų, pavyzdžiui, varlę, kai varlių aristokratiškoje poezijoje nelabai buvo galima įsivaizduoti. O Bašio eilėraštyje, pirmuosiuose haiku varlės – lyg priešprieša, norint išeiti iš tų aristokratiškų rūmų“, – teigia specialistė.

Trumpos poetinės formos paradoksas

Dar viena svarbi haiku dalis – poetinius motyvus atskiriantis kireji (tariama „kiredži“). „Išvertus – „pabaigos dalelytė“, „pabaigos žodis“. Iš vienos pusės, tai reikalinga dėl praktinių sumetimų – kad užpildytų ženklų spragas ir gražiai užbaigtų vieną ar kitą frazę. Kita vertus, tai gali būti naudojama nebūtinai trieilyje – japoniškai, beje, haiku rašomi į vieną eilutę ir ten savaime kalba padiktuoja kirčius. Tad kireji atsiranda norint užbaigti mintį ir pereiti prie naujos idėjos, galbūt pasukti netikėta poetine linkme“, – pasakoja J. Ignotienė.

Japonų literatūros specialistė taip pat dalijasi mintimis apie griežtos haiku formos privalumą: „Esminė taisyklė – būtinai tik 17 skiemenų. Logika tokia, kad kuo labiau esi suvaržytas, tuo labiau pasireiškia kūrybingumas, tuo geriau veikia fantazija, tuo daugiau įvairių metaforų gali surasti.“

Nuo ko pradėti pažintį su haiku žanru?

Pažintį su haiku pašnekovė rekomenduotų pradėti nuo didžiųjų haiku poetų – jau minėto Macuo Bašio, kuris kūrė daugiausia keliaudamas; jo mokinio Yosos Busono, kuris išsiskiria tapybišku, vaizdingu haiku stiliumi:

Pavasario lietus

Pasakodamas

Praeina.

(Harusame ya / Monogatari-yuku / Mino to kasa)

Toliau – Kobayaši Isa, ūkininkų šeimoje gimęs poetas, mėgęs paprastus žodžius:

Jauni žvirbliukai,

Traukitės, traukitės –

Žirgas kerta kelią.

(Suzume no ko / Soko noke soko noke / Ouma ga touru)

Dauguma haiku genijų buvo įvairialypės asmenybės: dažnai jie ir tapytojai, iliustruojantys savo kūrinius, ar budistų vienuoliai, kūryboje pristatantys budistines tiesas, o Masaoka Šiki, kuris 19 amžiaus pabaigoje atgaivino, sumodernino haiku iki tokio, kokį žinome dabar, – ir literatūros kritikas, žurnalistas.

Novatoriškojo Masaokos Šiki poezija:

Raudonas laumžirgis –

Tsukuboje nei debesėlio

Nematyt.

(Akatonbo / Tsukuba ni kumo mo / Nakari keri)

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt